Atvykus krikščionių pirkliams — popiežiaus pasiuntiniams, Achmedas didžiai susirūpino. Jis bijojo, kad svetimšaliai nepakeistų jo įtakos imperatoriui.
Achmedas sėdėjo, parimęs ant rankos, ir nervingai baksnojo pirštų galais į lūpas. Jis giliai susimąstė.
„Tie pirkliai turi auksinę imperatoriaus lentelę… Ir kaip tu, Abaka, laiku nesugebėjai jų pragaišinti! Jie galėjo dingti Kašgare ar Lobe, ir niekas jų nebūtų pasigedęs! O dabar jau vėlu. Imperatorius juos priėmė pagarbiai… Rašai, kad jie vežasi gražią mergaitę?“
Ministras dar smarkiau ėmė plonais pirštais barbenti į lūpas. Jis atsistojo ir išėjo iš apytamsio kambario į saulės apšviestą sodą. Saidas tarsi šešėlis sekė paskui jį, įdėmiai stebėdamas kiekvieną savo pono judesį.
— Jiems lengvai galėtų atsitikti nelaimė,— murmėjo Achmedas. — Katajus — pavojinga šalis… Bet tai būtų perdaug grubu. Achmedas taip nedirba. Jis audžia plonesnius voratinklius!
— Saidai! — šūktelėjo jis.
— Klausau, mano pone!
— Tu palauksi manęs čionai. Aš einu pas imperatorienę.
Vakarų vėjas nešė iš dykumos dulkes, kurios plonu sluoksniu gulė ant medžių lapų. Sėdėdama prie baseino, Džambuji-chatun maitino sausainiais auksines žuveles. Žiopčiodamos jos gaudė trupinius, ir kiekvieną kartą lygiame vandens paviršiuje suribėdavo smulkūs ratiliukai. Prie imperatorienės nedrąsiai priėjo tarnaitė ir pranešė:
— Atėjo ponas ministras Achmedas.
Imperatorienė pakilo ir išbėrė į vandenį likusius trupinius.
— Aš jo laukiu.
Achmedas žemai nusilenkė ir tylėdamas stovėjo prieš imperatorienę. Jo tamsiame veide su dailia barzda atsispindėjo gili pagarba ir susižavėjimas.
— Ak, tai jūs čia, Achmedai, — tarė Džambuji-chatun prislopintu balsu. — O aš jau gailiuosi, kad nevykau į Šandu medžioklėn su sakalais… Jūs neįsivaizduojate, kaip nuobodu gyventi tarp šių mūro sienų!
— Man būtų be galo liūdna, jūsų didenybe, jei jūs išvyktumėt, — atsakė Achmedas. — Yra tiek daug reikalų, kuriuos turiu su jumis aptarti. Argi be jūsų išmintingų patarimų aš galėčiau tvarkyti valstybinius reikalus taip, kaip pageidauja jo didenybė imperatorius? — Ir jis tyliai pridūrė: — Būdamas pas jus, aš užmirštu visus rūpesčius.
Imperatorienės veidas nušvito. Achmedo žodžiai ir intymūs žvilgsniai jai buvo tarsi saulės spinduliai.
— Girdit, kaip ošia vėjas medžių viršūnėse? — pasakė Džambuji-chatun.
Ore sūkuriavo jau pradėję gelsti lapai.
Imperatorienė ir ministras Achmedas gražiai prižiūrimais takeliais nuėjo Žaliosios kalvos link. Pievaitėse, tarp marguojančių gėlynų, išdidžiai vaikštinėjo fazanai, povai ir kalnų kurapkos. Žalioji kalva čia buvo supilta. Jos aukštis siekė šimtą žingsnių, o apsukui — visa mylia. Netoliese, kur buvo imama žemė kalvai pilti, dabar tyvuliavo gulbių ežerėlis. Kalvos viršūnėje stovėjo puikus paviljonas. Amžinai žali medžiai su plačiomis lajomis teikė pavėsį nuo karštų saulėj spindulių. Medžiai čia buvo suvežti iš įvairiausių šalies vietų. Sužinojęs, kad kur nors auga retos veislės medis, imperatorius tuojau įsakydavo jį iškasti su šaknimis ir ant dramblių atgabenti į Žaliąją kalvą, vis tiek, koks būtų jo dydis ir svoris.
— Antai, eina abu — pasakė grakščioji tarnaitė, kuriai dar degė skruostas nuo gauto antausio. — Tik pažiūrėkit, kaip ji krypuoja, ta mūsų senė!
Paėjusi iki vidurio kalvos, Džambuji-chatun sustojo, stengdamasi nuslėpti dusulį. Kažkoks gumbuotas medis laikė iškėtojęs virš jų galvų susipynusias šakas. Pilkšvi nuo dulkių sidabriniai spygliai blizgėjo prieš saulę. Imperatorienė atsisėdo ant suolelio tarp žydinčių krūmų ir pakvietė Achmedą sėstis šalia.
— Sakėte, kad jus slegia kažkokie rūpesčiai. Gal galėčiau jums padėti, Achmedai?
Ministras patenkintas šyptelėjo. Senu papratimu jis buvo beparemiąs delnu smakrą ir galupirščiais bebaksnojąs lūpą, bet tuojau pat prisiminė, kad sėdi šalia imperatorienės. Kaip prityręs aktorius, Achmedas akimirksniu pakeitė savo veido išraišką — dabar jis buvo mąslus ir susirūpinęs.
— Katajiečiai — maištinga tauta, — pasakė jis neryžtingai. — Jie nemoka branginti begalinio jo didenybės gerumo ir išminties.
Džambuji-chatun irzliai mostelėjo ranka. Pastebėjęs jos nepasitenkinimą, įžvalgus Achmedas tyliai, vos girdimai pridūrė:
— Niekados nebegrįš laimingiausi mano gyvenimo metai…
Imperatorienė perbraukė ranka per šilkinę savo suknią. Jos akys švelniai nušvito, sustingęs, išdažytas veidas pagražėjo.
Atsirėmęs į suolo atkaltę, Achmedas neatitraukė akių nuo jos profilio. Jis išmoko kantriai ir palengva vykdyti savo ambicingus planus. Gera buvo šitaip sėdint svajoti, kai aplinkui kvepėjo gėlės ir jaunystės prisiminimai slinko prieš akis lyg debesys.
— Vadinas jūs jaučiatės nekaip mūsų tarnyboje? — staiga paklausė imperatorienė.
— Ką reiškia jums mano kukli tarnyba? — atsakė Achmedas. — Man rūpi, kad vieną gražią dieną jo didenybė ims nebeklausyti nuoširdžių mano patarimų.
Achmedas stebėjo sklandantį ties medžiais paukštį, kuris staiga krito kaip akmuo žemėn ir tuojau pat vėl pakilo į padanges, laikydamas naguose mažą spurdantį gyvūną.
— Aš jūsų nesuprantu, Achmedai.
— Į Šandu atvyko svetimos šalies pasiuntiniai ir sugebėjo įsigyti jo didenybės imperatoriaus pasitikėjimą.
Užgniaužęs kvapą, Achmedas laukė, kokį įspūdį padarys šie žodžiai imperatorienei.
— Jūs bijote jų, ministre Achmedai? — pašaipiai paklausė Džambuji-chatun.
— Man rūpi valstybės gerovė.
— Imperatorius protingesnis už jus, — rimtai pasakė Džambuji-chatun.
Ministras Achmedas panarino galvą. Slėpdamas savo nusivylimą, jis pasakė:
— Atleiskit man, jūsų didenybe…
ŽIEMOS DIENA CHANBALYKE
Sniegas drėbė baltus minkštus tumulus. Iš lėto sklandydamos, snaigės dengė margus glazūruotus rūmų stogus, miesto vartus ir paviljonus, kibo prie nuogų medžių šakų ir sidabriniai pilkų spyglių, lygino išvažinėtų gatvių grindini, tarsi pūkais lipino rudą dresiruoto lokio kailį ir geltoną smailią jo vedžiotojo skrybėlę,— bekvapiai sniego tumulai, balti kaip mirtis, kuri tyliai žengia per turčių rūmus ir vargšų pirkeles, išvaduodama alkanus nuo bado kančių, o sočius nuo apsirijimo.
Balta spalva katajiečiams — gedulo spalva. Kai miršta giminaitis ar bičiulis, jie dėvi baltus drabužius.
Mongolams balta — laimės spalva. Pirmąją naujų metų dieną jie rengiasi baltai.
Paniuręs guli narve tigras. Jis abejingai žiūri blausiomis akimis į vieną tašką, padėjęs galvą ant plačių savo letenų. Priešais jį kruvinas mėsos gabalas. Nedidelis juodas šuo tąso. ją aštriais baltais dantimis ir atrodo piktesnis už savo didįjį draugą, su kuriuo iš pat mažens gyvena viename narve.
Nepaisydamas sniegdribos, Markas Polas sustojo ties narvu. Jo apdaras su sabalo apsiuvais, pamuštas šermuonėlių kailiais, gerai saugojo nuo šalčio ir drėgmės. Iš narvo sklido aitrus grobuonies kvapas. Markas mėgino pagauti tigro žvilgsnį ir sužadinti negailestingose jo akyse švelnesnį jausmą.