Saido kakta lietė grindis, karšti saulės spinduliai krito jam ant nugaros.
— Žiūrėk į mane! — pasakė Abaka šaltu valdingu balsu.
Saidas pakėlė veidą ir lyg apdujęs pažvelgė į vietininką.
Tamsiose Abakos akyse žaižaravo ugnis. Saidas neatlaikė skvarbaus jo žvilgsnio ir vėl nuleido galvą.
— Žiūrėk gi į mane! — piktai pakartojo Abaka.
Atsidėjęs likimo valiai, Saidas įsmeigė akis į pailgą vietininko veidą. Akimirką jam švystelėjo viltis, bet nuo pirmų Abakos žodžių tuoj pat užgeso kaip silpnas žiburėlis nuo vėjo gūsio.
— Tu neįvykdei savo užduoties!
— Ne, mano pone.
— Aš liepiau tau žiūrėti į mane! — Abakos veidas persimainė, akys sužaibavo iš pykčio, kaktoje susimetė raukšlės. — Šunsnukis! — riktelėjo jis, mėšlungiškai gniaužydamas krėslo turėklus trumpais savo pirštais, kurie keistai nesiderino su pailgu jo veidu.
Saidas drebėjo iš baimės. Jis laukė, kada iš Abakos lūpų pasigirs baisus nuosprendis: „Šimtas septyni smūgiai!“ Tiek smūgių stora lazda reiškė tikrą mirtį. O Saidas troško gyventi. Jis sukniubo lyg pakvaišęs, daužydamas kaktą į akmenines grindis, ir ėmė klaikiu balsu šaukti:
— Dovanokit man, pone! Pasigailėkite! Tasai milžinas susirišęs su šėtonu. Jis mane taip užkerėjo, kad aš negalėjau nė pajudėti…
Abaka gaižiai šyptelėjo, ir jo veidas suspindo iš pasitenkinimo. Vietininkas mėgavosi savo valdžia, matydamas šliaužiojantį prie kojų padarą. Taip, Abaka — Čandžou vietininkas, ir žmonės dreba, jį išvydę. Kas netenka jo malonės, netenka ir savo galvos. Jis — alacho išrinktasis, toks pat galingas, kaip ir Achmedas Chanbalyke!
— Dovanokit man, maloningasis pone! Pasigailėkit!
— Nutilk! — griežtai suriko Abaka. — Ir žiūrėk į mane!
Saidas vėl atsitiesė.
Vietininko rankos gulėjo ant krėslo turėklų.
— Bekas Bajanderas įsakė nuvilioti tą milžiną į dykumą. Tu to nepadarei… Aš tau įsakiau nudobti tą jaunąjį velnią su dailiu veidu, o tu ir to nepadarei… — Ir jis piktai sušuko: — Ar ilgai dar tie pasmirdę netikėliai terš mūsų šalies orą?
Abaka pamažu nusiramino. Ką jam daryti su Saidų? Nugalabyti ar dar kartą pasinaudoti jo ištikimybe?
Po lietaus žvilgėjo parko pieva ir lapai. Virš medžių plasnojo gervės, ištempusios ilgus savo kaklus, tankmėje čiulbėjo maži margi paukšteliai. Du vyrai — vienas liesas ir aukštas, kitas plačiapetis ir truputį žemesnis — priėjo prie vartų. Sargybiniai sukryžiavo ietis ir pastojo jiems kelią. Tada liesasis ištraukė auksinę lentelę su chano Chubilajaus antspaudu. Ietys tuojau pat prasiskyrė, ir geltonodis sargybinis paslaugiai atidarė vartus.
Į salę, kur sėdėjo Abaka, veržėsi saulės spinduliai ir žaidė lygiame baldų paviršiuje, tarytum atgaivindami vėžlį, gervę, išsiuvinėtus šilkiniuos sienos apmušaluos slibinus, liūtus ir sparnuotas gyvates. Tyliai atsidarė durys, ir įėjo vietininko sekretorius. Sukniubęs ant žemės, jis pakėlė galvą.
— Kas yra? — paklausė Abaka nepatenkintas.
— Atleiskite, pone, — greitai prakalbo sekretorius. — Atėjo du svetimšaliai su auksine lentele ir nori su jumis kalbėti. Aš maniau…
Vietininkas linktelėjo ir atsistojo. Saidas kaip išpertas šuo nušliaužė į šalį, pasitraukdamas iš po kojų. Abaka valandėlę pastovėjo ir, rodydamas į Saidą, tarė:
— Pasiųsk jį į kiemą, tegul Salimas įkrečia jam dvidešimt septynis… Pakviesk tuos ponus!
— Dėkoju, mano pone! Kad jūs gyventumėt tūkstančius metų!— murmėjo Saidas, bučiuodamas vietininkui rūbo kraštą.
Abaka spyrė jam koja į kaktą.
— Dėkoju jums, mano pone! — sušnibždėjo Saidas ir atatupstas, žemai linkčiodamas, iššliaužė iš salės.
Vietininkas Abaka atsisėdo į savo raižytą sostą ir šaltu veidu laukė svetimšalių.
Nikolas ir Mafijas Polai priklaupę nusilenkė chano vietininkui ir, tam mostelėjus ranka, atsistojo. Abakos žvilgsnis nejučiomis įsmigo į turkį auksiniais apsodais su siaura grandinėle, kurį Nikolas Polas turėjo ant kaklo.
— Dovanokite, kad mes atitraukiame jus nuo svarbių valstybinių reikalų, tačiau leiskite įteikti jums kuklią mūsų dovanėlę.
Nikolas Polas ištraukė iš kišenės kapšelį su žibančiais perlais ir padėjo ant ištiesto Abakos delno.
— Jūsų malonė begalinė, visur žmonės tik ir kalba apie jūsų darbus didžiojo chano garbei, — kalbėjo Nikolas Polas. — Mes pasiuntėme laišką į viešpačių viešpaties dvarą, galingiausiam viso pasaulio valdovui, išmintingai valdančiam tautas, ir tame laiške pažymėjome, kaip nuoširdžiai jūs, kilnusis pone, priėmėte mus, nuolankius jo didenybės Katajaus imperatoriaus tarnus. Jums leidus, mes apkeliavome skersai ir išilgai puikų tangutų kraštą ir visur girdėjome, su kokia meile ir pagarba žmonės taria jūsų vardą. Mes aplankėme daug miestų, matėme gražių rūmų, padarėme gerus prekybinius sandėrius. Mes nupirkome audinių iš kupranugarių plaukų ir baltų vilnų — tokių puikių audinių nerasi niekur pasauly… Mes dėkojame jums, kilnusis pone, už jūsų begalinį gerumą ir draugiškumą…
Ir Venecijos pirkliai žemai nusilenkė.
Abakos veidas buvo visiškai ramus, tik jo akyse blykstelėjo klastingos ugnelės. Tie baltieji šunys nori sužlugdyti jo kėslus. Jis puikiai supranta gudrų šių atėjūnų žaidimą. Vis dėlto sumaniai parinkti jų sveikinimo žodžiai privertė vietininką ramiu, kiek pašaipiu balsu paklausti:
— Jūs pasiuntėte laišką didžiajam chanui? Be reikalo varginotės. Jam jau pranešta apie jūsų atvykimą.
— Mes pasiuntėme skubų pranešimą,— įterpė Mafijas. — Teikitės atleisti, kad tai padarėme, iš anksto neatsiklausę jūsų. Mes nedrįsome trukdyti jūsų tokiom smulkmenom… Tačiau šiandien priversti kreiptis į jus ir prašyti jūsų maloningos pagalbos, nes esame didžiai susirūpinę…
Abaka tebebuvo šaltas ir santūrus. Tarsi žaisdamas, jis numetė kapšiuką su perlais šalia savęs, paskui vėl paėmė ir pakilnojo rankoje.
— Taigi, aš klausau, — pasakė jis. — Bet atsiminkite, manęs laukia svarbūs reikalai.
Nikolas Polas akimirką susimąstė.
— Man labai sunku apie tai kalbėti, kilnusis pone… Jums yra žinoma, kad su mumis keliauja mano sūnus. Tuo metu, kai mes, jums maloningai leidus, keliavome po jūsų kraštą, kažkoks žmogus kėsinosi jį nužudyti…
— Jums vaidenasi, — pasakė Abaka.
— Šituo durklu, pone! — Nikolas Polas ištraukė iš po diržo durklą ir atkišo jį Abakai. — Naktį jis buvo užpultas sode.
Abaka rūsčiai suraukė antakius. Jis įbedė akis į Nikolą Polą, norėdamas įžvelgti, ar žino tas, kodėl Markas buvo užpultas, bet nieko nepastebėjo — tik tėvo susirūpinimą sūnaus likimu ir maldavimą padėti.
— Duokit man tą ginklą,— lėtai pasakė vietininkas. — Aš įsakysiu surasti nusikaltėlį. Nuo šiol mano kariai saugos jus.
Rankos mostu jis parodė, kad audiencija baigta.
— Mes jums labai dėkingi, kilnusis pone! — pasakė Nikolas Polas.
Broliai priklaupę triskart žemai nusilenkė ir paliko salę.
Vos tik užsidarė durys, įėjo sekretorius ir tylėdamas laukė Abakos įsakymų.
— Ar Saidas jau gavo lazdų?
— Dar ne, mano pone!
Staiga Abaka įsiuto.
— Greičiau pašauk tarną! — suriko jis. — Tegul išsmilko kambarį, aš negaliu kvėpuoti šituo oru.
Įėjo tarnas su rūkstančia smilkykle ir mosavo ja tol, kol Abaka liepė jam išeiti.