Vienuolio veidas išraudo.
— Brolis Nikolas susirgo ir guli ligoninėje, — atsakė jis irzliai.
— Taip staigiai susirgo? — paklausė Nikolas Polas.
Vienuolis iš lėto palingavo galvą. Kokia prasmė suversti atsakomybę kitam? Brolis Nikolas įkalbinėjęs toliau nebekeliauti, bet, tiesą pasakius, jis pats nebuvo tvirtai apsisprendęs. Pavojų ir nuotykių Gujelmas tiek pat nemėgo, kaip ir brolis Nikolas, net susirgęs iš baimės.
Ką gi, keliaukite tada vieni, ponai, ir tegul dievas jums padeda! — tarė brolis Gujelmas. — O mudu grįšime Italijon. Aš senas ir išvargęs, būčiau jums tik našta kelionėje.
Mafijas Polas padėjo jam užkopti į denį. Jam pagailo seno vienuolio.
Mes nepykstame ant jūsų, broli Gujelmai, — prabilo Mafijas. — Mus traukte traukia pirmyn tolimos šalys. Mes, prekijai, nenustygstame vietoje. Jei tik galima kur pelnyti, mes pasirengę keliauti nors į pasaulio galą. Linkime jums laimingai sugrįžti.
Venecijiečiai išbuvo dar visą mėnesį Ajase. Jie tolydžio teiravosi apie karą, ir galop laimė jiems nusišypsojo. Prekyba pamažu pradėjo gyvėti. Į uostą plaukė laivai. Amatininkai grįžo Į miestą, atstatinėjo dirbtuves ir sugriautus namus.
Vieną lietingą rudens dieną venecijiečiai paliko uostamiestį. Jie iškeliavo su kitais prekijais, kurie taip pat per Mosulą ir Bagdadą norėjo pasiekti Ormuzą ties Persų įlanka. Keliaujant per Armėniją, prie jų prisidėjo daugiau prekijų, ir netrukus susidarė didelė vilkstinė.
Iš pradžių Markui patiko toks permainingas klajokliškas gyvenimas. Šalis, per kurią jie keliavo, jam atrodė nepaprastai didelė, visai kitokia, negu Venecija. Vilkstinės kelias vienur ėjo per nykius kalnų tarpeklius, kitur — per plačias, derlingas lygumas. Nuo kalnų pūtė žvarbūs vėjai, keldami didžiulius dulkių debesis. O slėniuose būdavo ramu, tik po nakties atvėsusi žemė garuodavo sušildyta rytmečio saulės spindulių. Ištisas dienas keleiviai neužeidavo jokios gyvenvietės, o paskui staiga prieš jų akis atsiskleisdavo didelis miestas, išsidriekęs didžiulėje dauboje.
Aukštos kalnų viršūnės apsidengė sniegu, o slėniuose be perstojo pliopė lietūs. Upės patvino, ir vilkstinei tekdavo ištisas mylias žygiuoti aplinkiniais keliais. Bet, nepaisydami visų kliūčių, jie nesulaikomai veržėsi pirmyn.
O kurgi pagaliau tie nepaprasti nuotykiai, apie kuriuos svajojo Markas?
NAKTINIS POKALBIS
Mažame karavansarajaus kambarėlyje degė aliejinė lemputė. Durys buvo praviros. Markas išsitiesė savo gulte, bet negalėjo sumerkti akių. Salia jo miegojo Matėjas. Naktis buvo labai tamsi, ir žvaigždės spindėjo itin skaisčiai. Vidury keturkampio grįsto kiemo čiurleno fontanas.
Tarpais Markui atrodė, kad jis keliauja jau daugel metų. Margas svetimų miestų gyvenimas taip jį patraukė, kad vaikystės atsiminimai visiškai nublanko. Venecija su savo kanalais ir salomis jam vaidenosi kaip gerai pažįstamas, gražus paveikslas, kurį jis buvo matęs tolimoje praeityje. Markas nusimetė ožkenos antklodę ir atsikėlė. Didelis raudonas vabalas perbėgo akmeninėmis grindimis ir dingo tamsiame kampe.
Prie fontano sėdėjo du vyrai. Tamsi naktis lyg pašviesėjo, tarytum žvaigždės būtų priartėjusios prie žemės. Tolumoje pasigirdo skardus šakalo staugimas ir inkštimas, o paskui vėl stojo tyla.
Įsitikinęs, kad Matėjas kietai miega, Markas išėjo į kiemą. Gretimame kambaryje gulėjo Nikolas ir Mafijas Polai, bet jie taip pat miegojo kaip negyvi. Markas priėjo prie fontano ir suvilgė šaltu vandeniu kaktą.
Jam pasirodžius, vyrai nutilo. Vienas iš jų — augalotas, tvirto sudėjimo, sunkiu brokatiniu chalatu — atsistojo ir apėjo aplink fontaną. Jis verte pervėrė Marką savo tamsių akių žvilgsniu.
— Ak, tai jūs, mesere Polai! — pasakė jis. — O aš maniau, čia įslinko koks šnipelis pasiklausyti, ką mes kalbame. Prisėskite prie mūsų.
Markas pažino tą aukštą juodaplaukį persą — tai buvo prekijas Hadži-Muhamedas. Jis mokėjo itališkai ir mielai kalbėdavo šia kalba kaip tikras neapolietis.
— Atleiskite, aš nenorėčiau jūsų trukdyti, — sumišo Markas.
— Ką jūs! Prašom, prašom! Tokią naktį, kaip ši, atveriamos širdys. Taip sakoma pas mus Kermane, kai danguje mirga žvaigždės.
Markas nuėjo su juo. Pagal persų paprotį jis pridėjo dešinę ranką prie krūtinės ir žemai nusilenkė nepažįstamajam.
— Hasan-bekas iš Samarkando, — supažindino Hadži-Muhamedas. — Jis keliauja į Ormuzą.
Nepažįstamasis, kresnas vidutinio ūgio persas, taip pat nusilenkė ir sveikindamasis kažką sumurmėjo.
Ant patiestos priešais juos staltiesės stovėjo molinis indas su šaltu avies pienu ir du puodeliai. Hadži-Muhamedas pripylė puodelį ir padavė Markui.
— Kaip jums patiko Mosulas? — paklausė pirklys itališkai.
Markas paprašė jį kalbėti persiškai, nes pastebėjo, kad Hasan-bekas itališkai nesupranta. Kelionės metu Markas jau buvo išmokęs daug persiškų žodžių ir galėjo gana lengvai susikalbėti.
— Anksčiau Mosulas buvo gražus miestas, — pridūrė Hadži-Muhamedas.
Į Mosulą jie atvyko vakar. Markui atrodė, kad šis miestas nesiskiria nuo kitų prekybos miestų, kuriuose jam teko buvoti. Siauri skersgatviai su plūktinėmis molio grytelėmis ir mažais namiūkščiais, baltos mečetės su mėlynais paauksuotais bokštais ir grakščiais smailiais minaretais, plačios gatvės su aklinomis mūro sienomis, už kurių slepiasi turčių namai ir sodai. Turgavietėse parduodamas plonas, šilku ir auksu ataustas muslinas. Po mūriniais skliautais išsirikiavusios įvairios parduotuvės. Batsiuviai sėdi gatvėje priešais savo dirbtuves ir siuva margas, dailias kurpaites, puošdami jas perlais ir sidabru; varkaliai gamina puodus ir katilus; auksakaliai raižo apyrankes ir taures; juvelyrai siūlo brangakmenius; medžio raižytojai drožinėja iš geltonojo buksmedžio gražias dėžutes.
Svaigus, triukšmingas gyvenimas, kitoks negu Venecijoje — lengvesnis ir margesnis, o vis dėlto turįs šį tą bendra. Trūksta tik laivų — didelių burlaivių ir galerų, pasigendama jūros ir lagūnų, nėra Dožų rūmų ir sunkaus San Marko katedros puošnumo.
Čia, Mosule, kaip ir Venecijoj, gyvenimo viešpačiai buvo turtingi pirkliai, prekiavę arkliais, brangakmeniais, šilku, aukso ir sidabro dirbiniais, prieskoniais, kailiais ir vergais, — jų rankose buvo viskas.
— Jūs susimąstėte, jaunuoli, — tarė Hadži-Muhamedas.
— Mosulas gražus miestas, — atsakė Markas. — Jūsų tiesa.
Prekijas iš Samarkando pasilenkė į priekį ir karštai atkirto:
— Nebėra daugiau mūsų šalyje jokio grožio. Totorių arkliai viską ištrypė!
Ir Hasan-bekas vėl atsilošė, tarytum šie staiga išsiveržę iš jo lūpų žodžiai būtų atėmę jam visas jėgas.
Molinėje pirkioje už karavansarajaus pravirko kūdikis. Jie išgirdo tildantį moters balsą, paskui vėl įsiviešpatavo nakties tyla.
— Totorių įsiveržimo metu Hasan-bekas neteko namų, viso savo turto ir šeimos, — tyliai prašneko Hadži-Muhamedas. — Kadaise Iranas buvo galinga valstybė. Visur buvo apdainuojamas iraniečių didvyrių narsumas. Bet ilgainiui mes praradome savo galybę. Alachas supyko ant mūsų. Totorių raitelių pulkai įsiveržė į mūsų bejėgę šalį, sunaikino miestus, išdegino kaimus, ištrypė pasėlius, paversdami laukus ganyklomis savo arkliams. Mūsų kraštas velka svetimą jungą, ir karams nėra galo.
Visa tai Hadži-Muhamedas pasakojo itališkai. Hasan-bekas įsmeigė akis į sidabrinę fontano čiurkšlę, visai nebeklausydamas jų pokalbio.
— Papasakokite man šį tą apie savo šalį,— paprašė Markas.