ŽYDRIEJI TURKIAI
Bagdade beliko vien sodai ir griuvėsiai. Puikūs kalifo rūmai su bokštu, kuriame valdovas slėpė savo lobius, taip pat buvo sugriauti. Nukentėjo ir miesto siena, o griovys aplink ją buvo pilnas dumblo. Tik mečetės liko neliestos — visu savo baltu grožiu jos grakščiai stiebėsi tarp griuvėsių. Iš minaretų kartkartėmis pasigirsdavo pratisi šauksmai: „La illa il allah…“ Išgirdę juos, musulmonai kniumba ant žemės ir paskęsta maldoje.
Ant kalvos stovi bažnyčia su auksiniu kryžium. Kai saulė prasiskverbia pro medžių lapus, viskas aplinkui sušvinta švelnia žaluma. Net geltona žemė įgyja žalsvą atspalvį. Karštos buvo pirmosios pavasario dienos.
Per vidurį miesto teka Tigras. Jo pakrantėmis driekiasi sodai ir parkai su datulių giraitėmis ir migdolų medžiais. Upėje knibždėte knibždėjo valčių, baržų ir nepaslankių burlaivių. Septyniolikos dienų kelias skyrė Bagdadą nuo Indijos jūros.
Miestas jau apsiprato su užkariautojais. O patys užkariautojai, apsigyvenę turčių namuose, jautėsi kur kas geriau, negu ant arklių nugarų ar palapinėse. Jie jau nebebuvo tikri klajokliai, rūstūs kariai, kokie buvo jų tėvai ir protėviai Čingischano laikais. Bet jie dar buvo pakankamai galingi, kad galėtų valdyti užkariautus kraštus.
Bagdadas jau atsigavo po įsiveržimo ir vėl tapo prekybos centru.
Iš Chorezmo ir Kermano čia atgabeno nuostabiai gražių brangakmenių— turkių. Broliai Polai nusprendė įsigyti šių žydrųjų brangakmenių, nes jie Rytuose labai vertinami dėl tariamai stebuklingos jėgos. Kas nešioja ant krūtinės Abu Džakį — turkį iš Nišapuro, to nepersekiojančios nelaimės. Jis stiprinąs regėjimą, padedąs nugalėti priešus, įgyti kunigaikščio malonę, atbaidąs blogus sapnus. Šie stebuklingi brangakmeniai tokie gražūs, kad valdovai ir kunigaikščiai puošia jais savo lobynus. Išminčiai, prieš pradėdami stebėti jauną mėnulį, pirmiau pasižiūri į Abu Džakį.
Taip sakoma viename Nišapuro rankraštyje.
Nikolas, Mafijas ir Markas ėjo triukšmingomis turgaus gatvelėmis. Markas daug giliau, negu tėvas su dėde jautė šio nepažįstamo, bet jau kažkokio artimo gyvenimo patrauklumą. Beveik kiekviename žingsnyje jaunuoliui norėjosi stabtelėti, deja, nebuvo laiko.
Netrukus jie išėjo į ramesnę gatvę. Indai pinigų keitėjai sėdėjo priešais savo parduotuves ir šildėsi saulėje. Šalia jų gulėjo daugybė įvairių svarstelių.
Vienoje dirbtuvėje, nuo gatvės atitvertoje geležinėmis grotomis, prie medinių spręstuvų sėdėjo penkios moterys, ir jų darbščios rankos siuvinėjo ploname šilke auksu ir sidabru žvilgančius žvėris. Šalia du sargybinio prižiūrimi juodaodžiai vergai durstė plonomis ylomis perluose skylutes. Beveik visi iš Indijos į Europą gabenami perlai pirmiau patenka į Bagdadą, kur jie praduriami, suvarstomi ir kitaip apdorojami.
Venecijiečiai buvo apsivilkę savo geriausiais drabužiais, kad įžvalgių vertelgų akyse atrodytų pinigingi prekijai. Dabar jie ėjo auksakalių ir brangakmenių pirklių gatve. Dirbtuvėse girdėjosi tylus plaktukų stuksenimas. Senyvas juvelyras pamojo praeinančius ir pasiteiravo, ką jie norėtų įsigyti. Išgirdęs, kad venecijiečiai ieško turkių, senis pagyvėjo ir pasikvietė juos į savo parduotuvę.
Nešykštėdamas pagyrų savo prekėms, jis įsivedė juos į ankštą kambarėlį. Nikolas ir Mafijas Polai pastebėjo tiriamus jo žvilgsnius. Mažas, apsukrus žmogiūkštis įsmeigė gudrias savo akutes į prekijus, tarsi svarstydamas, ar galima būtų juos apmauti. Viename maišelyje gulėjo akmenys, kuriuos jis keletui dienų buvo įkišęs į molinius indus su vandeniu. Jie buvo patamsėję ir įgiję tą žydrą blizgesį, kuriuo pasižymi geriausi šios rūšies brangakmeniai. Bet po kelių savaičių šie akmenys vėl pašviesėtų ir netektų savo blizgesio. Tada jie būtų tiek pat verti, kiek upelio pakrantės žvirgždas.
Kambarėlyje buvo maloniai vėsu. Pro grotomis užtaisytą langą krito platus saulės spindulių pluoštas. Juvelyras paėmė iš sieninės spintos maišeli ir išbėrė akmenis ant stalo. Markas vos susivaldė, nesušukęs iš nuostabos. Saulėje žėrėjo puikiausi brangakmeniai.
Juvelyras saikstėsi kiek įmanydamas, kad tai gražiausi brangakmeniai iš Nišapuro turkių telkinių.
— Tik žiūrėkite, ponai! Ar šitie turkiai ne puikesni už žvaigždes? Imkite kad ir šį akmenį. Koks tyrumėlis! Tarsi rytmečio rasa! Prisiekiu pranašo barzda, šit jau dvidešimt penkeri metai, kai prekiauju brangakmeniais, bet tokio dar niekad neteko matyti. — Prislopinęs balsą, kone pašnibždomis, jis paslaptingai tęsė: — Jums pasisekė, kilnieji ponai, nuo karaliaus Saliamono laikų nebuvo tokių brangakmenių! Tik, prašau jus, susimildami, neišduokite manęs! Niekam neprasitarkite apie tai, ką aš jums dabar sakau. Šie turkiai, kuriuos jūs čia matote, kadaise buvo kalifo lobynų puošmena. Man pardavė juos vienas totorių kunigaikštis. — Senis paskleidė ant delno keletą akmenų ir, palaikęs juos priešais šviesą, kupinu susižavėjimo veidu pridūrė: — Jie švyti skaisčiau už saulę ir jų žydrumas prilygsta dievų akims!
Sustingusiais veidais klausėsi broliai Polai saldžių juvelyro postringavimų. Mafijas paėmė nuo stalo didžiausią akmenį, pakilojo jį rankoje ir, įkaitinęs prie krosnelės, pauostė. Markui jis paaiškino:
— Kai kurie prekijai mėgina dažytą dramblio kaulą iškišti už tikrus turkius. Padirbti akmenys lengvesni už tikruosius ir pakaitinti atsiduoda kaulu.
Tai išgirdęs, juvelyras tik pliaukštelėjo rankomis ir ėmėsi šventai įtikinėti, kad jis esąs padorus prekijas ir niekad padirbtais akmenimis neprekiavęs. Jis vikriai sužėrė paskleistus ant stalo turkius į krepšį ir paėmė iš spintos kitą maišelį.
Kai juvelyras išbėrė ant stalo kitą akmenų krūvelę, Nikolas Polas, gudriai šyptelėjęs, žvilgtelėjo į brolį ir Marką. Nesiklausydamas suktojo senio gražbylysčių, Nikolas dėjo brangakmenius ant delno ir atidžiai juos apžiūrinėjo. Žydras jų blizgesys buvo be jokios žalumo priemaišos, kaitinimo bandymą jie išlaikė taip pat gerai.
Derybos dėl kainos truko ilgiau kaip pusvalandį, o kai pagaliau buvo susitarta, prekijas užtikrino, kad iš šio sandėrio jis neuždirbsiąs nė vienos drachmos.
Nikolas Polas davė jam rankpinigių. Brangakmenius sudėjo į palmės medžio dėžutę, kurią užantspaudavo savo antspaudais. Prieš iškeliaudami, tai yra po mėnesio, jie ateisią atsiimti pirkinio ir sumokėsią likusią sumą.
Juvelyras palydėjo venecijiečius iki durų ir, žemai linkčiodamas bei meilikaudamas, atsisveikino su savo klientais. Jis buvo patenkintas šiuo sandėriu ir žvelgė į juos pagarbiai ir dėmesingai.
Grįždami į karavansarajų, Venecijos prekijai sutiko Hasan-beką. Šį kartą jis buvo kalbesnis, negu paprastai, tarytum atsikratęs blogos savo nuotaikos. Pasisveikinęs jis pasiteiravo, kaip klostosi jų reikalai, bet Nikolas ir Mafijas Polai atsakė labai santūriai. Hasan-bekas greitai pajuto, kad venecijiečiai nelinkę su juo kalbėtis, todėl tuojau pat atsisveikino, sakydamasis norįs pasižvalgyti po turgų gerų arklių.
— Nepatinka jis man, — tarė Nikolas susimąstęs. — Jaučiu, kad jis turi kažkokių piktų kėslų. Kodėl jam, nei iš šio, nei iš to, parūpo mūsų reikalai?
— Yra tokių atsiskyrėlių,— atsakė Mafijas broliui. — Nelengvas jų gyvenimas.
— Vakar iš Ormuzo lygumų atjojo į Bagdadą trys vyrai, — kalbėjo toliau Nikolas. — Tik tiems trims pavyko išsigelbėti nuo plėšikų, atėjusių iš kalnų. Pasakojama, kad jiems padedanti magija ir piktosios dvasios. Kai tie plėšikai užpuola vilkstines, vidur dienos sutemsta, ir žmonės nebemato vienas kito…
— Ogi mes pasikabinsime ant kaklo Abu Džakius, — nusijuokė Mafijas.
— Tikriau būtų, jei mes įsigytume gerų ginklų, — atsakė Nikolas.