Pagaliau vilkstinė pajudėjo. Pirmas iš kiemo išjojo karavanbašis — vilkstinės viršininkas. Paskui jį ėjo bėras gražaus sudėjimo mulas — vilkstinės vadovas. Ant blizgančių jo kamanų melodingai skimbčiojo sidabriniai varpeliai. Mulas nešė popiežiaus dovanas didžiajam chanui.
Markas atleido savo smarkiam žirgui pavadį, norėdamas pagelbėti Matėjui sėsti ant balno. Džuljeta stovėjo ramiai lyg kokia statula. Varovai ir arklininkai su užuojauta stebėjo, kaip Matėjas šnopšdamas rangėsi ant arklio. Vienas džigitas prunkštelėjo, bet Matėjas taip piktai pažvelgė į jį, kad tasai staiga surimtėjo ir pasikasė barzdą.
Markas pliaukštelėjo kumelaitei per pasturgali, ir ji nurisnojo pirmyn. Atrodė, kad tokia ramia ristele Džuljeta galėtų bėgti nors į pasaulio galą.
— Kaip jaučiatės šiandien, kapitone? — paklausė Markas, jodamas šalia.
Kapitonas Matėjas piktai žvilgtelėjo į jaunuolį.
Žemė nuo lietaus pažliugo, ir daugybė kanopų išklampojo platų kelią. Įdubose telkšojo geltoni molėto vandens klanai.
Kapitonas Matėjas jojo paskui mulą vadovą, o už jų Nikolas ir Mafijas Polai, kurie, kaip geri raitininkai, pasirinko sau puikius žirgus. Persų arkliai garsėjo visame pasaulyje. Jie kainavo ne mažiau kaip du šimtus turkiškų svarų ir buvo labai mėgiami indų kunigaikščių. Tiesa, šioje karštoje šalyje jie ištverdavo neilgai — drėgnas, tropinis klimatas greitai išsekindavo jų jėgas.
Persija garsėjo taip pat didžiausiais ir gražiausiais pasaulyje asilais, kurie pakelia sunkius krovinius ir labai nelepūs. Jie tiesiog nepamainomi, keliaujant per plačias dykumas ir smėlynus, kur trūksta vandens ir šulinių. Todėl dažnai už juos mokama brangiau, negu už arklius.
Didesnę vilkstinės dalį sudarė sunkiai apkrauti asilai, kurie nesidairydami žengė į priekį. Kartais, vienam suklupus, užpakaliniai sustodavo ir kantriai laukdavo, kol vilkstinė vėl pajudės.
Geriausiai blogą kelią įveikdavo kupriai. Sunkiai apkrauti Kermano kilimais, Mosulo brokatiniais audiniais, aksomo ir šilko ryšuliais, jie iš lėto klampojo per patižusius molynus.
Vilkstinės gale jojo džigitai. Nors kelias buvo ir sunkus, jie tolydžio rodydavo savo mitrumą.
Markas išsiėmė kailio maišelį ir siurbtelėjo porą gurkšnių vandens. Kapitonas Matėjas sėdėjo, įsikibęs abiem rankom į balną, nors jo Džuljeta su įprastu ramumu nugalėdavo visas kliūtis.
Oras pragiedrėjo. Vienur kitur tarp debesų jau mėlynavo dangus. Rytuose dunksojo kalnai, apaugę tamsiais miškais.
— Ar nepastebi, Markai, kad aš jau geriau joju? — paklausė Matėjas, išsitiesdamas balne.
— Visai gerai, kapitone! — karštai pritarė Markas.
O ar žinai, ko aš dabar norėčiau?
— Aišku! Norėtumėt stovėti prie vairo kokiame nors laive.
— Taigi, taigi! Aplinkui nerami jūra, burės įtemptos, vilnys blaško laivą, o tu sukinėji šturvalą ir jauti, kaip tasai nuostabus padaras iš medžio ir geležies tau paklūsta, kaip jis siūbuoja ir skrodžia bangas… Ar tu supranti, ką tai reiškia, Markai? Ar galima arklio nugarą lyginti su laivo deniu? Ką ir bekalbėti! Menkiausia valtis man kur kas mielesnė už šitą Džuljetą. Man jau visus sąnarius maudžia nuo to jojimo.
— Bet negi plauksi laivu per dykumą, — atkirto Markas.
— Žinoma, tu kalbi tiesą! Matyt, man nieko kito nebelieka, kaip susidraugauti su Džuljeta.
Kapitonas Matėjas vėl nutilo. Apie vidurdienį jie sutiko persų didiko vilkstinę. Priekyje šuoliavo dvidešimt sargybinių ant baltų žirgų.
Karavanbašis pagarbiai pasuko į šalikelę, ir jo pavyzdžiu pasekė visa pirklių vilkstinė. Tik Džuljeta abejingai kresnojo pirmyn. Markas veltui mėgino ją išsukti iš kelio.
Du sargybiniai prajojo pro šalį, plūsdamiesi ir šmaukšėdami botagais, bet ir į juos Džiuljeta nė nežvilgtelėjo.
Paskui sargybinius stypino dešimt pakrautų kuprių. Jie pražingsniavo pro Džiuljetą tarsi visai jos nematydami. Toliau ėjo ketvertas gražiai išpuoštų baltų mulų. Ant sidabru kaustytų balnų buvo įtaisyti dengti neštuvai — palankinai, kuriuose sėdėjo išsipusčiusios didiko žmonos.
Sargybiniai, piktai šūkalodami, šokinėjo aplink Džuljetą. Staiga kumelė slystelėjo ir suklupo, nelabai smarkiai, bet to pakako, kad Matėjas nukristų nuo balno. Jis nusirito keletą žingsnių ir išsitiesė ant išmirkusio molėto kelio priešais antrąjį palankiną. Kai vargšas keiksnodamas atsistojo, pasigirdo skardus juokas, ir balta moteriška rankutė greitai nuleido užuolaidą.
Tasai juokas anaiptol nepakėlė kapitono nuotaikos.
Prie Matėjo prijojo vienas sargybinis. Jis taip išplūdo nublokštą raitelį, kad jo sugebėjimai šioje srityje buvo tikrai akivaizdūs. Laimė, tų jo burnojimų kapitonas nesuprato.
Bet štai sargybinis užsimojo ant vis dar tebeklūpančio purvyne žmogaus — jis buvo pratęs rimbu šalinti visas kliūtis savo pono, kelyje.
Vienu mirksniu kapitonas Matėjas pašoko ir taip stipriai čiupo savo priešininką už alkūnės, kad to veidas persikreipė iš skausmo ir botagas iškrito iš rankų. Matėjas nutraukė sargybinį nuo arklio ir, iškėlęs virš galvos, visa jėga sviedė į purvyną. Savo žaibiškus veiksmus jis palydėjo rinktiniais keiksmažodžiais, įrodydamas, kad italai moka keiktis ne blogiau už persus.
Ir čia įvyko kažkas nepaprasta. Kai abiejų vilkstinių vyrai šūkaudami grasino vieni kitiems, Džuljeta prasibrovė pro susijaudinusią minią ir ristele pribėgo prie Matėjo, kuris stovėjo taip kovingai nusiteikęs, kad niekas nedrįso prie jo prieiti.
Galimas daiktas, Džuljeta pasijuto kalta dėl šio nelemto įvykio, o gal šeimininko nerangumas pažadino simpatiją jam? Šiaip ar taip, ji padėjo didelę savo galvą su liūdnomis, romiomis akimis Matėjui ant peties ir ėmė laižyti molėtą jo ranką. Toks nelauktas ištikimo gyvulio meilumas numalšino įsisiūbavusias aistras. Kapitonui įniršis staiga praėjo, ir abiejų vilkstinių palydovai išsiskyrė geruoju.
Raitelis, kurį Matėjas taip šiurkščiai tėškė į purvyną, pasiėmęs iš balos botagą, šoko ant arklio ir kiek įkabindamas nušuoliavo paskui savo vilkstinę.
Po šio įvykio Matėjo autoritetas vilkstinėje dar labiau pakilo. O tarp jo ir Džuljetos užsimezgė tikra draugystė.
Sustojus karavansarajuj nakvynės, Markas matė, kaip kapitonas Matėjas naktį nusėlino į arklidę pamesti savo Džuljetai šieno. Arklių šėrikas žiūrėjo į tai pro pirštus, tik vienas mulas graudžiai subliuvo, kai Matėjas atėmė iš jo glėbį šieno.
Vilkstinė tęsė savo kelionę, ir prekijai vis arčiau pažino kits kitą. Sustoję pietų arba vakare apsinakvoję karavansarajuj, jie susėsdavo draugėn ir kalbėdavosi prekybos reikalais, pasakodavo vienas kitam įvairius nuotykius, patirtus svetimuose kraštuose. Hasan-bekas sėsdavo drauge ir klausydavosi pasakojimų, pats retai kada įterpdamas vieną kitą žodį.
Po aštuonių dienų keliauninkai išvydo Bagdado namus ir bokštus. Artėjo vakaras, bet pakibęs danguje ugninis kamuolys dar tebeskleidė akinančią šviesą. Skaisčios saulės spinduliai žaidė minareto bokšte, dažė margas stogų čerpes, maudėsi drumzlinose Tigro bangose. Paskui ji nepastebimai pasislėpė už smailių marmurinių bokštų ir vėl akimirką nutvieskė didingo musulmonų vienuolyno stogą. Artėjančios vakaro sutemos sklaidė purpurinio saulėlydžio grožį. Dangus pamažu geso, ir žemė ėmė gaubtis pilku šydu.
— Štai, Džuljeta, mes ir Bagdade, — tarė kapitonas Matėjas.
Markas nusijuokė.