Saidas prisiminė gautas lazdas ir kaip Abaka jam spyrė
į kaktą.
— Žmonės myli jį, maloningasis pone, — pasakė Saidas slogiu balsu.
Išbalęs Achmedo veidas su primerktomis akimis jį didžiai baugino. Ko gi pagaliau nori iš jo šis baisus žmogus?
— Tu meluoji, — pasakė Achmedas.
Saidas tylėjo.
— Tai gerai, — pridūrė Achmedas ir staiga rūsčiai pakėlė balsą: — Bet manęs tu nedrįsk apgaudinėti!
Išgirdęs grasinimą, Saidas išsigando.
— Tu matei svetimšalius pirklius? — netikėtai paklausė Achmedas.
— Taip, mano pone! Su jais keliauja vienas didelis vyras, tikras milžinas… Jis moka kerėti… Ir graži mergaitė, vergė…
Saidas sumišęs nutilo. Kam jis visa tai pasakoja? Štai vyriausiasis vietininkas pakvies sargybinius…
— Tu liksi tarnauti pas mane, — pasakė Achmedas. — O dabar gali eiti!
DŽUN-NAIMAN-SIUMĖ
Chanas Chubilajus, viešpačių viešpats, kurultajaus — didžiosios mongolų kunigaikščių tarybos — išrinktas visų nukariautų tautų valdovas, didžiulės Katajaus valstybės imperatorius, sėdėjo vidury salės savo soste, veidu į pietus. Išorinės durys buvo plačiai atlapotos, ir keturi šviesos pluoštai krito į centrinę salę, kurios skliautus rėmė aukštos marmurinės kolonos. Prie kiekvienų durų stovėjo po du augalotus sargybinius, kurie stebėjo, kad niekas iš įeinančių nepaliestų slenksčio, nes tai buvo laikoma blogu ženklu. Per audiencijas pas imperatorių rūmininkai dėl šio papročio iš anksto įspėdavo svetimų šalių pasiuntinius ir pirklius.
Jei vis dėlto kas nors paliesdavo aukštą slenkstį, prasižengėlį tuojau pat čiupdavo sargybiniai ir nutraukdavo viršutinius apdarus, kuriuos išsipirkti tekdavo už didelius pinigus. O žemesnio luomo žmogus už tokį nusikaltimą gaudavo lazdų.
Džun-Naiman-Siumė — šimto aštuonių šventyklų miestas, kaip jį vadino mongolai, arba Šandu[30], stovėjo kalvotoje vietovėje.
Vasaros saulės nutvieksti driekėsi namai ir sodai, prigludę prie šlaitų arba išmėtyti slėnyje tarsi šachmatų lentos laukeliai. Ant žaliuojančių kalvų, aukštų medžių ūksmėje, stovėjo šventyklos ir paviljonai, kurių lenktus stogus puošė drakonai ir kitų keistų būtybių statulėlės. Plačios centrinės gatvės jungė miesto vartus vienus su kitais. Į Šandu suvažiavo amatininkai iš įvairiausių šalių: popieriaus gamintojai iš Samarkando, šilko audėjai iš pietinių Katajaus provincijų, auksakaliai iš Bucharos, Bagdado ir Syso, virvininkai iš Balcho ir Kermano, ginklakaliai iš Jezdo, kailininkai iš Novgorodo… Birželio, liepos ir rugpiūčio mėnesį, kai didysis chanas vasarodavo savo buveinėje, į Šandu suplaukdavo daug pirklių, mokslininkų, nuotykių ieškotojų, vienuolių, komediantų ir fokusininkų, šamanų, astrologų ir kitokių burtininkų.
Imperatoriaus rūmai buvo pastatyti iš marmuro ir kitų brangių medžiagų. Visus, kam teko laimė juos matyti, jie stebino savo didingumu ir nuostabia architektūra. Vienas rūmų fasadas su puikiais portalais ir ornamentais buvo atkreiptas į miesto centrą, o kitas — ne mažiau prašmatnus — į miesto sieną.
Rūmai stovėjo vidury parko, aptverto mūrine šešiolikos mylių ilgio siena. Žaliose vejose ganėsi dešimt tūkstančių baltų kaip sniegas eržilų ir kumelių iš imperatoriaus žirgynų. Kas išdrįsdavo juos pabaidyti, būdavo baudžiamas kaip didžiausias nusikaltėlis. Tų kumelių pieną galėjo gerti tik Čingischano palikuonys ir vienos šeimos nariai, didžiojo chano akivaizdoje parodę nepaprastą narsą. Rūmų astrologai, gerai išmanantys juodosios magijos paslaptis, kartą per metus, rugpiūčio dvidešimt aštuntąją, dalyvaujant imperatoriui, atlikdavo pieno aukojimo apeigas, kad dievai ir dvasios maloningai globotų žmones, gyvulius ir paukščius, javus ir kitas žemės teikiamas gėrybes.
Imperatoriaus parke žaliavo vešlios, gausiai drėkinamos pievos, kuriose laisvai bėgiojo prijaukinti elniai, stirnos, danieliai ir tik nustatytomis valandomis rinkdavosi prie ėdžių. Narvuose tupėjo daugiau kaip du šimtai medžioklinių sakalų, kurių pasižiūrėti bent kartą per savaitę ateidavo pats didysis chanas. Parke buvo laikomi leopardai ir kiti apmokyti medžioklės žvėrys.
Vidury parko tarp medžių, chano Chubilajaus įsakymu, buvo įrengtas naujas pasilinksminimų paviljonas, kuris stovėjo ant paauksuotų ir dažytų kolonų. Aplink kiekvieną koloną raitėsi sparnuoti drakonai, taip pat paauksuoti. Drakonų galvos laikė paauksinto bambukinio stogo užlaidus, o išskėsti jų nagai rėmėsi į žemę. Nuo stiprių vėjų pastatas buvo sutvirtintas dviem šimtais storų šilkinių virvių. Paviljonas buvo pastatytas taip meistriškai, kad lengvai galėjo būti išardytas ir dalimis perkeltas į kitą vietą.
Chanas Chubilajus, tų visų turtų valdovas, sėdėjo savo soste. Jo akys klaidžiojo po margą kunigaikščių, didikų, karo vadų, aukštų valdininkų, astrologų, medžiotojų, gydytojų ir pasiuntinių minią. Visi jie pagal savo rangus buvo puošniai apsirengę. Akimirką valdovo žvilgsnis užkliudė durų sargybą, o paskui įsmigo į dangaus mėlynę. Susirinkusieji laikėsi oriai ir santūriai, o kai durys užsidarė, salėje stojo klusi tyla.
Dabar imperatorius pastebėjo keturis vyrus, ant kurių krito siauras šviesos ruoželis. Tiek veidais, tiek drabužiais jie skyrėsi iš kitų dvariškių. Jis pasilenkė prie kairėje stovinčio Siu Siano[31] ir pasakė:
— Jie atvyko.
Senas katajų mokslininkas linktelėjo ir tylėdamas pasitaisė plačias savo apdaro rankoves. Paskutinis šviesos spindulys nušvietė protingą, asketišką jo veidą su tankiais baltais antakiais ir reta barzdele.
Blandžioje salėje pasigirdo skardus aukšto pareigūno balsas:
— Lenkite galvas ir melskitės!
Visi susirinkusieji puolė ant kelių ir nusilenkė iki pat žemės.
— Didis dangau, kuris laikai visa apglėbęs! Žeme, kuri esi dangaus prieglobstyje! Maldaujame jus suteikti palaimą mūsų valdovui! Tegyvena jis dešimtis tūkstančių metų!
Paskui skambiu balsu prabilo kitas kalbėtojas:
— Tesaugo amžinasis dangus jo valstybės didybę ir gerovę! Tepasiunčia jis visiems jo valdiniams taiką ir laimę, te visad pertekliuje gyvena visų jam pavaldžių šalių žmonės!
— Amžinasis dangau, saugok mūsų viešpatį! — šnibždėjo dvariškiai.
Didikai ir aukštieji pareigūnai keturis kartus nusilenkė iki žemės. Chanas Chubilajus susimąstęs žiūrėjo į palinkusias prieš jį nugaras. Vyriausiajam rūmininkui davus ženklą, sargybiniai vėl pravėrė duris, ir į salę siūbtelėjo šviesa. Susirinkusieji pakilo ir plačiu pusračiu sustojo aplink sostą. Tuojau pat jie prasiskyrė, padarydami nuo vidurinių durų iki sosto taką, kuriuo lėtais žingsniais pralingino prijaukintas liūtas. Žvėris atsigulė prie chano kojų ir padėjo didžiulę savo galvą ant ištiestų letenų.
Chanas Chubilajus paglostė gražius jo karčius. Liūtas nusižiovavo, ir jo nasruose sublizgo aštrūs dantys.
— Man skauda pilvą! — staiga pasakė imperatorius.
Dvariškių veiduose pasirodė nerimas. Suraukęs kaktą, vienas didikas pasakė greta stovinčiam jaunuoliui:
— Ar negirdėjai? Jo didenybei skauda pilvą. Bėk pakviesti arabų gydytoją!
— Kas gi sakė, kad man reikia gydytojo?.. Išveskit liūtą!.. Tegul ateina senis Chunanas.
Lyg žaibas visus aplėkė žinia, kad jo didenybei imperatoriui skauda pilvą. Kol liūtas, dresuotojo paragintas, klusniai ėjo per salę durų link, dvariškiai pusbalsiu kalbėjo:
— Iš tikrųjų šiandien jo didenybė nekaip atrodo.
— Kurgi gydytojas? Kodėl nepakviečia gydytojo?
30
Šandu — chano Chubilajaus vasaros rezidencija, kur jis paprastai praleisdavo karščiausius mėnesius. Ji buvo pietryčių Mongolijoje prie Šanduchės upės, 30 km nuo Pekino.
Šitą vietą, kur išliko šios rezidencijos griuvėsių, mongolai vadina „Džun-Naiman-Siume“ (šimtas aštuonios maldyklos). Čia rasta liekanos labai storų sienų ir gigantiškų imperatoriaus rūmų pamatų.