Patiko tas kraštas ir trims tūkstančiams jo karių, ir jie nebegrįžo Indijon. Pasistatė sau namelius iš molio ir bambukų, suarė žemę ir ėmė auginti ryžius. Gamta dosniai atlygino jiems už triūsą, ir jie patenkinti laimingai baigė ten savo gyvenimą…
Po langu pasigirdo kažkoks krebždesys, lyg driežas būtų nušliaužęs sausais lapais, paskui kažkas tyliai sukosėjo.
Vėjas aprimo, nuščiuvo paukščiai giesmininkai. Bet paslaptingos pavasario jėgos tęsė savo darbą — skleidė pumpurus ir jaunus ūgius, dabino žiedais medžius ir krūmus.
Ašima susigūžė.
Anglys židinyje sudegė ir pavirto baltais pelenais, bet jų tvaikas dar tebebuvo jaučiamas.
— Vadinasi, tavo gimtinė yra Kunminas… — susimąstęs prabilo Markas. — Bet juk Indijos siena nutįsusi toli. Penki šimtai dienų kelio. Niekas nežino, koks jos ilgis…
— Ką reiškia penki šimtai dienų! — tarė Matėjas.
— Eidama visą laiką į pietus, aš pasiekčiau Kunminą,— pasakė Ašima. — Bet keliauti ten reikia per kalnus ir dideles upes, per neįžengiamus miškus. O miškuose piktosios dvasios ir žvėrys, gyvatės lig medžio kamienų, ugniniai slibinai ir baltieji tigrai.
— Iš kur tu visa tai žinai, Ašima?
— Vienas nešikas man pasakojo, mesere Polai.
Markas nusijuokė.
— Nešikas? — pakartojo jis ir, kiek patylėjęs, pridūrė: — Jei turėtum tą stebuklingąjį žirgą, tada galėtum be vargo ten nuskristi.
O lauke, prišlijęs prie sienos, tūnojo kažkoks žmogus. Niekas jo nematė, negirdėjo jo alsavimo, nenumanė, kad čia kažkas pasislėpęs. Visi trys buvo įsitraukę į pokalbį.
— Vis dėlto jau vėsu, — tarė pagaliau Matėjas. — Tau šalta, dukrele. Ilgai mes užsisėdėjome.
— Aš tave nugabensiu į Kunminą, Ašima, — ryžtingai pasakė Markas. — Kai mes pasieksime didžiojo chano dvarą, aš paprašysiu jį leidimo pasibastyti po Katajų. Mes keliausime trise: Matėjas, tu ir aš.
Matėjas linktelėjo, kažką murmėdamas.
— Kunmine žydi gėlės apskritus metus, — pasakė Ašima.
Vyrų kambariai buvo pirmame aukšte. Prieš miegą Markas trumpam išėjo į sodą. Po dienos įspūdžių buvo malonu pavasario nakties vėsoje truputį pasivaikščioti ir pasvajoti. Kvepėjo pumpurais, šviežia žaluma ir drėgna žeme. Blausiai bolavo žiedai, lyg žvaigždutės, pabertos tamsoje. Po Marko kojomis čežėjo žvyras.
Ašimos kambaryje degė žvakė. Netrukus šviesa pasirodė ir Matėjo lange. Nusvirusios šakos ir lapai gaubė takelį ir vartelius.
„Ji pasakė:,mesere Polai“, — galvojo Markas. — Metas būtų, kad ji mane vadintų stačiai „Marku“. Ko gero, gali atsitikti ir taip, kad aš nusilenkęs pavadinsiu ją „sinjorina Ašima“. — Markas tyliai nusijuokė.
Aksominiame danguje mirgėjo žvaigždės. Medžius ir krūmus švelniai gaubė pavasario nakties sidabrinis šydas, ir jie atrodė tarytum gyvi. Už Marko nugaros staiga išniro kažkokia žmogysta ir nusekė paskui jį. Rankoj blizgėjo durklas, iškeltas smogti mirštamą smūgį.
Kažkieno žingsniai sučežėjo ant žvyruoto tako. Tai išgirdęs, Markas staigiai atsigręžė ir pamatė juodai apsirengusio vyro siluetą. Nelyginant pašokusi gyvatė su aštriu geluoniu, švystelėjo durklas. Markas pasilenkė, ir plieniniai ašmenys įsmigo į vartelių stulpą.
Markas kaip mat atsitiesė ir bloškė užpuoliką ant žemės. Piktadarys atsitrenkė į tvorą, bet šniokštuodamas vikriai pašoko ir spruko gilyn į sodą. Markas mėgino jį vytis, tačiau tas dingo tamsoje.
Dviejuose pirmo ir antro aukšto languose dar tebedegė šviesa.
Ašima savo švelniu balseliu niūniavo kažkokią dainelę. Paskui užpūtė žvakę ir atsigulė.
Matėjas, smagiai nusiteikęs, vaikštinėjo po kambarį.
Šniokštuodamas Markas grįžo iš tamsaus sodo ir pamažu nuėjo prie vartelių. Ištraukęs iš stulpo durklą, jis su pasibaisėjimu palietė aštrius jo ašmenis. Valandėlę Markas prigludo prie vartelių, tarytum toji kova jam būtų atėmusi visas jėgas.
Ūmai jis prisiminė šventyklą, išvydo žmones, gulinčius dulkėse prieš auksinį stabą su negyvomis akimis, girdėjo tyliai kuždamas jų maldas. Štai peilis sminga į juodo avino kaklą, į dubenį trykšta tamsiai raudonas kraujas.
Kuo jis įžeidė svetimą dievą? Nejaugi, stabas jam keršija? Markas vijo šalin prietaringą baimę. Žudikas, užpuolęs jį iš pasalų, buvo ne kokia nors dvasia, o gyvas žmogus.
Markas grįžo takeliu atgal ir sustojo po Ašimos langu. Ji tikriausiai jau miega. Jis tyliai atidarė duris ir užkopė laiptais pas Matėją.
Matėjas vis dar tebevaikščiojo po kambarį ir, pamatęs Marką, labai nustebo.
— Tu dar nemiegi? — paklausė jis.
Markas parodė durklą ir papasakojo, kas jam nutiko.
Matėjas piktai sugniaužė savo galingus kumščius.
— Plėšikai, galvažudžiai! — iškošė jis pro dantis. — Aš sugurinsiu tam niekšui grobuonišką jo snukį. Tegul tik jis patenka man į nagus!
— Tu kalbi apie tą tipą iš Lobo? — paklausė Markas.
Matėjas gūžtelėjo pečiais ir skėstelėjo rankas:
— Ašimai nereikia nieko apie tai pasakoti.
— Žinoma! O gal tai paprastas vagis?
Markas pravėrė langą. Lauke buvo visiškai tylu. Tamsios medžių šakos tarytum tiesė į šviesą savo išskėstus pirštus.
PASIUNTINYS SU SAKALO PLUNKSNA
Naktį lijo, o dabar vėl skaisčiai švietė saulė. Danguje plaukė balti debesų kalnai. Virš aukštų medžių sklandė dvi gervės ir nutūpė ant šakų. Pro lapus, mirguliuodami deimantinėje rasoje, skverbėsi saulės spinduliai ir glostė lygius, blizgančius lyg sidabras medžių kamienus. Palaimingą tylą trikdė nuo kelio sklindą linksmi šūkavimai. Dvelkė jaunos žolės ir žiedų aromatas.
Į chano vietininko rūmus ėjo platus kelias, iš abiejų pusių nusodintas tiesiomis medžių eilėmis.
Per parką iš lėto kiūtino žmogus. Stora apatinė jo lūpa buvo atvipusi, o klastingas grobuoniškas veidas su plačia plokščia kakta persimainęs iš baimės. Jis ėjo vienas tarp medžių ir krūmų, ir jam rodės, kad kelias iki vartų be galo.
Rūmų kieme žmonės juokavo ir kalbėjo: „Kaip malonu po lietaus! Antai asilui dar lyja ant uodegos, o virš galvos jau šviečia saulė.“ Vaikai, linksmai klykaudami, bėgiojo po balas.
Priėjęs prie vartų, žmogus baimingai susigūžė.
— Kas toks būsi? — paklausė geltonodis sargybinis.
— Tai Saidas! Praleisk jį,— paliepė kitas sargybinis ir koja paspyrė vartus.
Saidą nuvedė pas vietininką Abaką. Tasai sėdėjo raižytame juodmedžio krėsle; abipus jo stovėjo gervės ir vėžlio iškamšos. Abaka, su gražiai išsiuvinėtu raudonu šilko apdaru, glostė savo didelę juodą barzdą.
Saidas klūpojo priešais krėslą, iki žemės nulenkęs galvą ir nedrįsdamas pakelti akių. Kai reikėdavo ką nors nužudyti, jis lyg plėšrus tigras puldavo savo auką, bet prieš galingą žmogų buvo bailus kaip šakalas.
Sužinojęs, kad vietininkas jį kviečia, Saidas baisiai išsigando, ir naktis ligi ryto jam virto amžinybe. Kas jam beliko daryti? Negi bėgsi! Abako įsakymas pasieks visur — nuo Kašgaro iki Chanbalyko, nuo Čachanoro iki Talio. Vietininkas klusniai tarnavo Achmedui[28] Piktajam, viešpatavusiam didžiulės imperijos sostinėje ir turėjusiam begalinį didžiojo chano pasitikėjimą. Kiekvienas žmogus, užsitraukęs Achmedo nemalonę, palydėdavo savo galvą, ir jo palaikai būdavo išmetami šunims. Visuose miestuose buvo pilna Achmedo pasekėjų, o šie savo ruožtu turėjo visą armiją šnipų.
28
Achmedas — chano Chubilajaus ministras, aštuoniolika metų tvarkęs visus valstybės finansus. Nepakeliamais mokesčiais Achmedas užsitraukė gyventojų neapykantą, ir žinią, kad jis nugalabytas, visa Kinijos liaudis sutiko džiūgavimais.