Savo priverstinio sustojimo metu Markas Polas aplankė šešias karalystes ir iš jų karalių gavo imperatoriui visokių vertingų ir retų dovanų. Basmos karalius įteikė jam dvi medines dėžes, kuriose, pasak jo, esą užbalzamuoti mažiausi pasaulio žmonės. Venecijiečiai priėmė tą dovaną chanui nė kiek nenusigandę, net šypsodami, kadangi iš kitų kelionių žinojo, kas yra tie „mažiausi žmonės“. Iš tikrųjų tai buvo žmoginės bėždžionės, kurias vietiniai verteivos gaudydavo ir tam tikru būdu apdorodavo. Negyvoms beždžionėms nuskusdavo plaukus, jas išdžiovindavo, sumirkydavo kamparu ir visokiais eliksyrais, iki jos pasidarydavo apgaulingai panašios į mažiukus žmogiukus. Tuomet įpakuodavo į sandalmedžio dėžes ir siuntinėdavo į įvairias pasaulio dalis kaip savotiškas keistenybes.
Visą birželi, liepą ir rugpiūtį beveik be atvangos pliaupė lietus. Augalai taip sparčiai lipo į viršų, jog, rodės, matyte matei juos augant, ypač jei kokią valandėlę šyptelėdavo saulė. Laivai nuburiavo iki Samaros valstybės šiauriniame salos krante ir čia vėl išmetė inkarus. Kadangi žmonėms buvo be galo nuobodu lindėti ankštose kajutėse, Markas Polas paliepė tinkamoje vietoje pastatyti įtvirtintą stovyklą. Joje įsikūrė keleiviai, laukdami palankaus vėjo Ceilono linkui.
Markas sužinojo, kad pakrantės kalnuose gyvena žmogėdrų gentys, kurie savo priešus nužudo ir suryja. Todėl jis liepė aplink stovyklą iškasti gilų ir platų griovį, kurio galai siektųsi su jūra. Per šimtą žingsnių nuo griovio jis liepė pastatyti sargybą, o patį griovį sutvirtinti nusmailintais basliais.
Sargybos vis keitėsi, dieną naktį budėdamos savo postuose, taigi keleiviai čia saugiai išgyveno penkis mėnesius.
Su gretimų kaimų čiabuviais jie greit susigyveno, nes Markas Polas buvo uždraudęs bet kuriuo būdu skriausti tuos rudus ir nuogus žmones, jei tik jie neturės piktų kėslų. Medžiotojai jiems tiekė laukinių paukščių ir gyvulių, kuriuos jie dobdavo ietimis ir strėlėmis iš lankų, žūklautojai gabeno puikiausios upių ir jūrų žuvies, o jų moterys atnešdavo vaisių ir vyno, ir dar kokosinių riešutų didumo sulig vyro galva, kurių vidus buvo pilnas skanaus ir gaivaus kokosinių palmių pieno. Vyną čionykščiai gyventojai gaudavo iš tam tikro medžio, panašaus į datulių palmę. Nupiovę jo šaką ar kelias ir ant jų pakabinę indus, per vieną naktį, ir dieną prisilašindavo medžio sulčių. Rūgdamos jos pavirsdavo vynu.
Penkis mėnesius jie ilsėjosi. Po to laivai, išskleidę bures, išvairavo į plyną jūrą. Minia čiabuvių stovėjo ant kranto ir mosavo išplaukiantiems, o daugelis dar net palydėjo negrabiomis savo valtimis. Pagaliau stipriai papūtė seniai lauktas vėjas. Venecijiečiai stovėjo ant denio ir stebėjo, kaip pamažu nyksta ir nyksta krantas, kol pagaliau jis visai dingo.
Ir vėl ištisus du mėnesius jie tematė vien jūrą ir dangų ir kartkartėmis kokią nedidelę salelę, kuri greitai vėl nuskęsdavo jūroje. Jie plaukė į vakarus. Ar toli jie nuplaukė nuo Katajaus šalies? Tikriausiai tai buvo pusiaukelė nuo Chanbalyko iki Ajaso uosto Viduržemio jūroje. Marko Polo galvoje vis brendo viena mintis: ar nebūtų galima sugrįžti į Veneciją jūromis? Jeigu jie sėkmingai atliks chano Chubilajaus užduotį ir laimingai sugrįš į Chanbalyką, jis padėsiąs visas savo jėgas šitam sumanymui įgyvendinti.
Prigavęs kelionėje laisvo laiko, Markas Polas stengėsi papildyti savo užrašus. Kartą po vidurdienio kapitonas jam pranešė, kad toli horizonte jau išniro Ceilono sala. Markas išėjo ant denio. Toli dunksojo slėpiningas kranto ruožas. Jis buvo girdėjęs, jog Indijos žemyno žmonės tiki, kad Ceilonas esąs gyvenamas piktųjų demonų. Todėl jie ir tą salą vadina „Lanka“, o jų kalba tai „piktosios dvasios“. Tačiau ten viešpatauja karalius Sendemainas, ten gausu safyrų, topazų, ametistų, ten rastum gražiausių ir brangiausių pasauly rubinų, ten yra pėdos ilgumo ir rankos storumo rubinas, kuris ugnimi žėri ir kurio taip labai geidauja didysis chanas.
Sekančią dieną venecijiečiai išlipo į krantą, lydimi dviejų šimtų penkiasdešimties kareivių, būrio tarnų dovanų nešėjų, dešimties rūmininkų ir kelių vertėjų. Įlanka, kurioje sustojo jų laivai, buvo tylutėlė ir atrodė kaip gilus ir skaidrus ežeras. Nuo vėjų ją saugojo damba, sulig žmogaus ūgiu, apžėlusi žolėmis, apaugusi palmėmis ir paparčių medžiais. Už šviesiai geltono smėlio ruožo krantas pakopomis kilo aukštyn.
Nuo laivų nuleido visus tris šimtus valčių. Jos pažadino tylią įlanką, ir tuoj ji pakirdo iš svajingo savo snaudulio. Išsigandusios mažutės beždžionės ėmė šokinėti lianomis. Jos krykšdamos liuoksėjo nuo šakos ant šakos, iki surasdavo patogią vietą stebėti, kas dedasi ten, žemai. Ant šakos tupėjo margaplunksnės papūgos. Mažytėlaičiai paukščiukai, lyg kokie plunksnų kamuoliukai strykčiojo nuo lapo ant lapo.
Per tam tikrą nuotolį prie savo trobelių stovėjo čiabuviai ir stebėjo valtis. Jų visas apdaras — tai antšlaunių raiščiai, o vaikai bėgiojo visiškai nuogi. Kai pirmosios valtys pasiekė krantą ir iš jų iššoko kariai su blizgančiais prieš saulę ginklais ir apranga, kaimelio gyventojai spruko į savo lūšneles.
Tiktai tuomet, kai venecijiečiai su vertėju ir be ginklų įėjo į kaimą ir jiems paaiškino atkeliavę geros valios vedami, šitie rudi vyrai ir moterys, o su jais ir visas būrys vaikų, išdrįso vėl išlįsti iš savo trobelių. Vienas senis, kuris, priedo prie antšlaunių raiščių, galvą buvo apsimuturiavęs žalia šilkine skarele, pasisiūlė atvykėlius nuvesti pas salos karalių.
Markas Polas paprašė savo tėvą pasilikti krante ir pastatydinti tokią pat įtvirtintą stovyklą, kaip ir Mažojoje Javoje, o pats su Mafijų Polu, su dviem šimtais penkiasdešimt kareivių, su dovanų nešikais ir dešimčia rūmininkų leidosi į kelionę šalies gilumon. Du kaimo pasiuntinius jie pasiuntė pirma savęs, kad šie praneštų karaliui Sendemainui, jog atkeliavo svečiai.
Jie žygiavo pakrante, siaurais takeliais lindo į mišką, siūbuojančiais tiltais ėjo per upes, įsikibę į uolose įtvirtintas geležies grandines, kopė į stačius skardžius ir po šešių dienų sunkios kelionės pagaliau įžengė į gražų slėnį. Aplinkui vilnijo ryžių ir sezamo laukai, sodriai žaliavo palmių gojai ir vaismedžių sodai. Tarpeklių išraižyto kalno papėdėje kiūtojo trobelės, pusračiu apsupusios karaliaus rūmus.
Karalius Sendemainas svečių pasitikti išsiuntė dešimt gausiai išpuoštų dramblių su namelių pavidalo palankinais. Venecijiečiai, rūmininkai, vertėjai ir karių vadai susėdo į tuos ant dramblių nugarų siūbuojančius palankinus ir patraukė į medinius, puikiai raižytus margaspalvius karaliaus rūmus.
Svečius karalius priėmė, iškilmių menėje ir jų garbei iškėlė puotą. Jie sėdėjo ant kilimų ir pagalvių aplink karalių, vaišinosi aštriais patiekalais ir maukė vyną. Salėje vyravo slopi kaitra, užtat kiekvienam svečiui už nugaros stovėjo tarnaitė ir vėdavo palmių lapų vėduokle.
Karalius Sendemainas buvo apsirengęs kaip ir jo valdiniai, tik tiek, kad apsikabinėjęs įvairiausiomis brangenybėmis. Ant kaklo jam žėrėjo rubinų ir smaragdų karoliai, kurių vertės nebuvo įmanoma ir nusakyti, o ant šilkinės virvelės, kabančios jam pakaklėje, buvo suverta šimtas keturi perlai ir rubinai. Ant abiejų rankų jis turėjo auksines apyrankes, o ant rankų ir kojų pirštų mūvėjo žiedus, prisagstytus briliantų.
Vaišių metu Mafijas Polas tarė:
— Žiūrėk tu man, kokiomis brangenybėmis jis apsikarstęs. Juk už jas nupirktum visą pilį su rūmais.
Puotai pasibaigus, Markas Polas liepė įteikti karaliui atsivežtas dovanas ir, nešykštėdamas spalvingų posakių, išgyrė Katajaus imperiją ir išmintingąjį jo valdovą, o paskui gudriai nupasakojo, ko pageidaująs jo didenybė, galingas pasaulio valdovas, Katajaus imperatorius.