Niūriame keltininko veide pasirodė liūdesys. Jis vėl paėmė už irklų ir vangiai nusiyrė kranto link.
— Tuose narvuose fazanai, laukinės antys, kurapkos ir putpelės. Matai, pasiuntiny su sakalo plunksna?
Valtis įsirėmė į pakrantės smėlį.
— Tie paukščiai skirti imperatoriaus medžioklei.
Saidas jau nebegirdėjo keisto keltininko žodžių.
Uoliai vykdydamas Abakos įsakymą, jis jojo dieną naktį ir saugojo vietininko laišką Achmedui kaip didžiausią brangenybę.
Penktą kelionės dieną Saidas stovėjo ant pliko geltono kauburio ir žiūrėjo į apačioj plytinčius Chanbalyko priemiesčius. Gatvėse knibždėjo minios žmonių, buvo girdėti klajojančių katilių, kirpėjų, peilių galandytojų varpeliai, ritmingai daužė savo mažytį būgnelį skudurininkas. Saidas leidosi pro sodus ir namus, pro storas mūro sienas, virš kurių kyšojo marmuriniai imperatoriaus būstinės rūmai.
Pasiuntinys nežiūrėjo į amatininkus, dirbančius atvirose dirbtuvėse abipus pagrindinės gatvės, nematė nei pirklių, nei pirkėjų spūsties prie prekystalių ir parduotuvių, nejautė skanių kvapų, sklindančių iš smuklių ir kepyklų. Jis vis jojo nesustodamas, pūsdamas savo ragą ir žvangindamas žvangučiais.
Saidą taip jaudino būsimas susitikimas su galinguoju finansų ministru Achmedu, kad visiškai užmiršo nuovargį. Nepaprastai susijaudinęs, su vergiška baime ir pagarba jis įjojo į Achmedo rūmų kiemą. Nulipęs nuo arklio, Saidas dar kartą pačiupinėjo užantį, kur buvo paslėptas Abakos laiškas.
— Atgabenau pranešimą maloningajam ponui Achmedui, — pasakė Saidas prislėgtu balsu tarnui, kuris priėmė iš jo arklį ir nurodė, kur eiti.
— Turėsite kiek palaukti, — atsiliepė tarnas, — ponas dabar pas Džambuji-chatun[29], pas jos didenybę mūsų imperatorienę.
— Aš turiu tučtuojau matyti maloningąjį poną Achmedą!
Tarnas išdidžiai nusišypsojo ir pasakė:
— Eik į kanceliariją ir pranešk, kad atvykai… Būsi pakviestas… Aš juk sakiau, kad vyriausiasis vietininkas išvykęs pas Džambuji-chatun.
Achmedas grįžo iš imperatoriaus rūmų popiet, gerai nusiteikęs. Jau prieš daugel metų jis įgijo Džambuji-chatun palankumą ir mokėdavo ją palenkti į savo pusę. Tik dėka jos jis tapo galingiausiu ministru šalyje.
Achmedas gerai atsiminė tuos laikus, kai, būdamas didelis garbėtroška, paliko savo gimtąjį miestą ir atvyko į kunigaikščio Esen-nojono dvarą. Ten jis pirmąkart pamatė kunigaikščio dukterį, gražuolę Džambuji, ir pajuto į save įsmeigtą juodų jos akių žvilgsnį.
Kartą pas Achmedą atėjo Džambuji tarnaitė ir kunigaikštytės vardu paprašė perduoti slaptą jos laišką jaunam mongolų chanui Chubilajui. Iš pradžių Achmedas labai pasipiktino ir buvo beatsisakąs tai padaryti, nes pats puoselėjo slaptą viltį laimėti gražuolės meilę. Bet viršų paėmė šaltas protas — jis įvykdė kunigaikštytės prašymą ir toliau jai ištikimai tarnavo.
Achmedas mėgo prisiminti, kaip jis, nekilmingas paprasto pirklio sūnus, iškilo į vyriausiojo vietininko postą. Visi chano Chubilajaus imperijos finansiniai reikalai buvo jo rankose.
Džambuji-chatun nepamiršo ištikimojo Achmedo paslaugų.
Vyriausiojo vietininko lūpose žaidė žiauri šypsena. Imperatorienė pastorėjo, ir Achmedo meilė jai išblėso. Bet su Džambuji-chatun jis elgėsi taip, tarytum ji vis dar būtų buvusi jauna gražuolė, kokia buvo savo tėvo, kunigaikščio Esen-nojono, namuose.
Achmedas buvo gudrus ir narsus.
Jis skyrė vietininkus ir aukštuosius valdininkus, teisė visus, kas jam priešindavosi ar stodavo skersai kelio. Norėdamas ką nors pražudyti, jis eidavo pas chaną Chubilajų ir sakydavo: „Generolas Jangas nusikalto jūsų didenybei. Jis drįsta eilinių kareivių akyse nepagarbiai kalbėti apie visagalį savo valdovą. Jangas nusipelnė mirties bausmės.“ Didysis chanas paprastai atsakydavo: „Darykit, kaip jums atrodo geriausia!“ Ir Achmedas nepraleisdavo progos įvykdyti mirties nuosprendį.
Per penkerius, viešpatavimo metus Achmedo vardas visiems darėsi vis baisesnis. Didysis chanas ir imperatorius Chubilajus juo taip pasitikėjo, kad niekas nedrįsdavo jam prieštarauti. Achmedo apšmeižtas asmuo paprastai negalėdavo pasiteisinti, nes niekas nesiryždavo ginti tokį žmogų.
Iš savo šnipų sužinojęs, kad kas nors turi gražią dukterį, Achmedas pas tokį siųsdavo patikimą tarną, ir šis merginos tėvui sakydavo: „Tu turi gražuolę dukterį. Kam ketini ją atiduoti? Protingiausiai padarytum, jei ją atiduotum už žmoną vyriausiajam vietininkui Achmedui. Už tai jis paskirs tave trejiems metams pelningos finansinės įstaigos skyriaus viršininku.“
Kas nesusigundys tokiu pasiūlymu? Kas drįs neatiduoti jam savo dukters?
Garbingieji ponai ministrai šypsojosi ir stengėsi įsiteikti galingajam Achmedui, o žmonės murmėdami dejavo, slegiami nepakeliamų mokesčių ir muitų naštos.
Užtat pats vyriausiasis vietininkas per tą laiką spėjo susikrauti didžiulius turtus, nes kiekvienas, gavęs kokį nors valstybinį postą, turėdavo duoti gerą kyšį.
Griežtu žvilgsniu Achmedas žiūrėjo į savo pavaldinius, kurie puldavo prieš jį ant kelių, žemai lenkdami nugaras. Žmonės gulėdavo pakelės dulkėse, tyliai laukdami, kol jis su palyda prajos pro šalį.
Keturi tarnai ant baltų arklių laikė virš ministro galvos baldakimą nuo saulės, stengdamiesi joti koja į koją su Achmedo žirgu. Žvangėjo garbės sargybos ginklai, skimbčiojo sidabriniai varpeliai, prikabinti prie kamanų Į taktą ristele bėgantiems žirgams.
— Pasiuntinys su sakalo plunksna atnešė svarbų pranešimą ir laukia jūsų, maloningasis pone.
— Iš kur jis atvyko?
— Iš Abakos, Čandžou vietininko.
— Atveskit jį pas mane.
Kai į salę nedrąsiai įėjo Saidas ir puolė prieš jį ant grindų, vyriausiasis vietininkas sėdėjo sidabriniame krėsle.
— Duok laišką.
Saidas įteikė paketą, ir Achmedas valandėlę į jį žiūrėjo tiriamu žvilgsniu. Pasiuntinys su sakalo plunksna nuleido galvą. Jis buvo taip susijaudinęs, kad vis dar nejuto nuovargio. Į galvą lindo įvairios mintys. Jis baisiai nustebo, pamatęs niūrią didingą menę, kurios vidury lyg koks dievaitis sėdėjo galingiausias šalyje žmogus.
Nuslopinęs baimę, Saidas išdrįso pažvelgti į jį. Achmedas nuplėšė antspaudą ir ėmė skaityti laišką. Nė vienas raumuo nesukrutėjo lygiame jo veide. Staiga Saidui dingo visa baimė; jis pasijuto suradęs tikrąją savo laimę.
Nejučiomis jis prisiminė savo vaikystę. Draugai erzina jį: „Šunsnuki, šunsnuki!“ O jis ramiai laukia už krūmo, kol tie prieis arčiau. Tada čiumpa lazdą su pririšta padvėsusia žiurke ir tvoja pirmam pasitaikiusiam į veidą. Vaikai klykdami išlaksto, o jis juokiasi patenkintas…
Saidas jautė kažkokį Achmedo bičiuliškumą, o Abaka jam niekuomet nebuvo draugiškas.
Vyriausiasis vietininkas padėjo laišką ant kelių. Parėmęs smakrą delnu, jis baksnojo pirštų galais savo viršutinę lupą. Jo veido išraiška nieko nesakė, ar jis gerai, ar blogai nusiteikęs. Ilgai kniūpojo Saidas prie galingo valstybės vyro kojų. Tyla išvaikė visas mintis. Pagaliau Achmedas tarė:
— Tavo veidas man patinka. Kuo tu vardu?
— Saidas.
— Tu žmogžudys?
— Ne, mano pone! — sumiknojo Saidas.
Achmedas nekreipė dėmesio į jo atsakymą ir, tarytum pats sau, pasakė:
— Man reikalingi žudikai.
Saidas išgirdo tuos tyliai tartus žodžius ir jau buvo benorįs pasiteisinti, bet susilaikė.
— Papasakok man, ką žmonės kalba apie Abaką!
— Aš jojau dieną ir naktį,— atsakė Saidas sumišęs.
— Tu privalai man papasakoti, kas kalbama apie Abaką!