Markui įstrigo į galvą girdėti žodžiai: „Saugokitės Siu Siano.“
„Didžiausias menas — pažinti žmonių širdis. Jei nemokėsi atskirti tikro deimanto nuo padirbto, tu prarasi tik savo pinigus. Jei tu pasitikėsi blogu žmogumi, gali prarasti gyvybę. Palenk į savo pusę tvirto žmogaus širdį, ir tu laimėsi mūšį…“
„Jūsų sūnaus veidas švyti, ir jo akyse ugnis…“
Įvairios mintys lindo Markui į galvą. Jis prisiminė vieną sceną, matytą Chanbalyko rūmuose.
Imperatorius ilsisi ant sofos, apsuptas didikų ir ministrų. Jam atnešamas auksinis ąsotis su kumelės pienu.
— Praėjo treji metai, — sako Siu Sianas. — Jo didenybė Čingischanas įsakė kas treji metai atidaryti kalėjimus ir išleisti į laisvę mažesnius nusikaltėlius.
Didysis chanas atsilošia ant priegalvių ir susimąsto.
— Nėra pasauly geresnio gėrimo už šaltą kumelės pieną,— sako jis. Ir po valandėlės klausia: — O kokia jūsų nuomonė dėl Siu Siano pasiūlymo, ministre Achmedai?
— Reikalinga tvirta ranka, — atsakė Achmedas. — Kas burnoja prieš jo didenybę imperatorių, turi sėdėti kalėjime.
Siu Sianas suraukia baltus savo antakius.
— Gal ir jūsų tiesa, Achmedai, — sako chanas Chubilajus.
Ministras patenkintas linkteli.
— Siu Sianai! Paruoškit man kalinių sąrašą.
Šią sceną Markas prisiminė, stovėdamas ant kalvos tirštame rūke… „Saugokitės Siu Siano!“ Šie žodžiai įsmigo jam į atmintį.
Markui pasirodė, kad visas šis žmonių knibždynas apraizgytas nematomu plonų gijų tinklu. Tačiau kas laiko savo rankose tų nematomų gijų galus? Chanas Chubilajus, Achmedas ar Siu Sianas?
Turgo suriaumojo paskutinį kartą. Suliepsnojo sargybiniai laužai. Trimitai paragino sargybas stoti į savo vietas.
Kitą rytą prasidėjo medžioklė. Tai buvo neužmirštamas šiurpaus grožio reginys. Raiti žvalgai pranešė, kad netoliese suka pulkai gervių, gandrų ir kitų paukščių. Tarnai praskleidė šėtros užuolaidas, ir didysis chanas, dar tebegulėdamas lovoje, įsakė paleisti sakalus.
Medžiokliniai paukščiai šovė į melsvai plieninę padangę, staigiai kilo viršun, o paskui krito žemyn, čiupdami snapais ir nagais savo aukas. Gervės ir gandrai iš paskutiniųjų kovojo už savo gyvastį, stengėsi pakilti aukščiau, negu jų persekiotojai, tarsi ietimis gynėsi ilgais savo snapais. Bet dažniausiai dvikovą laimėdavo greiti sakalai. Išgirdę medžiotojų švilpukus, jie leisdavosi su savo grobiu žemėn, kur jų laukė mėsos gabalas — atlyginimas už darbą.
Markas susijaudinęs stebėjo ore vykstančias kovas. Pro paviljoną lyg viesulas skriejo medžiokliniai paukščiai, kilo į padanges, — beveik nejudėdami, tykojo savo aukų, kurias varovai su šunimis kėlė iš paežerės švendrynų bei krūmų, ir drąsiai stojo į kovą.
Imperatorius atsikėlė ir spindinčiomis akimis stebėjo medžioklę. Rankos mostu jis leido dėtis į sakalų medžioklę ir kitiems didikams. Sakalininkai, pakėlę gaubtuvus, ėmė kairiąja ranka paukščius ir laidė juos į padanges.
Kitą dieną, tokią pat vasariškai karštą ir beveik be vėjo, chanas Chubilajus panoro pradėti stambių žvėrių medžioklę. Dar auštant medžiotojai ir varovai apsupo didelį plotą tarp dviejų upių. Jie baidė iš tankumynų laukines avis, kalnų ožius, danielius, stirnas ir juos varė į medžioklės rajoną.
Imperatorius stovėjo atsirėmęs į paviljono koloną. Drambliai sustingo vietoje. Girdėjosi kraupus grobį pajutusių tigrų ir leopardų riaumojimas. Tarnai pasirengė atidaryti narvus. Buvo dar anksti, proskynose medžiai metė ilgus šešėlius, žolėje blizgėjo rasa. Varovų genamas, pirmas iš tankmės iššoko gražus danielius su dideliais ragais.
— Išleiskite tigrą! —šūktelėjo imperatorius iš jaudinimosi virpančiu balsu.
Vienu šuoliu Turgo šoko į drėgną žolę, prigludo prie žemės ir nusėlino prieš vėją į pamiškę. Priešais jį nuskalijo juodas šuniukas.
Markas jautė savo širdies plakimą. Varovų šūkavimai nuščiuvo, stojo mirties tyla. Juodas šunytis unkšdamas grįžo atgal ir, pasisukinėjęs aplink Turgo, įbėgo į atdarą narvą. Tarnai ir medžiotojai, užgniaužę kvapą, stebėjo sėlinantį tigrą. Drambliai stovėjo kaip nudiegti, pilkos jų nugaros rodės lyg akmeninės.
Marką apėmė nerimas. Jo nervai buvo įtempti iki kraštutinumo. Daiktai ir žmonės, viskas aplinkui giliai smigo jam į atmintį. Jis matė kolonos šešėlyje išblyškusį Achmedo veidą; sargybos viršininką Vandžu, su neslepiama neapykantą šnairuojantį į vyriausiąjį vietininką; ramų žilaplaukį Siu Sianą, maigantį pirštais šaltą, kone iki žemės nukarusių plačių rankovių šilką; susikūprinusį, tarsi šuoliui pasirengusį imperatorių. Jis matė į koloną atremtą, odiniu diržu apjuostą iečių ryšulį; šviesą ir šešėlius; geltonus, rudus ir baltus veidus, nutviekstus akinamų saulės spindulių arba pusiau pasislėpusius tamsiai pilkame šešėly; auksu ir sidabru išsiuvinėtus blizgančius šilkinius apdarus; paauksuotas kolonas; kailiais apdengtą didžiojo chano gultą… Jis pastebėjo taip pat susuktas ir ant raižytų paviljono turėklų pakabintas baltas virvines kopėčias.
Visi šie vaizdai įstrigo jam į atmintį tarsi raudoni antspaudai juodame fone.
Staiga Marko dėmesį patraukė kitas vaizdas. Pakėlęs galvą ir uosdamas orą, proskynoje stovėjo elnias. Jo šonai kilnojosi, visas kūnas drebėjo. Jis pakreipė galvą ir greitai šoko į medžio šešėlį, paskui vėl stabtelėjo ir staiga, kiek kojos įkabina, leidosi priešinga kryptimi per proskyną į mišką.
Dryžuota tigro nugara vinguriavo aukštoje žolėje. Dabar elnias suuodė priešą, kuris buvo daug baisesnis už dvikojus triukšmaujančius padarus, išbaidžiusius jį iš miško tankmės į proskyną. Jis leidosi į pamiškę, paskui šoko vėl atgal, ėmė beprasmiškai blaškytis tarsi užburtame rate.
„Bėk į mišką!“ — buvo besušunkąs Markas, bet kartu drebėjo, kad koks nors atsitiktinumas nesutrukdytų šios nelygios kovos.
Tigrą kamavęs alkis buvo stipresnis už norą pažaisti su savo auka. Vienu šuoliu Turgo pašoko virš aukštos žolės ir atsirėmė letenomis į žemę, paskui vėl liuoktelėjo lyg ant spyruoklių ir, pakeitęs kryptį, puolė auką iš šono.
Pajutęs mirštamą pavojų, užguitas elnias staigiai pasisuko ir atstatė savo ragus prieš puolantį grobuonį. Nuo tigro svorio ragai lūžo. Turgo suriaumojo iš skausmo, smogė letena elniui į nugarą ir suleido iltis į sprandą. Elnias pargriuvo. Tigras vėl puolė savo auką ir perkando gerklę. Elnias sukriokė ir nutilo.
Ši kova įvyko maždaug penkiasdešimt žingsnių nuo imperatoriškojo paviljono. Drambliai neramiai trypčiojo vietoje, ir tarnai buvo priversti geležiniais kabliais jiems priminti, kad jie yra gyvi imperatoriaus būsto ramsčiai. Chanas Chubilajus pakėlė ranką.
— Varykite tigrą į narvą,— įsakė jis.
Juodas šunytis, piktai lodamas, šokinėjo aplink elnią. Sargai priėjo prie tigro, draskančio savo auką. Turgo siutino žaizda, kurią jam padarė ragais elnias, ir jis, piktai riaumodamas, vis draskė nagais ir iltimis šiltą mėsą.
— Atgal, Turgo!
— Girdi, Turgo? Atgal!
Tigras pakėlė galvą ir piktai suurzgė. Kraujas juodai nudažė žolę ir susigėrė į žemę. Saulę užstojo tamsus debesys, šluote nušluodamas medžių, dramblių, narvų ir žmonių šešėlius.
— Aš įsakiau įvaryti tigrą į narvą!
Sargai ėmė varyti žvėrį ietimis, užmetė jam ant kaklo kilpinę. Šunytis kibo vienam sargui į ranką, ir tas nubloškė jį į šalį.
Vienas ieties smūgis pataikė Turgo į žaizdą, pridengtą kruvinais plaukais. Įsiutęs iš skausmo ir pykčio, žvėris šoko ant užpakalinių kojų ir parbloškė sargą žemėn.