— Pašauk Saidą!
Sekretorius žemai nusilenkė ir išskubėjo vykdyti vietininko įsakymo.
Įėjo Saidas ir drebančiom kinkom puolė Abakai po kojų.
— Štai, kvaiša, imk savo durklą!
Saidas nedrįso pakelti rankos, kol Abaka griežtu balsu riktelėjo:
— Imk durklą!
Bailiai žvilgčiodamas į vietininką, Saidas paėmė durklą ir užsikišo už diržo.
— Šiandien vakare tu išvyksi! Josi dieną ir naktį. Aš tau duosiu lentelę su sakalo atvaizdu, kad visur gautum eikliausius arklius. Naktimis tau kelią švies deglai…
Įsakmus, bet kartu maldaujamas Abakos balsas Saido ausyse skambėjo kaip švelni daina.
— Tu neši svarbų pranešimą. Niekas neprivalo jo matyti, niekas neturi jo rasti. Supratai? Kitaip palydėsi savo galvą… Dumsi dieną ir naktį. Tu esi pasiuntinys su sakalo plunksna. Niekas neturi teisės tavęs sulaikyti, kol įteiksi laišką maloningajam ponui ministrui Achmedui… — Ir jau įprastu balsu Abaka paklausė: — Ar gerai supratai, ką sakau?
— Kol įteiksiu laišką maloningajam ponui ministrui Achmedui, — pagarbiai pakartojo Saidas.
— Salimas jo laukia, — priminė sekretorius, pravėręs duris. — Ar bausmė nepakeičiama?
— Įkrėskit tam žiopliui septyniolika lazdų,— pasakė Abaka, — tik lengvų, kad jis dar šiandien vakare galėtų išjoti.
— Salimai, šunsnuki, tu pliekei iš peties, — širdo Saidas, čiupinėdamas sudaužytą nugarą.— Na palauk, aš dar grįšiu!
— Nešdinkis kuo greičiau, Saidai! — riktelėjo juokdamasis stipruolis Salimas. — Žiūrėk, kad nepašventinčiau dar kartą.
Vakare, gavęs iš sekretoriaus užantspauduotą laišką ir lentelę su sakalo atvaizdu, Saidas tuojau pat užmiršo skaudančią nugarą. Jis giliai paslėpė laišką, užsikabino ant krūtinės lentelę ir tekinas nubėgo į pašto stotį.
Tai buvo erdvus, ištaigiai įrengtas pastatas netoli miesto vartų. Arklidėse stovėjo keturi šimtai gerų arklių, visada paruoštų kelionei, tad visi valstybiniai pasiuntiniai ir kurjeriai dieną naktį galėdavo pakeisti savo išvargusius arklius. Didžiojo chano valdose buvo daugiau kaip dešimt tūkstančių tokių pašto stočių su dviem šimtais tūkstančių arklių. Chanas Chubilajus įsakė įrengti tokias stotis net kalnuotose vietovėse, atokiau nuo kelių, kur nėra kaimų ir kur miestai toli vienas nuo kito. Dėl to įsakymo tūkstančiai šeimų turėjo palikti savo gimtuosius kaimus bei miestus, keltis į negyvenamas vietoves ir ten aptarnauti steigiamas valstybines pašto stotis. Taip atkampiausiuose rajonuose atsirado dideli kaimai su dirbamais laukais ir ganyklomis.
Iš Chanbalyko į visas provincijas ėjo pagrindiniai vieškeliai, prie kurių kas dvidešimt penkios ar trisdešimt mylių buvo įrengtos pašto stotys. Tarpustotėse buvo daug nedidelių kaimelių po trisdešimt keturiasdešimt trobų, kuriose gyveno pašto kurjeriai.
Kai reikėdavo skubiai duoti žinią, kad kurioje nors provincijoje prasidėjo sukilimas arba koks kunigaikštis pakėlė maištą, kurjeriai nušuoliuodavo per dieną du ar net pustrečio šimto mylių. Artėdami prie eilinės pašto stoties, jie garsiai trimituodavo, kad būtų pabalnotas naujas arklys.
Valstybinio pašto pasiuntiniai ir kurjeriai buvo laikomi didelėj pagarboj.
— Praleiskit mane, aš esu vietininko pasiuntinys! — sušuko Saidas, dar nespėjęs kaip reikiant atsikvėpti. — Ar nematot, vėplos, lentelės su sakalo atvaizdu?
Sargybiniai sumišę nusišypsojo ir praleido Saidą į stotį.
Raštininkas pažymėjo išvykimo datą ir liepė duoti geriausią arklį.
— Gal tau reikalingi deglininkai palydėti iki sekančios stoties? — paklausė uolus tarnautojas.
Saidas įsikišo sakalo plunksną į tiurbaną, apsijuosę diržą su žvangučiais ir pasikabino pašto trimitą. Nuo gautų smūgių vis dar tebemaudė nugarą. Jam akyse vis dar stovėjo pailgas Abakos veidas sučiauptomis lūpomis ir rūsčiai surauktais antakiais. Ir jis prisiminė jo įsakymą: „Tu josi dieną ir naktį! Girdi? Tu neši svarbų pranešimą. Niekas neprivalo jo matyti, niekas neturi jo rasti. Kitaip palydėsi savo galvą… Tu esi pasiuntinys su sakalo plunksna…“
Šie žodžiai skatino Saidą skubėti.
— Aš žinau kelią,— burbtelėjo jis ir su perkreiptu iš skausmo veidu šoko ant arklio. Be paliovos šmaukšėdamas botagu, Saidas nušuoliavo į tamsą.
— Na, palauk, Salimai, aš dar grįšiu!.. — murmėjo jis.
Prie diržo skambėjo žvangučiai. Sakalo plunksna ir lentelė jam visur atverdavo kelią. Dieną ir naktį, ar švietė saulė, ar ūkana gaubė slėnius ir kalnų atšlaites, visada Saidą sutikdavo paslaugūs veidai, visur jį puikiai maitino, prieš Abakos kurjerį visur linko raštininkų nugaros.
Saidas užmiršo visus pažeminimus. Palaižūniška jo siela buvo kupina išdidumo. Juk jis dabar pasiuntinys su sakalo plunksna! Nepamirškite šito, žmonės! Bėri, balti, juodi raumeningi žirgai su ilgais plevėsuojančiais karčiais nešė jį į rytus. Jų kanopos dunksėjo akmenuotais keliais. Vilkstinės suko į šalį, praleisdamos raitelį.
Saidas nežinojo poilsio. Išvargęs po ilgos kelionės, jis nusnūsdavo tik keletą valandų, tačiau, neramių sapnų kamuojamas, nubusdavo vidur nakties ir prisispyręs reikalaudavo, kad tarnai palydėtų jį su deglais iki sekančios stoties.
Iki Chanbalyko dar liko du šimtai mylių. Jis jojo ant balto šilkaplaukio žirgo. Kaitino saulė. Arklys lėkė kaip strėlė. Toliau nuo kelio jaučiai tempė per dumblinus ryžių laukus medinius arklus, plačiomis bangomis vilnijo žalios javų varpos. Dangus buvo blyškiai žydras, o ties horizontu pilkšvai baltas. Senas susitraukęs piemuo ganė pakelėje kaimenę juodų kiaulių, kurios kriuksėdamos knaisėsi po griovius.
Žvangučiai skimbčiojo ant kurjerio diržo. Nešikai atsargiai dėjo savo ryšulius ant kelio ir, atsikvėpę, lydėjo akimis pasiuntinį su sakalo plunksna. Saidui nugaros jau nebeskaudėjo, jis tik jautėsi labai pavargęs ir baisiai norėjo miego.
— Aš joju dieną ir naktį! Matot, mano pone, kaip greit aš vykdau jūsų įsakymą. Niekas kitas nebūtų to padaręs… Juk jūs žinote, pone, kad aš pildau visus įsakymus. Tegul alachas nubaudžia tuos velnius svetimšalius… O Salimas — išdavikas. Jis tykoja jus nužudyti…
Taip kalbėjo Saidas pats su savim, kad greičiau slinktų laikas. Grobuoniškas jo veidas nušvito iš pasitenkinimo, kai jis mintyse išgirdo Abakos atsakymą:
— Tu esi mano ištikimas tarnas, Saidai. Štai tau penki šimtai šilkinių lanų… Ką tu sakai apie tą šunsnukį Salimą?.. Gerai, aš liepsiu jį nugalabyti.
Įjojęs į nedidelį slėnį, Saidas pamatė siaurą ežero įlanką. Kelias nuotakiai leidosi į smėlėtą krantą. Jis pridėjo prie lūpų ragą ir sutrimitavo, šaukdamas pašto stoties keltininką. Vandeny tarp dviejų stulpų sūpavosi plati valtis. Iš nendrių neskubėdamas išlindo tvirto sudėjimo jaunuolis su meškere rankoj.
— Ei, vikriau! — sušuko Saidas. — Ar nematai: aš esu pasiuntinys su sakalo plunksna ir nešu į Chanbalyką ponui ministrui Achmedui svarbų pranešimą!
— Achmedui? — niūriai paklausė keltininkas ir tyliai nusikeikė.
— Na, judinkis greičiau! — suriko Saidas niršdamas ir numetė keltininkui pavadį.— Kitaip, jei nesukrusi, pasiskųsiu tavo viršininkui.
— Sėsk, pasiuntiny su sakalo plunksna.
Keltininkas yrėsi tylėdamas. Arklio karčiai blizgėjo prieš saulę it sidabrinės gijos.
— Ežeras čia gilus, — pratarė keltininkas ir liovėsi yręs.
Kitoj pusėj ant kalvos pasirodė vilkstinė. Kupriai, apkrauti keturkampiais mediniais narveliais, išdidžiai iškėlę galvas, pamažu leidosi į ežero pakrantę. Jau buvo girdėti pavargusių varovų šūkavimai.
— Paskubėk! — įsakė keltininkui Saidas.