Kolonos ir grindys imperatoriaus rūmuos buvo marmurinės arba tašyto akmens. Salių ir kambarių sienas puošė paauksuoti drakonai, įvairūs raižiniai, karių figūros ir kautynių vaizdai, paukščių ir žvėrių paveikslai. Ypač krito į akis auksu ir tapimais išdailintos toli atsikišusių stogų atbrailos. Didingus rūmų pastatus supo marmurinė siena. Iš parko žalumos į rūmus kilo platūs baltutėliai laiptai.
Chano Chubilajaus lobių saugyklos ir jo žmonų apartamentai buvo per akmens metimą nuo centrinio rūmų pastato. Tai buvo tarsi atskiras tylus miestelis, kur, niekieno netrikdomas, imperatorius paprastai tvarkė savo valstybinius reikalus.
Džambuji-chatun laukė ministro Achmedo. Kiekvienas susitikimas su juo imperatorienei priminė jaunystę, praleistą plačiose stepėse. Kartais ją apimdavo klajokliško gyvenimo ilgesys, kildavo noras sėsti ant risto žirgo ir kaip vėjas šuoliuoti per laukus. Ir tada savo prabangiuose rūmuose ji pasijusdavo nelaimingesnė už varganą valstietę, įmetusią į katilą paskutinę saują ryžių.
Imperatorienė ėjo per parką skubiais, dideliais žingsniais, suirzusi nuo dykinėjimo. Dažytas jos veidas panėšėjo į kaukę, nenatūraliai besišypsančią lūpų kraštais.
Paskui ją tyliai sekė keturios tarnaitės.
Diena buvo itin karšta, vėjas pūtė lyg iš paties pragaro. Džambuji-chatun sustojo prie baseino ir, mintimis pasinėrusi į praeitį, stebėjo vandeny nardančias auksines žuvytes. Jos telkėsi ūksmingame baseino kampe, paskui staiga, tarsi kieno pašauktos, kilo saulės atokaiton, čiupo savo bukais žiomenėliais sudžiūvusius lapelius, kurie plūduriavo paviršiuje kaip pirmieji rudens pranašai, ir, vos judindamos pelekus, grakščiai nardė vaiskiame vandeny.
Staiga Džambuji-chatun veide pasirodė šypsena, ir dažyti persiko spalvos skruostai tartum atgijo — imperatorienė prisiminė jaunystę.
Kadaise jai piršosi penki karo žygiuose išgarsėję jaunuoliai, bet ji visus vieną po kito atstūmė. Anais laikais ji šokinėjo kaip laukinė katė po aukštą stepių žolę, jodinėjo ant eiklaus bėro žirgo, iš lanko šaudė ne blogiau už prityrusius medžiotojus ir karius. Vos tik iš už tamsių miškų sušvisdavo pirmieji saulės spinduliai ir žolė dar būdavo šlapia nuo rasos, o geltona žemė lipdavo prie padų, kai moterys prie palapinių šveitė puodus arba su ąsočiais ėjo į upę vandens, kai vyrai, linksmai šūkaudami, jojo medžioklėn, o aplinkui buvo taip erdvu, taip laisva ir virš galvos plytėjo žydras žydras dangus, — ji, liekna ir išdidi, kažkokio nenusakomo ilgesio pagauta, ištiesusi rankas ir pasišokėdama, klaidžiodavo po stepę.
— Žiūrėkit, antai eina Džambuji — Esen-nojono duktė…
Imperatorienė atsisėdo prie baseino ir pažvelgė į savo atspindį vandeny. Šypsena jos veide sustingo ir vėl pasislėpė burnos kampučiuos.
Tarnaitė, jauna ir grakšti kaip lelija, lengvais žingsniais priėjo prie jos ir padavė priegalvėlį.
— Eik šalin! — piktai suriko imperatorienė ir sudavė merginai per veidą.— Visos eikit šalin! Aš nenoriu jūsų matyti!
Tarnaitės dingo už medžių ir laukė naujų įsakymų.
Džambuji-chatun sėdėjo nejudėdama. Aukštos sienos ir pastatai saugojo parką nuo vėjų. Didelių medžių viršūnės smarkiai siūbavo, o pradėję gelsti stiebeliai su peržydėjusiomis ir jau kiek apvytusiomis gėlėmis tik vos vos lingavo žolėje. Vėlyvas drugelis, pasisukinėjęs virš vejos, nutūpė imperatorienei ant rankovės.
Tenai, už mūrinių sienų, plytėjo miestas — kunkuliavo triukšmingas, skardintis, linksmas ir verkiantis gyvenimas. Nagingos katajų menininkų rankos drožinėjo iš medžio ir dramblio kaulo dievų, valstiečių, merginų ir Įvairių žvėrių statulėles, iš jašmos ir nefrito šlifavo brangius indus, kalė sidabrą ir auksą, šilke siuvinėjo margas gėles ir paukščius, iš bambuko ir sorų šiaudų pynė kraiteles, ant balto ryžių popieriaus ir šviesaus šilko tušu piešė dailius paveikslus… Raumeningos valstiečių rankos stūmė per dumblėtą arba geltoną purią dirvą medinius arklus, nugaros lankstėsi prieš išdidžius svetimus ponus.
Saidas ėjo triukšmingomis Chanbalyko gatvėmis, sotus ir gražiai apsirengęs. Jis puikiai jautėsi dabartinėje naujoje tarnyboje ir be galo buvo ištikimas Achmedui, naujajam savo ponui. Didžiuodamasis jis prisiminė kelionę iš Čandžou į Chanbalyką ir kaip vėliau pasikeitė visas jo gyvenimas.
Saidas sustojo prie vieno lieso, įdegusio gatvės konditerio, aliejuje kepančio įvairių formų tešlainius.
— Kuo čia prekiauji? — oriai paklausė Saidas, dėdamasis aukštu pareigūnu. Per dvejetą gero gyvenimo mėnesių jo žandai pasidarė apskritesni.
Kepėjas, žvilgtelėjęs į nepažįstamąjį, padėjo ant skardinės lėkštės keletą apskrudintų tešlinių figūrėlių ir kyštelėjo jam panosėn.
— Ogi štai kuo prekiauju. Aliejuj kepti achmedai! Paragaukit! Mažieji po dešimt venų, vidutiniai — dvidešimt. Pigumėlis neapsakytas! Pirkite, vaišinkitės! Valgysit apsilaižydami! Achmedus aš kepu su geriausiu aliejum. Tik pažiūrėkit, kaip jie čirška, tie velniūkščiai!
Saidas baisiausiai pasipiktino. Tasai nevala katajus drįsta niekinti Achmedą, jo poną!
— Kodėl tešlainius tu vadini achmedais? — paklausė jis, stengdamasis nuslėpti savo įniršį.
— Ką tu čia tauziji! — sušuko kepėjas, pajutęs pavojų.— Kam mane įžeidinėji?
Jis ėmė šaukti savo kaimynus pirklius ir amatininkus:
— Li, eikš čionai! Vanai, atnešk man kūjį. Janai ir Vu, ar judu girdit? Prie manęs prikibo kažkoks nepažįstamas bernas ir nori pražudyti dorus katajų pirklius.
Pašauktieji rūsčiais veidais apspito išsigandusį Saidą.
— Ko nori iš tavęs tasai pusgalvis?
— Dink iš čia, vėžlio išpera!
— Sugurinkim tam ilganosiu! velniui jo šunišką snukį!
Stipruolis Vanas su odine prijuoste žengė į priekį ir paklausė kepėją:
— O ką jis pasakė?
— Jis tikina, kad aš savo tešlainius vadinęs achmedais. O jūs juk žinote, kad aš niekad jų taip nevadinau, — paaiškino kepėjas, bukliai žiūrėdamas į savo draugus. — Tai jis, jis pats juos taip pavadino. Tegul gerasis mūsų ponas Achmedas gyvena dešimt tūkstančių metų. O jis ką pasakė? „Tegul jis amžinai spirga pragare, tas maloningasis ponas Achmedas!“ Tai jo paties žodžiai, patikėkite.
Susirinkusieji gėrėjosi kepėjo sumanumu ir drąsa. Bet Saidas visiškai neteko savitvardos.
— Ne, tai jis taip sakė! Jis apšmeižė mūsų geradarį, poną Achmedą!—įniršęs šaukė Saidas. — Aš tuojau pakviesiu sargybinius. Jam vieta kalėjime su žiurkėmis!
Pirkliai ir amatininkai neramiai apsižvalgė, kai kurie nejučiom pasišalino. Kepėjas staiga nubalo, prisiminęs žmoną ir tris vaikus. Bet tuo tarpu kalvis Vanas čiupo Saidą už pakarpos ir trenkė į sieną.
— Nešdinkis iš čia! — suriko jis.
į — Na, palaukit! — sušvokštė Saidas ir greitai spruko šalin.
Kepėjas susidėjo savo įnagius, krosnelę pastatė ant keturkampės plokštės ir viską pririšo, virvėmis prie naščių. Užsikrovęs visą mantą ant pečių, jis greitai nužingsniavo į kitą tirštai gyvenamo miesto kraštą. O kalvį Vaną sargybiniai netrukus suėmė ir nuvarė į kalėjimą.
— Tu esi uolus tarnas, — pasakė Achmedas Saidui ir jam padovanojo sidabrinę taurę.— Tik žiūrėk, kad tie geltonieji šunys kada nors nenusuktų tau sprando.
Achmedas turėjo Chanbalyke slaptą būstinę, apie kurią žinojo tik keletas patikimųjų. Jis įsakė kiekvieną mėnesį keisti joje visus tarnus, virėjus, sodininkus ir išgabenti juos į tolimus didžiosios imperijos užkampius. Kol imperatorius vasarojo Šandu rezidencijoj, o Čimkimas, vyresnysis kunigaikštis, pramogavo medžioklėje, visa valdžia Chanbalyke buvo Achmedo rankose. Iš visos šalies pas jį skubėjo pasiuntiniai ir kurjeriai su pranešimais apie svarbiausius įvykius ir gauti naujų įsakymų.