Nikolas ir Mafijas Polai žinojo, kas per vienas tasai Matėjas, buvo girdėję apie jo drąsius kontrabandinius žygius. Apie tai kalbėjo visa Venecija. Tėvas su dėde pasikeitė žvilgsniais. Markas stebėjo juos su nerimu širdyje.
— Na ką gi, eisime pasižiūrėti to tavo kapitono Matėjo, — pasakė Mafijas Polas atsistodamas. — Kaip manai, Nikola, ar imsime jį drauge, jei jis mums patiks?
— Nagi eime pas jį, Mafijau!
— Jis jums tikriausiai patiks, dėde, — karštai atsiliepė Markas, — jis beveik toks pat, kaip jūs!
— Ak, šitaip! Tada viskas gerai!
Laivas plaukė netoli kranto. Tolumoje dunksojo tamsūs kalnai. Bangos daužė pakrantės uolas. Markas su nekantrumu laukė grįžtančių tėvo ir dėdės, bet jie ilgai nesirodė. Žemė vėl dingo iš akių, aplinkui nieko daugiau nesimatė — tik dangus ir vanduo.
Pagaliau broliai, kapitono Antonijo lydimi, grįžo į denį.
— Kas atsitiko, tėveli? — paklausė Markas. — Kodėl neatsivedėte kapitono Matėjo?
— Tatai ne taip paprasta, — atsakė jam dėdė Mafijas. — Po savanoriško kalėjimo jo išvaizda tokia, kad be abejonės įvarys baimės mūsų šauniesiems vienuoliams. Rytoj kapitonas Antonijas pristatys jį visiems.
— Vadinas, jis keliaus su mumis? — džiaugsmingai sušuko Markas.
Nikolas Polas linktelėjo galvą.
— Man rodos, jis šaunus vyras, — pasakė Mafijas.
Kapitonas Antonijas švaistėsi po denį, šūkaudamas ir įsakinėdamas. Jūreiviai sukruto, nes vėjas buvo palankus. Praslinko dar kelios dienos, ir jūra atgijo: horizonte vis dažniau pasirodydavo burlaiviai ir irkluojamos galeros. Tačiau krantų dar nebuvo matyti. Jūros paviršius, rodos, buvo supintas iš daugybės galingų besikaitaliojančių žalsvų ir tamsiai mėlynų srovių.
Matėjas jausdavosi be galo laimingas, kai jam leisdavo pavaduoti šturmaną. Ir Markas visur būdavo drauge su juo. Vieną rytą jie pamatė žemę. Kalnų papėdėje driekėsi nedidelis miestelis. Palei įlanką rikiavosi balti ir geltoni namai su plokščiais stogais. Priešais juos buvo Armėnijos pakrantė.
— Štai mes ir pasiekėme tikslą,— pasakė Matėjas. — O gaila! Jūra tokia žavi!
KARAS ARMĖNIJOJE
Žmonės kalbėjo patylomis, neramiai dairėsi aplinkui, tarytum bijodami, kad vėl gali pasikartoti taip neseniai pergyventos baisenybės. Per miestą praūžė karas, palikdamas sugriautus namus, nuskendusius laivus, ietimis ir strėlėmis pervertus, kraujais paplūdusius kūnus.
Virš ištuštėjusio Ajaso[10] uosto švietė švelni rudens saulė. Išilgai pakrantės augo palmės. Aplink mėlynuojančią įlanką dunksojo tamsūs kalnai.
Nikolas ir Mafijas Polai tuojau pat leidosi į Venecijos pirklių faktoriją. Prieš porą metų jie ten lankėsi, grįždami į Veneciją. Tada Ajasas buvo klestintis prekybos miestas — jo gatvėse galima buvo sutikti visokių tautybių žmonių iš įvairių kraštų, čia lankydavosi pirkliai iš Venecijos, Genujos, Bagdado, Ormuzo.[11] O dabar čia riogsojo vieni griuvėsiai. Ir motinos, pamačiusios svetimšalius, baimingai šaukdavosi savo vaikus.
Kas gi atsitiko?
Meseras[12] Nelis, vienintelis venecijietis, likęs Ajase, priėmė juos labai nuoširdžiai ir pakvietė į savo namus. Iš jo broliai Polai sužinojo, kas čia įvyko prieš keletą savaičių.
Egipto sultonas Baibaras įsiveržė su didele kariuomene į Armėniją ir nuniokojo jos žemes. Sostinė Sisas buvo paimta ir išplėšta, karaliaus rūmai ir sodai nusiaubti.[13]
Ajaso gyventojai, pastebėję artėjančius priešo pulkus, bėgo į kalnus arba ieškojo prieglobsčio uoste stovėjusiuose laivuose. Sultono kariauna apiplėšė apleistą miestą ir jį sudegino. Paskiau jie užgrobė ir nuskandino laivus, kuriuose žuvo du tūkstančiai armėnų.
— O kaip jūs išsigelbėjote, mesere Neli? — paklausė Mafijas Polas.
— Aš su armėnų pirkliais pabėgau į kalnus. Egipto kariuomenei pasitraukus, radau savo įmonę apiplėštą, bet, laimė, pastatai nebuvo sugriauti. Pamažu žmonės grįžo iš kalnų į miestą.
— Vadinas, dabar pavojinga leistis į kelionę? — paklausė Nikolas Polas.
— Aš nesu bailys, — atsakė Nelis, — bet naktį vengiu rodytis gatvėje.
Tarnaitė atnešė vyno ir uždegė žvakes. Meseras Nelis paprašė svečius likti vakarienės, bet broliai nerimo. Jie padėkojo ir atsisveikino su vaišingu šeimininku.
— Atrodo, kelionę teks atidėti, — tarė Mafijas Polas.
Uosto gatve švilpavo vėjas. Po griuvėsius slampinėjo alkani šunys. Vakaro saulė nudažė dangų ir jūrą — raudona ir gelsva šviesa įvairiausiais atspalviais raibuliavo viršum vandens ir skverbėsi pro dulkių debesis, sūkuriais nešamų link jūros.
— Jei mes pateksime į mameliukų[14] nagus, jie mus nugalabys.
— Popiežiaus pasiuntiniai su dovanomis didžiajam chanui jiems būtų puikus laimikis.
Broliai pasuko laivo link. Kresnas Mafijas, nuo kurio stambaus veido niekuomet nenuslinkdavo pašaipi šypsena, ir lieknas, tvirto sudėjimo ir ryškių bruožų Nikolas — jie visai nebuvo panašūs, bet be žodžių suprasdavo vienas kitą. Dabar kiekvienas jų laukė, kad kitas pirmas pradėtų kalbą dėl slegiamų juos rūpesčių.
— Mes galėtume Marką su kapitonu Antonijų pasiųsti atgal į Veneciją,— pagaliau prabilo Mafijas.
— Aišku, galėtume.
Abu vėl nutilo. Jūra vis teberaibuliavo įvairiomis spalvomis, ir ta mirguliuojanti šviesa buvo tokia akinanti, jog net žiūrėti į ją negalėjai. Tolumoje dunksojo jų laivas.
— Bet ką jis ten veiks Venecijoj? — paklausė Nikolas. — Vienui vienas…
— Bene geriau jam likti su mumis. Pagaliau jis nenorės grįžti atgal.
Broliai nusiyrė valtimi į laivą ir užlipo ant denio. Kapitonas Matėjas ir Markas laukė jų nerimaudami. Jie jau žinojo apie įvykusį karą.
— Kas ten atsitiko, tėveli? — paklausė Markas.
Sūnus buvo vos per porą pirštų žemesnis už tėvą. Jo siaurame ir dar šiek tiek vaikiškame veide pasirodė smalsumas ir laki vaizduotė. Jis su baime pažvelgė į tėvą.
— Juk mes čia ilgai nebūsime? Keliausime toliau!
Nesulaukęs atsakymo, jis kreipėsi į dėdę:
— Kodėl gi jūs tylite?
Mafijas suraukė kaktą.
— Todėl, kad reikalas ne toks jau paprastas, — atsakė jis rimtai. — Gali atsitikti taip, kad mums nukirs galvas. O to aš tikrai nenorėčiau.
Markas piktai numojo ranka, bet dėdė, nekreipdamas į tai dėmesio, kalbėjo toliau:
— Paklausime kapitono Matėjo nuomonės. Tegul jis nusprendžia. Kaip tu manai, Nikolai?
Nikolas Polas pritariamai linktelėjo galvą.
— Velniop tą sultoną! — sušuko kapitonas Matėjas.
Abu vienuoliai nuėjo aplankyti vienuolyno. Kitą rytą brolis Gujelmas grįžo vienas. Seno, žilaplaukio vienuolio nuotaika buvo prislėgta. Jis pasisakė norįs pakalbėti su Nikolu ir Mafijų Polais. Broliai pakvietė jį į savo kajutę.
Brolis Gujelmas, sunkiai šnopšdamas, atsisėdo ant suolo.
— Ar jūs girdėjote apie neseniai įvykusį užpuolimą?
— Taip, girdėjome.
— Ir ką jūs manote daryti?
— Apsirūpinti visu kuo, kas reikalinga, ir tęsti kelionę toliau.
Vienuolis sumišęs pažvelgė į savo pašnekovus. Mafijas pašaipiai primerkė akį. Nikolo veidas liko abejingas.
— Prašau jus atidėti kelionę, kol šiame krašte vėl viskas nurims.
— Ne, broli Gujelmai, — atsakė Mafijas Polas. — Jei mes pradėsime dvejoti pačioje kelionės pradžioje, tai niekada savo tikslo nepasieksime. O kur brolis Nikolas da Vičenca? Ar jis mano taip, kaip jūs?
10
Ajasas ir Sisas — Kilikijos Armėnijos miestai. Tos šalies kalnų tarpekliais eidavo vilkstinės iš Bagdado ir Damasko į Bosforo krantus ir iš Samarkando, Tbilisio ir Tebrizo į Viduržemio jūros uostus.
XI ir XII amž. per Kilikijos Armėniją ne kartą žygiavo kryžiaus karų dalyviai, ir šitoji šalis pasidarė viena iš atramos bazių kryžiaus karams.
11
Kilikijos Armėnijos karaliai su mongolais gyveno taikiai. Jie save pripažindavo Irano mongolų chanų vasalais ir tarpininkaudavo Europos karaliams per diplomatinius pasitarimus su mongolų valdovais.
13
Kilikijos Armėnija, kaip mongolų ir Vakarų Europos valstybių sąjungininkė, stojo į karą su Egiptu ir, dar prieš atvykstant Markui Polui į Ajasą, buvo nusiaubta Egipto sultono Beibarso (1260–1277).
14
Mameliukai — viduramžių Egipto vergai ir atleistiniai. XII–XIII amž. Egipto valdovai visur, kur tik galėdami, supirkinėjo vergus savo kariuomenei papildyti. Tarp mameliukų buvo žmonių iš įvairiausių tiurkų genčių, taip pat čerkesų, osetinų, gruzinų ir net iš Kijevo bei Riazanės kilusių vyrų.
XIII amž. pirmojoje pusėje mameliukai Egipte įgijo didelę įtaką, o 1250 metais užgrobė valdžią. Sultonas Beibarsas buvo poloviečių kilmės mameliukas, ir labai galimas daiktas, kad jo senelis kariavo su kunigaikščiu Igoriu „prie upės, prie Kajalos ties Dniepru didingu“.