— Argi nebepažįsti manęs, Turgo?
Juodas šuniukas ėmė piktai loti ir šokinėti ant grotų. Markas nusijuokė, žiūrėdamas, kaip jis pro geležinius virbus mėgina kibti jam į ranką.
Tigras Turgo iš lėto atsistojo, pakėlė galvą ir ėmė neramiai blaškytis po narvą — nuo sienos iki grotų ir atgal. Plieniniai raumenys spyruokliavo po rainu šilkaplaukiu jo kailiu.
— Nebepažįsti manęs, Turgo?
Markas atsitraukė žingsnį atgal. Tigras suriaumojo ir prišokęs ėmė daužyti savo galingomis letenomis geležinius virbus, kad net grotos drebėjo. Šuo skalijo kaip patrakęs.
— Be reikalo pyksti, Turgo.
Tigras atšoko ir vėl ėmė švaistytis po narvą — nuo sienos iki grotų, nuo grotų iki sienos. Minkšti sniego tumulai vis tebedrėbė.
— O tada skaisčiai švietė saulė. Atsimeni, Turgo?
Tai buvo paskutinėmis balandžio dienomis. Plačiose Chanbalyko lygumose žaliavo pasėliai, žydėjo medžiai. Imperatorius su gausią palyda paliko miestą. Kartu paauksuotoje karietoje važiavo trys vyresniosios jo žmonos. Tik Džambuji-chatun, kurios medžioklė jau nebeviliojo, liko Chanbalyke.
Imperatorius su dvylika dvariškių sėdėjo mediniame paviljone, kurį nešė keturi drambliai. Iš lauko paviljonas buvo apmuštas tigrų kailiais, o viduj išklotas auksu siuvinėtais kilimais. Markui teko didelė garbė lydėti imperatorių dvylikos išrinktųjų tarpe.
Tūkstančiai sakalininkų rūpinosi medžioklei apmokytais sakalais, paukštvanagiais ir ereliais. Imperatoriaus paviljone taip pat stovėjo narvas su dvylika geriausių sakalų.
Dvi dienas keliavo imperatorius su savo didžiule, septyniasdešimt tūkstančių žmonių palyda į šiaurės rytus. Tuojau už valdovo dramblių, tarp kuprių ir mulų nugarų, lingavo narvai su leopardais, tigrais ir lūšimis. Chanas Chubilajus mėgo iš saugios vietos stebėti, kaip dresiruoti grobuonys puola elnius, stirnas arba laukinius asilus, parbloškia juos galingomis letenomis ir suleidžia į sprandą baisias savo iltis. Viename narve smurgsojo baltas tigras Turgo, kurį imperatoriui padovanojo vienos pietų provincijos chanas.
Kelius saugojo dešimt tūkstančių sargybinių, kurie stovėjo grupėmis po du tris vyrus tokiu atstu, kad matytų vieni kitus. Kiekvienas sargybinis turėjo švilpuką ir gaubtuvą medžiokliniams sakalams privilioti ir sugauti. Imperatoriaus ir didikų paukščiai ant kojų turėjo sidabrinius žiedelius su atitinkamais pažymėjimais, kad lengva būtų juos atskirti ir grąžinti savininkams.
Jei savininką greitai nepavykdavo surasti, paukštis, kaip ir kiti medžioklės metu rasti daiktai — ginklai, įrankiai ar papuošalai — būdavo nešami į tam tikrą palapinę, pastatytą ant kalvos. Ten kiekvienas galėdavo atsiimti savo pamestą daiktą. Žodžiu, medžioklė buvo sutvarkyta labai gerai.
Prie plačios upės, kiek toliau įtekančios į vandenyną, imperatoriui ir jo palydai buvo įrengta didžiulė stovykla. Visas turtingas medžioklės rajonas aplinkui buvo apstatytas varovais ir sakalininkais. Nieko panašaus Markas niekuomet nebuvo matęs. Per keletą valandų žaliuojančioje lygumoje išaugo ištisas miestas su gatvėmis, skersgatviais, dirbtuvėmis, prekystaliais ir užeigomis. Imperatoriaus sūnums, jo žmonoms ir dvaro didikams buvo pastatyti paviljonai ir puikiai įrengtos šėtros, o kiek atokiau tvarkingomis eilėmis rikiavosi mažesnės palapinės sargyboms ir sakalininkams.
Iš lauko šėtros buvo apmuštos tigrų kailiais su baltais, rudais ir juodais dryžiais, o viduje išklotos šermuonėlių ir sabalų kailiukais. Marką apstulbino tokia prabanga, jis jautėsi patekęs į didelį miestą.
Šėtra, skirta didžiojo chano audiencijoms, buvo tokia milžiniška, kad joje galėjo išsirikiuoti dešimt tūkstančių karių. Už šios šėtros buvo imperatoriaus paviljonas, pastatytas ant medinių paauksuotų stulpų.
Upės pakrantėje stovėjo narvai su plėšriaisiais žvėrimis. Tigras Turgo, alkanas ir suerzintas viso to triukšmo, pakėlė galingą savo galvą ir piktai suriaumojo. Jis uodė jaunų lapų kvapą, jausdamas, kad paupio miškuose ir lygumose būtų galima gerai pamedžioti.
Kai jis dar buvo visai mažas, kaip katė, ir bejėgiškai stovėjo šalia nukautos savo motinos, rankos su odinėm pirštinėm čiupo jį už sprando ir įkišo į narvą kartu su juodu šunyčiu, kuris didumo tada buvo vos sulig kumščiu. Turgo greitai augo, o šunelis, rodės, ėjo vis mažyn. Taip juodu apsiprato vienas su kitu — karališkasis tigras Turgo ir juodas kiauksintis piktų akių šunytis.
Turgo jau daug kartų dalyvavo medžioklėse. Iš patyrimo jis žino, kad tuojau po kelionės linguojančiame narve, po didelio triukšmo ir žmonių spūsties, po neįprastų kvapų ir kankinamo alkio kiekvieną kartą ateina jaudinanti laisvės akimirka. Tada atsidaro narvo durys, ir jis nedrąsiais žingsniais išeina į laukinių
žvėrelių nubėgiotą taką, staiga pamato bailiai uodžiančių stirnų būrį ir, kraujo ištroškęs, puola vytis sprunkančios kaimenės…
Turgo kankino alkis. Klastingų judesiu jis sudavė letena per ietį, kurią sargybinis per neatsargumą pastatė tarp narvo virbų, ir grėsmingai sustaugė.
Markas stovėjo ant kalvos šalia radinių palapinės. Besileidžianti saulė nurausvino margas šėtras ir paauksuotas kolonas. Didžiulės arklių, mulų ir kuprių kaimenės ganėsi žalioje vejoje. Pro šalį, ribėdama saulėlydžio šviesoje, plačia vaga iš lėto tekėjo upė. Kalvos šlaitu nužingsniavo keturi drambliai. Tarp šėtrų, paviljonų ir palapinių slinko marga minia, blizgėjo sargybinių ginklai, o virš žmonių knibždyno, tarsi kokia valtis, linguodamas plaukė palankinas.
Keturi tarnai užnešė palankiną ant kalvos ir pastatė šalia Marko. Siaura ranka atskleidė uždangalą.
— Aš pamačiau jus čia vieną bestovintį, beke Polai, — pasigirdo meilus balsas. — Leiskite sudaryti jums draugę.
— Mielai, maloningasis pone, — nudžiugęs atsakė Markas.
Iš neštuvų išlipo ministras Achmedas ir linktelėjo jaunuoliui.
— Jūs pirmąkart dalyvaujate imperatoriaus medžioklėje? — paklausė Achmedas.
— Taip, pirmą kartą.
Trimitų garsai ir piktas alkanų grobuonių maurojimas gožė žmonių klegesį. Saulė dažė dangų sklidžiomis ugninėmis spalvomis, tarytum rinkdama nuo upės, pievų ir miškų paskutinius blankius spindulius, su kuriais rengėsi leistis į kitą pasaulį.
— Aš buvau ne vyresnis už jus, kai pirmąkart atvykau į jo didenybės rūmus, — pasakė Achmedas.
Markas vertino šį protingą ir tvirtavalį žmogų ir dabar tylėjo, laukdamas, ką jis daugiau pasakys. Saulėlydžiai baigė nykti, ir žmonių klegesys stovykloje tarytum rimo.
— Kartais man užeidavo noras vėl tapti paprastu pirkliu… Bet jūs esate dar jaunas ir kupinas jėgų, beke Polai… Aš dažnai prisimenu gimtąjį savo miestą derlingame slėny. Mūsų namas stovėjo netoli upės. Dažnai aš sėdėdavau ant kranto, stebėdamas pro šalį plaukiančius burlaivius ir valtis. Bet kam aš visa tai pasakoju, beke Polai? — nusijuokė Achmedas. — Juk jūs tikriausiai neketinate grįžti į gražųjį savo miestą… Tik pasijuoksite iš kvailų mano svajonių. Pagaliau ko jums daugiau ir benorėti? Jūs įgijote jo didenybės imperatoriaus palankumą…
Pievas apgaubė rūkas, nuo upės kilo pilki kaip švinas jo tumulai.
— Ir manim jūs galite visados pasikliauti. Turėkite tai galvoj, beke Polai, jei jums kada kiltų kokių nors sunkumų.
Achmedas pamojo tarnams.
Markas pajuto simpatiją šiam galingam žmogui, kurio daug kas bijojo.
— Dėkoju jums, maloningasis pone, — pasakė jam Markas.
Jau sėdėdamas palankine, ministras pasilenkė prie Marko ir tyliai pasakė:
—: Saugokitės Siu Siano. Tik niekam apie tai nė žodžio.