— Jo didenybė imperatorius nenori.
— Neseniai man irgi skaudėjo pilvą, štai šitoj vietoj, tarytum pelė būtų graužusi skrandį. Manot, gydytojas būtų ką nors padėjęs?.. Aš pats tekinas nubėgau į mišką…
Plepusis dručkis pareigūnas staiga nutilo ir išbalęs ėmė trauktis atatupstas: priešais sustojo liūtas ir įsmeigė į jį plėšrias savo akis.
— Veskit šalin tą pabaisą! — sušvokštė jis.
Išgirdęs įsakmų dresuotojo balsą ir pajutęs rimbo smūgį, liūtas papurtė gauruotą savo galvą, nepatenkintas suriaumojo ir pasuko durų link.
Išvargusiame imperatoriaus veide pasirodė šypsena. Siu Sianas, katajų mokslininkas, susikišo rankas į plačius rankogalius.
Dviejų tarnų palaikomas, į salę įėjo Chunanas, senas mongolų karys, kovojęs dar Čingischano ir jo karvedžio Subetei-bohaduro[32] laikais. Jis atsisėdo ant patiesto jam šalia imperatoriaus kilimo ir pasakė:
— Tu kvietei mane, šit aš ir atėjau! Tik pasakyk man, kokiu reikalu. Bet kodėl tu sėdi auksiniame soste ir leidi laiką tarp negyvų akmenų, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą?
— Nutilk, Chunanai, — pasakė chanas Chubilajus.
— Kam gi kvietei mane, jei liepi tylėt? Tave supa svetimi patarėjai. Mano anūkai nebenori daugiau gyventi jurtose…
Senas karys murmėjo kažkokius neaiškius žodžius, kol jo ausį pasiekė griežtas imperatoriaus balsas:
— Chunanai, girdi mane? Nagi papasakok mums, kaip Čingischanas įsakė užkariauti visą pasaulį.
— Aš girdžiu tave, didysis chane! — pasakė senis atsitiesdamas. Jo akyse sužibo atsiminimų ugnelė, ir jis visai užmiršo, kad sėdi didžiojoje imperatoriaus rūmų salėje. Jo rankos jau nusilpo ir nebepajėgė valdyti ginklo, bet mintys buvo gyvos ir greitos kaip kaimenė laukinių arklių, lekiančių per stepę šaltą auštantį rytą.
Ir Chunanas ėmė pasakoti:
— Prieš daugel metų, kai visagalis kalvis sukaustė sidabriniais šarvais didžiąją upę, o kailininke žiema apgobė kalvas ir lygumas šermuonėlių kailiniais, kai ledas upėse pavirto akmeniu per ieties gylį, Čingischanas pasikvietė savo karvedį Subetei-bochadurą į auksinę šėtrą kalno viršūnėj ir pasakė jam: „Dabar, Subetėjau, tu turi nukariauti saracėnus. Sutelk šimtą tūkstančių raitelių ir trauk į žygį. Tave lydės jaunasis kunigaikštis Chubilajus. Tegul jis išgarsėja narsiais žygdarbiais!“
Su didžiausiu užsidegimu ir įniršiu mes puolėme saracėnus — mus vedė vienakis karžygys Subetėjus ir narsus jaunuolis Chubilajus. Gausi kaip lietaus lašai buvo mūsų kariuomenė. Dangus aptemo nuo mūsų strėlių. Tarsi griaustinis dardėjo mūsų gurguolių ratai ir dundėjo arklių kanopos. Kaip viesulas persekiojome bėgančius priešus…
Chanas Chubilajus klausėsi pasakojimo užsimerkęs. Dvariškiai nuobodžiaudami tyliai plepėjo.
— Mano širdis plūsta kraujais, Chunanai, — tyliai pasakė didysis chanas. — Nebepasakok daugiau. Ak, jei aš galėčiau grįžti į stepes!..
Tik Siu Sianas, mokslininkas ir imperatoriaus patarėjas, išgirdo šiuos žodžius. Bet jis nuslėpė savo pasitenkinimo jausmą.
— Jūsų laukia svetimšaliai pasiuntiniai, — pasakė jis. — Dabar kaip tik metas juos priimti.
Tarnams išvedus senąjį mongolą, chanas Chubilajus įsakė pakviesti svetimšalius. Siauros, įstrižos imperatoriaus akys prarado mąslią išraišką, ir putlus jo veidas su išsišovusiais skruostikauliais smalsiai palinko į priekį.
Venecijiečiai puolė prieš imperatorių ant kelių.
— Stokit, — pasakė didysis chanas. — Matote, aš jūsų neužmiršau. Ar mano raitininkai gerai jus lydėjo nuo Čandžou iki čia?
— Mes esame be galo dėkingi, amžinasis valdove, už tą didžią malonę, kurią teikėtės mums parodyti, — pasakė Nikolas Polas. — Mums čia nesant, jūsų šalis tapo dar platesnė ir dar labiau suklestėjo. Jūsų palydovai ir valdininkai visur mus sutikdavo su didele pagarba.
Chanas Chubilajus išklausė pompastišką venecijiečio kalbą su regimu pasitenkinimu. Dabar jo žvilgsnis pakrypo nuo Nikolo Polo į Marką, stovėjusį per pusę žingsnio už savo tėvo.
— Pasakykit man, ką prisakė jūsų valdovas Romos popiežius?
Kol Nikolas Polas dėstė popiežiaus priesakus, Markas turėjo laiko geriau įsižiūrėti į didįjį chaną ir į jo rūmus. Nors tėvas ir dėdė jau daug buvo pasakoję apie gyvenimą galingojo valdovo dvare, jį vis dėlto apstulbino pasakiškas rūmų puošnumas ir priėmimo papročiai. Markas net suabejojo, ar tai, ką jis mato, kartais nėra jo fantazijos padarinys.
Venecijiečiai pasiekė savo kelionės tikslą. Nugalėję begales sunkumų ir daugybę pavojų, jie įvykdė tai, kas atrodė neįmanoma. Markas Polas stovėjo priešais Katajaus imperatorių! Jis matė, kaip vos pastebimai kruta juodi, šiek tiek padažyti soste sėdinčio valdovo antakiai, pastebėjo veide raukšles, einančias nuo nosies iki burnos kampučių, sekė greitus įstrižų, siaurų jo akių žvilgsnius, kurie čia nepatikliai įsižiebdavo po pravirais vokais, čia vėl užgesdavo tamsiuose vyzdžiuose, palikdami veide pasitenkinimo išraišką.
Išsipildė Marko vaikystės svajonė apie nuotykingą kelionę į tolimus pasaulio kraštus. Ir vis dėlto šią valandą jaunuolis aiškiau negu bet kada jautė, kad tai dar tik pradžia, kad jis niekuomet nesitenkins, ką pasiekęs.
Į salę vėl įėjo liūtas ir atsigulė priešais sostą. Imperatorius kedeno plėšrūno karčius, o įvairių rangų dvariškiai — ministrai, didikai, karvedžiai, mokslininkai — susirūpinusiais veidais tik ir kalbėjo apie valdovo negalavimą.
Markas girdėjo, ką pasakoja tėvas, bet jo mintys padrikai klaidžiojo nuo vieno dalyko prie kito. Kunigaikščiai ir imperatoriaus patarėjai įdėmiai klausėsi venecijiečio, stengdamiesi iš chano veido įspėti, ar jis pritaria, ar ne. Kai tarnų būrys su Matėju priešaky įnešė į salę popiežiaus dovanas ir jas išdėliojo priešais didįjį chaną, visi sujudo ir pasigirdo susižavėjimo balsai. Tačiau tą žavesį sukėlė ne tiek dovanos, kiek milžiniškas Matėjo stotas. Net imperatoriaus žvilgsnis akimirką įsmigo į milžiną. Paskui, kreipdamasis į Nikolą Polą, jis tarė:
— Jūsų ištikimybė ir jūsų uolumas verti pagyrimo. Už tai jūs nusipelnėte dovanų. Aš dovanoju jums auksinių indų ir šventiškus, auksu siuvinėtus rūbus. Alyvą nuo jūsų dievo kapo aš laikysiu didelėj pagarboj. Jei jūs mane paklausit, ar jums galima keliauti po mano šalį, aš atsakysiu: „Keliaukit, kur tik norite. Kas išdrįs pakelti prieš jus ranką, bus mano priešas.“ Štai koks bus mano atsakymas. O kas per vienas tasai jaunuolis, kuris jus lydi? Aš jo nepažįstu.
— Tai mano sūnus, nuolankus jūsų didenybės tarnas.
Imperatorius atidžiai pažvelgė į Marką.
— Jūsų sūnaus veide spindi šviesa, o akyse dega ugnis, — pasakė chanas Chubilajus. — Jis bus mano ypatingoj globoj, aš jį skiriu savo garbės palydovu. — Ir, kreipdamasis į Siu Sianą, pridūrė: — Tu girdėjai mano žodžius!
— Didžiausias menas — pažinti žmonių širdis, — atsakė senas išminčius. — Jei nemoki atskirti tikrojo deimanto nuo padirbto, tu prarandi tik savo pinigus. Bet jei tu pasitikėsi blogu žmogumi, gali prarasti savo gyvybę. O jei tu laimėsi tvirto žmogaus širdį, tuo laimėsi ir mūšį.
IMPERATORIAUS ROMŲ SODE
Imperatorienė Džambuji-chatun visą vasarą liko Chanbalyke. Ji buvo viena iš keturių vyriausiųjų imperatoriaus žmonų ir kišosi į valstybinius reikalus. Jai patarnavo trys šimtai merginų. Tarnai ir kambarinės stengėsi Įspėti kiekvieną imperatorienės užgaidą, drebėjo iš baimės, kai ji niršdavo, liejo veidmainiškas ašaras, jai liūdint, ir pataikūniškai žavėjosi išblėsusiu jos grožiu. Visą imperatorienės rezidencijos personalą Chanbalyko rūmuose sudarė dešimt tūkstančių žmonių. Didžiulį parką aplink rūmus supo keturios mūro sienos. Atstumas tarp jų buvo toks didelis, kad nuo vienos sienos paleista strėlė vos bepasiekdavo kitą.
32
Subetei-bohaduras (bohadur — mongoliškai kariautojas, karžygys) — vienas iš Čingischano karvedžių. 1223 metais prie Kalkos upės jis sumušė rinktinę rusų kunigaikščių kariuomenę.