— Jau vėlu, mano mielas. Juk rytoj švintant, pirmam asilui subliovus, mes turime iškeliauti. Jūs pavargsite.
— Aš galėčiau jūsų klausytis nors visą naktį,— atsakė Markas.
Persų prekijas, patenkintas venecijiečio domesiu, pradėjo pasakoti:
— Taigi pasiklausykite istorijos apie Bagdado kalifą. Tada aš buvau ne vyresnis, kaip jūs šiandien. Bagdadas buvo galingos valstybės sostinė. Tenai, puikiuose rūmuose, gyveno kalifas — visų musulmonų galva. Bagdadas buvo ne tik prekybos, bet taip pat arabų mokslo ir meno centras. Savo gyvenime aš mačiau daug miestų, tačiau retas kuris galėjo su juo lygintis. Kalifas buvo sukaupęs didžiulius lobius, kokių nėra turėjęs joks kitas valdovas. Bet jis nieko nedarė, kad apsisaugotų nuo grėsmingo karo pavojaus.
Hadži-Muhamedas pradėjo kalbėti tyliau, ir Markui teko atidžiai klausytis, kad suprastų jo žodžius.
— Tais laikais ėmė įsigalėti totorių kunigaikščiai. Jie buvo keturi broliai. Vyresnysis, vardu Munkė, viešpatavo sostinėje ir vadino save visų viešpačių viešpačiu. Nukariavę Katajų ir kitus kaimyninius kraštus, jie įsigeidė dar labiau išplėsti savo valdas.
Jie sumanė įkurti didžiulę imperiją ir nusprendė pasidalyti tarp savęs visą pasaulį. Vienas iš jų turėjo žygiuoti į rytus, antras į pietus, o du kiti — nukariauti likusias žemes.
Totorių kunigaikštis, chanas Chulagas[15], sutelkęs didelę kariuomenę, patraukė į pietus. Aš nesu bailus, mesere Polai, bet patikėkite, kai pirmą kartą pamačiau totorius, mane apėmė siaubas. Nuo to laiko praėjo trylika metų. Totoriai nukariavo savo kelyje visas šalis ir prisiartino prie Bagdado. Jų buvo šimtas tūkstančių — raitelių ir pėsčiųjų. Chanas Chulagas nusprendė priešą apgauti. Pagrindines jėgas palikęs miške, pats su nedideliu karių būriu prisiartino prie miesto vartų.
Tada kalifas išėjo su savo sargybomis iš miesto, pasiryžęs tą mažą priešo būrelį sunaikinti. Dabar aš visa tai prisimenu su karčia šypsena. Kaip galima buvo taip kvailai lįsti į spąstus? Chanas Chulagas dėl akių ėmė trauktis į mišką. Ten kalifo kariuomenė buvo apsupta ir baisiame mūšyje sunaikinta. Pats kalifas pateko į nelaisvę, ir totoriai užėmė Bagdadą.
Kai Chulagas įžengė į miestą, jis didžiai nustebo, radęs ten bokštą, iki pat viršaus prikrautą aukso. Jis liepė atvesti kalifą ir jam pasakė: „Aš matau čia bokštą, prikrautą aukso. Kodėl gi tu nepanaudojai savo lobių galingai kariuomenei sutelkti? Juk žinojai, kad AŠ einu prieš tave. Aš nubausiu tave už gobšumą!“ Jis įsakė uždaryti kalifą bokšte ir neduoti jam nei valgyti, nei gerti. Taip Bagdado kalifas ir žuvo tarp savo lobių.
Hadži-Muhamedas baigė pasakojimą. Niekas nedrumstė tylos, tebuvo girdėti fontano čiurlenimas ir gyvulių prunkščiojimas arklidėse. Oras atvėso. Buvo arti vidurnakčio.
Hasan-bekas nubudo iš snaudulio ir atsitiesęs tarė:
— Metas miegoti. Tesaugo jus alachas!
Jis pakilo ir atsisveikino.
— Dėkoju jums už pasakojimą, Hadži-Muhamedai, — pasakė Markas.
— Naktį, žvaigždėms šviečiant, kaip jau sakiau, atsiveria širdys. Labos nakties, mesere Polai!
Markas grįžo į savo kambarį, uždarė duris ir atsigulė. Jis buvo pavargęs ir, mąstydamas apie naktinį pokalbį, greitai užmigo.
Kai jis rytą nubudo, kiemas jau buvo sujudęs. Šaižiai bliovė asilas, lojo šunys, tyliai mekeno avys, šūkalojo tarnai ir arklininkai. Matėjas jau buvo lauke ir rūpinosi kroviniais.
Rytas buvo ūkanotas ir drėgnas. Prasiskverbę pro rūką, pirmieji saulės spinduliai nutvieskė paskubom į kelionę besiruošiantį karavaną. Kiemo kampe stovėjo trys kupriai, išdidūs ir abejingi, iš aukšto žvelgdami į žmones ir gyvulius.
Nikolas Polas įėjo į sūnaus kambarį.
— Labą rytą, Markai. Man reikia su tavim pakalbėti.
Markas nustebęs pažvelgė į tėvą.
— Negerai per daug pasitikėti nepažįstamais žmonėmis, — pradėjo Nikolas Polas. — Aš mačiau, kaip tu šiąnakt kalbėjai su kažkokiais vyrais. Man tai nepatinka.
— Tėveli, Hadži-Muhamedas toks pat prekijas, kaip ir mes. Kodėl aš negaliu su juo kalbėti? — paklausė Markas, ir jo balse buvo jaučiamas užsispyrimas.
— O kas buvo tasai kitas?
— Jį vadina Hasan-beku. Vakar aš jį pamačiau pirmą kartą.
— Šit kaip, sakai, Hasan-bekas, — pakartojo Nikolas Polas. — Staiga atsiranda koks nepažįstamas, ir mano sūnus sėdi su juo naktį prie fontano!..
Markas išraudo. Jis buvo beatsikertąs, bet susivaldė. Pastaruoju metu jų draugiški santykiai kiek pašlijo, ir Markas negalėjo suprasti, kodėl. Tėvas pasidarė nekalbus ir į klausimus atsakinėjo nenoriai.
— Vadinas, man nedera su nieku kalbėti, išskyrus jus, dėdę Mafiją ir kapitoną Matėją? — paklausė jis.
— Tu nenori manęs suprasti! — Senasis Polas įsmeigė žvilgsnį į duris.
— Tėve, bet juk aš noriu pažinti kraštą ir jo žmones! — beveik maldaudamas, pasakė Markas. — Mes kalbėjome apie Bagdadą, apie tai, kaip totoriai užėmė tą miestą…
— Ir tu jiems pasakei, kad mes vykstame pas didįjį chaną kaip popiežiaus pasiuntiniai?
— O, ne! Apie tai aš neprasitariau nė vienu žodžiu.
— Žiūrėk, kad niekam apie tai nepasakotum! — pagrasino Nikolas ir paskui švelnesniu balsu kalbėjo toliau: — Šiuose kraštuose dabar labai neramu, o mūsų laukia dar ilga ir pavojinga kelionė. Kalnuose čia gausu plėšikų, kurie siunčia į karavanus savo šnipus. Štai kodėl nedera plepėti su nepažįstamais žmonėmis prie fontano.
Nikolas Polas atsistojo ir pridūrė:
— Kai mes keliavome vienu du su Mafijų, buvo paprasčiau. O dabar, kai tu esi su mumis…
— Dėl manęs jūs nesisielokite, tėveli! — sušuko Markas. — Nejaugi jūs manot, kad aš nesugebėsiu apsiginti?
— Žinoma, sugebėsi, — sutiko šypsodamas tėvas. — Aš tik noriu pasakyti, kad atsarga gėdos nedaro. Geriausiai tylėti, kai žmonės plūsta totorius. Mes esame prekijai ir popiežiaus pasiuntiniai. Jei mums nusišypsos laimė ir būsime protingi, grįšime į Veneciją turtuoliai. Niekuomet nepamiršk, kad visų pirma mes — prekijai.
Saulė pasislėpė už debesų. Ėmė dulkti smulkus lietus. Pavasario pradžioje šiame krašte paprastai esti tokie orai: šiltos naktys, anksti rytą rūkas, o paskui kiaurą dieną tas įkyrus lietus.
Kol Markas su tėvu ir dėde valgė kvietinius skrylius ir karštą pupelių sriubą, kapitonas Matėjas prižiūrėjo, kaip kraunami daiktai. Kieme stovėjo krosnelė, kūrenama sausomis kuprių išmatomis ir žabais. Melsvai pilki dūmų kamuoliai kilo aukštyn, bet lietus ir drėgnas oras slėgė juos atgal prie žemės. Šūkaudami ir paskubom kramsnodami sklindžius, varovai šėrė savo mulus ir taisė užkrautus ant jų ryšulius.
Vilkstinę lydėjo penkiolika raitelių, kurie turėjo ginti prekijus, jei kas juos užpultų. Rytų valdovai teikė didelę reikšmę prekybai su tolimais kraštais, esančiais prie Didžiosios jūros, ir su Nusileidžiančios Saulės šalimis. Todėl jie įsakė, kad vilkstines lydėtų tvirti ir patikimi vyrai. Tokiems palydovams, priklausomai nuo kelionės trukmės, buvo mokama po tris grašius už vieną mulą.
Tarp sulysusių, menkos išvaizdos tarnų ir arklininkų Matėjas atrodė tarsi pasakiškas persų karžygys. Jis dėvėjo odinį apdarą, kuris teikė jo judesiams ir visai laikysenai dar daugiau orumo. Nors persiškai Matėjas temokėjo vos keletą žodžių, jis puikiai su visais susikalbėdavo. Mat, kiekvienas stengdavosi jį suprasti iš rankų judesių, iš akių ir raiškaus veido. Sausumoje Matėjas kitokio gyvenimo ir nenorėjo.
Artėjant išvykimo laikui, Matėjo nuotaika tolydžio blogėjo. Kalta čia buvo Džuljeta, ištverminga ilgakojė kumelė, kurią po ilgų ieškojimų surado kapitonui kaip tinkamiausią transporto priemonę. Džuljeta tarytum nejautė ant savęs sunkiasvorio raitelio. Iš viso nebuvo žmogaus, kuris galėtų pasigirti išvedęs ją iš kantrybės.
15
Chulagas — Čingischano anūkas ir tikras chano Chubilajaus brolis. 1256–1258 m. nukariavo Iraną, dalį Užkaukazės ir Iraką. Bagdadą Chulagas paėmė 1258 metais ir jį pavertė griuvėsiais. Dešimtys tūkstančių gyventojų buvo išnaikinta arba parduota į vergiją.