— Sakyk, kas gi atsitiko?
Matėjas nenoromis papasakojo apie susitikimą turgavietėje.
— Venecijoj tą niekšą būčiau sviedęs į kanalą. Bet čionai. Pats matai, kokie čia papročiai. Ar gali žinoti, kokie galingi tie jų dievai?
Didžiulė paauksuotos dievybės figūra tiesiog pritrenkė Matėjų.
Markui buvo apmaudu, kad Matėjas tiki svetimų stabų galia, bet jis nuslėpė savo pyktį. Mintis, kad Ašimai, gal būt, gresia pavojus, vertė jį skubėti.
Kuo arčiau buvo namai, tuo greičiau šuoliavo raiteliai. Pirkliai ir amatininkai, sėdėję prie savo prekystalių ir dirbtuvių, juos lydėjo nustebusiomis akimis.
Ašima stovėjo priešais namą ir laukė jų parjojant.
— Tu čia, mažyte! — sušuko Matėjas, staiga pralinksmėjęs. — Koks tu kartais daraisi baimingas, Matėjau, it prietaringa boba,sumurmėjo jis pats sau. Ir, norėdamas išsklaidyti visas abejones, paklausė:
— Ar pas tave niekas nebuvo atėjęs?
— Kas pas mane galėtų ateiti, mesere Matėjau? — paklausė nustebusi mergaitė.
— Maža kas… — šyptelėjo Matėjas. — Esi gražiausia mergina visame Čandžou mieste.
Ašima sumišusi ir kiek nepatenkinta nusigręžė.
— Kas tau šiandien atsitiko! — burbtelėjo Markas.
— Girdi, Ašima? Jis netiki, kad tu esi gražiausia Čandžou mieste… Negi matei gražesnę? — juokavo kapitonas.
Gera Matėjo nuotaika greitai užsikrėtė Ašima ir Markas.
Po vakarienės Matėjas pakvietė Marką ir Ašimą į savo kambarį valandėlę paplepėti. Jie susėdo prie spragsinčio židinio. Į kambarį skverbės blankios vakaro sutemos, ir mažyčiai vešlaus medžio šešėliai krito ant matinio stiklo. Tamsūs kambario baldai sudarė tą nuotaiką, kada kiekvienas atveria savo širdį.
Ašima vilkėjo margą raudono šilko apdarą su išsiuvinėtomis įvairių žvėrių figūrėlėmis. Šilta židinio šviesa krito mergaitei ant veido. Tą ramų vakarą, kada nutyla paukščių balsai ir tyliai mirguliuoja šešėliai ant lango, taip norisi kalbėti apie tai, ką kitu metu niekada nepasakytum.
Visi trys sėdėjo susimąstę, kol pagaliau tylą nutraukė Marko klausimas.
— Kiek tau metų, Ašima?
Maža Ašimos rankutė glamžė šilkinio audinio klostę. Seniai jau nukrito nuo jos kojos surūdijusi grandinė, bet nuo žaizdos aukščiau kulkšnies liko raudonas vos pastebimas randelis.
— Nežinau, jaunasis pone…
— Ji nežino, — pakartojo Matėjas.
— Nevadink manęs „jaunasis pone“, — paprašė Markas. — Bent šį vakarą.
Kambarys skendėjo tamsoje. Už lango šmėstelėjo dulsvas šešėlis, bet niekas to nepastebėjo. Šmėstelėjo ir dingo.
— Tu juk nesi mūsų tarnaitė.
— Ne, tu ne tarnaitė, dukrele.
— Nei šiandien, nei ryt… niekados!
O po langu tūnojo pasislėpęs vyras.
Matėjui atrodė, kad jis dar tebemato negyvas auksines svetimo dievo akis.
— Tu privalai mums viską sakyti, Ašima, — paprašė Matėjas. — Papasakok mums ką nors apie raudonuosius kalnus.
— Kartais aš prisimenu Veneciją,— tarė Markas. — Tenai nėra raudonų kalnų. Užtat yra kiparisų ir vienas kaštanas. Jis dabar kaip tik žydi mūsų kieme…
— Man, tur būt, šešiolika metų,— pradėjo Ašima. — Aš taip manau… Prieš keletą metų mano motina pasakojo man daug puikių padavimų. Kai kuriuos dar ir dabar atsimenu.
— Papasakok mums bent vieną, Ašima.
Jau visai sutemo, tik anglys dar teberuseno židiny ir šalia jo dūlavo trys balkšvi veidai. Dabar Ašimai atėjo seniai lauktoji valanda. Ji visai pamiršo slogią praeiti, ir vaikystės atsiminimai išsklaidė niūrią vergovės metų tamsą.
— Pasakok, dukrele, mes klausome, — tyliai prašneko Matėjas.
Šimtus kartų Ašima prisimindavo motinos pasakojimus, todėl jie giliai įsmigo į atmintį — ji įsidėmėjo kiekvieną sakinį, net atskirus žodžius.
— Prieš du tūkstančius metų,— pradėjo Ašima, — Indijoj gyveno vienas karalius. Jis turėjo tris sūnus, kuriuos labai mylėjo. Jo rūmai lūžo nuo turtų ir gėrybių. Tačiau labiausiai jis brangino baltą žirgą su švelniais it šilkas karčiais. Tasai žirgas buvo greitesnis už vėją, rodės, kad jis ne bėga, o skriete skrieja oru. Pakakdavo žirgui kuštelėti į ausį burtažodį, ir jis, pakilęs lig debesų, lyg strėlė nunešdavo raitelį iš vieno šalies galo į kitą. Ilgi jo karčiai lyg ugnis tviskėdavo saulėje.
Daug nemigo naktų praleido karalius, svarstydamas, kuriam iš trijų sūnų atiduoti stebuklingąjį žirgą. Pagaliau sugalvojo. Jis paleido žirgą į laisvę ir, pasikvietęs sūnus, tarė jiems: „Eikite ir ieškokite baltojo žirgo. Kuris iš jūsų žirgą sugaus, tam jis ir atiteks. Tik nekelkite dėl jo tarpusavio vaidų.“
Trys sūnūs, visada gyvenę broliškoje santaikoje, žemai nusilenkė tėvui. Jie buvo patenkinti jo sprendimu, ir visi kartu tuojau pat iškeliavo ieškoti žirgo.
Dukart pasikeitė mėnulis, kol broliai atvyko į Kunminą, spindinčios saulės miestą anapus šiaurinės Indijos sienos. Ten viešpatavo amžinas pavasaris, raudonoje, derlingoje žemėje kiaurus metus žydėjo gėlės.
Senas žvejys papasakojo jiems, kad jis matęs kalnuose besibastantį baltą žirgą ir mėginęs jį pagauti. Tačiau žirgas pakilęs aukštyn ir ant ugninio debesio nuskriejęs į padanges.
Iš žvejo pasakojimo broliai suprato, kad tai ir buvo jų stebuklingasis žirgas, ir leidosi į tris puses jo ieškoti.
Vidurinysis karaliaus sūnus iškeliavo priešais tekančią saulę. Kitą dieną jis priėjo vešlią pievą ir pamatė joje besiganantį baltą žirgą, kuris davėsi lengvai pagaunamas. Jis žinojo, kuria linkme nukeliavo broliai, tad pranešė jiems per pasiuntinius apie savo radinį.
Vyresnysis sūnus nuėjo į vakarus. Kai antrosios dienos vakare virš kalnų pakilęs mėnulis atsispindėjo Kunmino ežere, atskrido paukštis feniksas ir pasakė jam, kad žirgas rastas. Nuliūdo vyresnysis brolis, tačiau vieta, kur jis stovėjo, buvo taip nuostabiai graži, kad niūrios mintys bematant išsisklaidė. Kalnus, dunksančius švelnioje mėnulio šviesoje, jis pavadino Žaliaisiais šlaitais.
Jauniausias sūnus nukeliavo į kitą miestą. Ten jis gavo žinią, kad jo brolis surado stebuklingąjį žirgą. Po kurio laiko visi trys broliai atvyko į sutartą vietą, ir antrasis, tas, kur surado žirgą, tarė: „Tegul žirgas būna visų trijų.“
Tada tarp jų kilo draugiškas ginčas, nes anie du manė, kad reikia paklausyti ir tėvo žodžio. Jiems besiginčijant, žirgas nutraukė virvę, kuria buvo pririštas prie medžio, ir dingo debesyse. Dangus bematant sužėrėjo auksu kaip prieš saulėtekį ir nutvieskė rytų kalnus. Antrasis brolis pasakė: „Žiūrėkite, tai Auksinio žirgo kalnai. Ko mums liūdėti? Žirgas atvedė mus į nuostabią šalį.“
Broliai apsigyveno Auksinio žirgo kalnų papėdėje ir niekuomet nesiilgėjo gimtosios Indijos.
Taip jie išgyveno ten du šimtus aštuoniasdešimt dienų. Ir štai atvyko karaliaus pasiuntinys su įsakymu grįžti į tėvynę. Bet broliai nepakluso tėvo įsakymui ir liko svetimame krašte.
Tai išgirdęs, karalius pasikvietė savo brolį ir pasakė jam: „Kažkoks piktas burtininkas apkerėjo mano sūnus ir laiko juos tolimame krašte. Trauk su trim tūkstančiais karių į tą svetimą kraštą ir pargabenk mano sūnus.“
Karaliaus brolis pažadėjo viską padaryti, kaip liepta. Jis surinko tris tūkstančius karių, aptaisė juos sidabriniais šarvais, susodino ant dramblių bei kuprių ir patraukė į spindinčios saulės miestą. Jis greitai surado savo brolvaikius, nes jie nesislapstė, bet pagarbiai jį sutiko.
Pamatęs ribantį saulėj Kunmino ežerą ir Žaliuosius kalnus, jis visai pamiršo brolio paliepimą. Jis pagalvojo: „Jei burtininkas pririša žmones prie šių vietų, vadinasi, jis turi būti geras burtininkas.“ Taigi jis nusprendė taip pat pasilikti šiame derlingos žemės krašte ir daugiau nebegalvojo apie tai, kas jam buvo sakyta.