Mafijas Polas taip pat surimtėjo.
— Tavo tiesa, — tarė jis, — mes turime būti labai atsargūs. Hasan-bekas turi fanatiškas, niūrias asasino[16] akis ir baisiai nekenčia totorių. Bet tai dar nereiškia, kad jis turėtų būti susirišęs su plėšikais.
Markas klausėsi šio pokalbio su dideliu susidomėjimu. Užuojauta, kurią jis ligi šiol jautė Hasan-bekui, virto nepasitikėjimu.
Jis nusprendė atidžiai stebėti Samarkando prekiją, o pats džiaugėsi, kad jų kelionė darosi pavojingesnė. Juk tam jis ir keliauja, kad patirtų nepaprastų nuotykių.
— Dėde, aš nesuprantu, ką reiškia jūsų žodžiai: fanatiškos, niūrios asasino akys? — paklausė Markas.
— Netrukus grįšime į karavansarajų. Tu suprasi mano žodžius, kai išgirsi istoriją apie Kalnų senį.
— Pradėkite dabar, — paprašė Markas.
— Tai jau nebenukenti! — nusijuokė Nikolas.
— Po pietų aš tau papasakosiu, — pažadėjo Mafijas.
Už molinės sienos žydėjo abrikosmedis. Švelnūs saulės spinduliai glostė jaunučius pumpurus. Nedrąsiai skleidėsi medžių ir krūmų žiedai. Kieme buvo tylu — prekijai išsiskirstė po savo vėsius, kilimais išklotus kambarius. Atėjo palaiminga popietinio poilsio valanda.
Markas priminė dėdei jo pažadą. Juodu nuėjo į sodą, o paskui juos Nikolas Polas ir kapitonas Matėjas. Tarnas atnešė veltinius kilimėlius. Persišku papročiu jie susėdo, parietę po savim kojas. Abrikosmedyje čiulbėjo kažkoks margas paukštelis.
— Istoriją apie Kalnų senį esu girdėjęs ne kartą,— pradėjo Mafijas Polas. — Aš ją papasakosiu jums taip, kaip pats girdėjau. Prieš daugel metų Egipte atsirado įvairių musulmonų sektų, kurių pasekėjai išpažino islamą ir palaikė slaptus ryšius su įvairiomis šalimis. Kaip tik tada Hasan-ibn-Alis įsteigė Persijoje asasinų sektą, kuri netrukus labai įsigalėjo. Klasta, išdavystėmis ir papirkimais Hasanas užgrobė Siaurinėje Persijos dalyje daug pilių ir tvirtovių. Alamutą, neįveikiamą kalnų tvirtovę, jis pavertė nuolatine savo rezidencija. Sektos šalininkai garbino Hasaną kaip šventąjį ir praminė jį Kalnų seniu. Kiekvienas jo įsakymas buvo vykdomas besąlygiškai.
Hasan-Alio pasekėjai visomis jėgomis stengėsi sustiprinti sektos galybę. Asasinų kunigaikštis Roknedinas įkūrė gražiame, neprieinamų kalnų apsuptame slėnyje pasakišką sodą, kuriame augo nuostabiausios gėlės ir rinktiniai vaismedžiai. Kalnų atšlaitėse stovėjo didingi įvairiausi rūmai su paauksuotais stogais, viduje išpuošti paveikslais ir blizgančiais šilkais. Aikštėse tryško kaip krištolas tyro vandens fontanai. Per sodą marmuru išklotomis vagomis tekėjo vyno, pieno ir medaus upeliai. Rūmuose gyveno reto grožio merginos, kurios grojo įvairiais instrumentais ir šoko gėlėse skendinčiose pievelėse.
Šį nepaprasto grožio sodą kunigaikštis įrengė, turėdamas ypatingą tikslą. Mat, islamas žada tikintiesiems, vykdantiems Mahometo priesakus, rojiško gyvenimo linksmybes. Taigi Roknedinas panoro visus įtikinti, kad ir jis esąs pranašas ir galįs atverti savo išrinktiesiems rojaus vartus. Jis įsakė pastatyti prie įėjimo į slėnį stiprią, neprieinamą pilį, kurią galima buvo pasiekti tik slaptu taku.
Kunigaikštis laikė savo dvare būrį jaunuolių nuo dvylikos iki dvidešimties metų, kurie būdavo parenkami kaip šauniausi ir narsiausi iš artimų kalnų gyventojų tarpo. Jaunuoliams kasdien būdavo pasakojama apie pranašą ir teigiama, kad kunigaikštis galįs įvesti juos į rojų.
Retkarčiais Roknedinas pasikviesdavo dešimt ar dvylika jaunuolių ir duodavo jiems migdomojo gėrimo. Kietai miegančius vaikinus nugabendavo į rūmus, pastatytus jo sode. Nubudę iš gilaus miego, jaunuoliai svaigte svaigo nuo neregėtų grožybių. Juos apsupdavo žavios merginos, linksmino dainomis ir šokiais, vaišino įvairiais skanėstais ir puikiais vynais. Išvydę pieno ir medaus upelius, jie pasijusdavo esą rojuje ir neturėdavo jokio noro palikti šią palaimingą vietą.
Po keturių ar penkių dienų vaikinus vėl užmigdydavo ir išnešdavo iš sodo. Roknedinas pasikviesdavo juos pas save ir klausdavo: „Kur jūs buvote šias dienas, narsieji mano broliai?“ Jaunuoliai jam atsakydavo: „Per jūsų šviesybės malonę buvome rojuje!“ Ir jie pasakodavo dvariškiams apie savo nepaprastus nuotykius, sukeldami visiems nuostabą ir smalsumą. O Roknedinas jiems aiškindavo: „Mūsų pranašas moko, kad kiekvienas, kas gina savo kunigaikštį, pateks į rojų. Jums bus lemta amžina laimė, jei ištikimai vykdysite visus mano įsakymus.“
Šiuos žodžius jaunuoliai sutikdavo su didžiausiu pakilimu. Jie laikė didele laime gauti iš savo kunigaikščio įsakymą ir buvo pasiryžę mirti, jį vykdydami. Jei kuris nors kaimyninis valdovas Roknedinui neįtikdavo, šis pasiųsdavo savo vyrus, ir jie iš pasalų jį nužudydavo. Visi buvo pasirengę atiduoti už kunigaikštį savo gyvybę.
Asasinų smurtas kėlė siaubą visose kaimyninėse šalyse. Roknedinas turėjo du vietininkus — vieną Damaske, kitą Kurdistane, — kurie sekė jo pavyzdžiu, auklėdami jaunimą beatodairiško klusnumo dvasia. Todėl net galingiausias valdovas neišvengdavo bausmės — jo laukdavo pasalūniška mirtis, jei užsitraukdavo Kalnų senio rūstybę.
Kai totoriai nužygiavo toli į vakarus ir užkariavo šį kraštą, chanas Chulagas, didžiojo chano Munkės brolis, išgirdo apie baisias Roknedino piktadarybes. Jis sužinojo, kad Kalnų senio šalininkai užpuldinėja keliaujančias per jo šalį vilkstines. 1256 metais chanas pasiuntė savo kariuomenę ir apsupo piktojo kunigaikščio pilį. Bet pilis buvo taip įtvirtinta, kad išsilaikė net trejus metus. Pagaliau badas privertė Roknediną pasiduoti. Jo tvirtovė buvo sulyginta su žeme ir rojaus sodas sunaikintas. Žiaurųjį kunigaikštį sukaustė grandinėmis ir rengėsi nugabenti į vyriausiąją totorių buveinę Karakorumą[17], pas didįjį chaną Munkę. Tačiau, keliaujant per Gilano provinciją, jis buvo nužudytas.
Totoriai žiauriai atkeršijo asasinams už jų piktadarybes. Didysis chanas Munkė įsakė išnaikinti visą sektą, nepaliekant moterų ir vaikų. Tik nedaugeliui pavyko iš tų skerdynių išsigelbėti.
Mafijas Polas nutilo. Markas susimąstęs žiūrėjo į gėlę, besiskleidžiančią karštoje popiečio saulėje. Šalimais žaliavo krūmai, pasidabinę baltais ir raudonais žiedais. Žolėje čiurleno šaltinis, iš už molinės sienos kilo melsvai pilki dūmai, nustelbdami švelnų žemės aromatą.
— Eisiu pažiūrėti Džuljetos, — tarė kapitonas Matėjas. — Šėrikais negalima pasitikėti.
Pro siauras dureles jis išėjo iš sodo į kiemą.
— Dabar supranti, ką aš turėjau galvoje, kalbėdamas apie fanatiškas ir niūrias asasinų akis? — paklausė Mafijas Polas.
— Taip, dabar aš suprantu. Ir jūs manote, kad Hasan-bekas… — Prisiminęs naktinį pokalbį, Markas pridūrė: — Hadži-Muhamedas man pasakojo prie fontano, kad Hasan-bekas neteko visko — totoriai atėmė iš jo pastogę, pinigus ir šeimą.
— Gal būt, mes klystame, — suabejojo Mafijas.
— Vis tiek turime būti atsargūs, — tarė Nikolas, Polas.
SUSITIKIMAS SU KARAUNAIS
Kapitonas Matėjas, prisisegęs prie šono sunkų kalaviją, jojo vilkstinės gale. Kelias staigiai kilo į kalną. Palmių gojeliuose kaupėsi tvanka ir sklido į visas puses. Dangaus skliautas panėšėjo į didžiulį, saulės įkaitintą bronzinį varpą.
— Turi kada nors baigtis šita velniava! — murmėjo Matėjas, braukdamas nuo kaktos prakaitą.— Pakentėk, Džuljeta. Tuojau užkopsime į viršūnę ir pamatysime jūrą — tada iškart, pasidarys vėsiau.
Džuljeta kantriai klausėsi jo žodžių. Priekyje iš lėto stypino penkiolika kuprių. Ir pilki menkučiai asiliukai neskubėdami gūrino įkalnėn.
16
Izmaelitai, arba asasinai — slapta religinė sekta, kėlusi žmonėms siaubą visuose Artimuosiuose Rytuose.
Įdomu tai, kad iš žodžio „asasin“ yra kilęs prancūzų kalbos veiksmažodis „assassiner“ — žudyti. Izmaelitai XII–XIII amž. nužudė daugeli musulmonų ir krikščionių valdovų.
17
Karakorumas — chano Munko būstinė Orchono upės krante į vakarus nuo Ulan-Batoro. Iki 1267 metų Karakorumas buvo didžiojo chano rezidencija, ir šiame mieste-stovykloje gyveno daugybė vergų amatininkų, kuriuos mongolai buvo atsigabenę iš Vidurinės Azijos, Irano, rusų žemių ir Kinijos.