Karalius Sendemainas sėdėjo ant geltono šilko pagalvio, parietęs kojas, ir klausėsi Marko Polo kalbos, draugiškai nusiteikęs. Didžiojo chano dovanų ir tokios iškilmingos svitos jis jautėsi didžiai pagerbtas. Bet rubino jis negalįs padovanoti. Jis galįs jį parodyti svetimos šalies kunigaikščiui, tai yra Markui Polui, kad šis galėtų nupasakoti didžiajam imperatoriui nė su kuo nepalyginamą jo grožybę. Bet padovanoti jo — dar sykį jis pakartojo — jis nė už ką negalįs.
Dabar karalius kažką tyliai įsakė. Viena iš tarnaičių kažkur išskubėjo. Netrukus ji atnešė brangenybę ir ją padėjo su auksiniu padėklu priešais Mafiją ir Marką.
Venecijiečiai ir rūmininkai iš žavesio žado neteko. Visos kalbos nutilo. Tarnaitės iš nuostabos užsimiršo ir svečius vėduoti.
Rubinas gulėjo ant auksinio padėklo. Jis it ugnis žėrėjo ryškia liepsna. Atrodė, kad jis savo rausvu atšvaitu nušviečia menę, žmonių veidus, kilimus ir paveikslus sienose. Jis buvo panašus į ugninį srautą, kuris viską aplinkui nušviečia, bet niekados pats nesudega ir nieko nesudegina.
Karalius Sendemainas patenkintas matė, kokį įspūdį padarė tas brangakmenis. Jis nutraukė ilgą tylą ir Markui Polui per vertėją pasakė, kad didžiajam imperatoriui, apie kurio didžius žygdarbius kalba visas pasaulis, jis atsiusiąs pasveikinimą ir dovanų, bet rubino negalįs atiduoti nė už visus pasaulio turtus, kadangi jį paveldėjęs iš savo protėvio. Jeigu jis rubiną išleistų iš savo šalies, tada jo šalį apniktų nelaimės.
Sekančią dieną Markas Polas paprašė karalių privataus pokalbio ir prižadėjo per Ormuzą jam atgabenti dešimtį tūkstančių grynaveislių žirgų, jei tik jis imperatoriui perleistų jo trokštamą puošmeną. Bet karalius liko neperkalbamas.
Po savaitės Markas Polas sugrįžo su savo palyda į stovyklą gana patenkintas, kadangi karalius jam įteikė vertingų brangakmenių nuvežti didžiajam chanui dovanų. Jis tikėjosi, kad chanas Chubilajus bus patenkintas ta kelione, nors Markui ir nepavyks pargabenti garsiojo rubino.
Dieną prieš išplauksiant iš Ceilono, venecijiečiai su Ašima išėjo pasivaikščioti pakrantėmis. Jie įkopė į nuožulnią kalvą ir žingsniavo takeliu, kuris per vieną aukštumą atvedė juos prie jūros. Dešinėje — užtakis, kuriame iš lengvo sūpavosi laivai ir valtys, kairėje — okeanas. Jų žvilgsniai skrido į vakarus. Ugninis saulės rutulys jau beveik siekė vandens paviršių. Vėjas kedeno jiems plaukus. Oras buvo pakvipęs jūra ir visokiais prieskoniniais augalais. Ašima, šilko drabužiais, stovėjo tarp vyrų. Žydinčios lianos raitėsi aplink storą medžio kamieną su pilka sutrūkinėjusia žieve, o medžio šaknys, tarytum milžiniškos rankos, išlindusios iš žemės, tiesėsi tolyn ir dvišakais galiukais kabinosi į nelygų dirvožemio paviršių. Iš medžių vainikų į juos spoksojo smalsios beždžionės.
Žemiau šniokštė jūra. Baltos bangos putodamos ritosi per smėlį. Liepsnojantis saulėleidis visai jau užgeso, bet bangų mūšos ruožas vis dar kibirkščiavo visokiomis spalvomis — nuo šviesiai žalios ir skaisčiai melsvos iki tamsiai violetinės. Prie horizonto jūra atrodė juoda. Bangos, rodos, žibėjo iš vidaus.
Ilgai jie tylėdami žiūrėjo į vakarus. Pagaliau Markas Polas tarė:
— Palankiu vėju per keturis mėnesius nuburiuotume į Ormuzą.
— Du tūkstančiai penki šimtai mylių,— lyg pats sau pasakė Mafijas Polas. — Mes galėtume plaukti palei Indijos krantus.
Jų laivai stovėjo užtaky, pasiruošę išplaukti. Tarnai ir jūreiviai gabeno į juos karaliaus dovanas didžiajam chanui ir pirklių mantą. Kareiviai ardė stovyklą. Kitą dieną prieš saulėtekį buvo nutarta pakelti inkarus. Visi buvo pakilios nuotaikos.
— Vėjas traukia iš vakarų,— tarė Nikolas Polas.
— Galėtum pamanyti, kad mes sustojome Lido krante, — pridėjo Mafijas.
Viršum užtakio ėmė sukti ratus du milžiniški vanagai. Beždžionės ėmė šaižiai klykauti. Tankioje medžių lapijoje kažkas krebždėjo, šiugždėjo. Gergždė, krenkšėjo papūgos, o kiti paukščiai susijaudinę cypavo, krykštė.
Mafijas Polas pagrūmojo kumščiu:
— Nurimkit jūs ten, piktieji, nelabieji!
— Nejudėk, Ašima! — riktelėjo Markas Polas ir, sergėdamas ją, apglėbė rankomis.
Tarp medžio šaknų šliaužė gyvatė. Ji pakėlė galvą su smailia krame ir sustingusiu žvilgsniu pažvelgė į žmones. Bet nė vienas nesukrutėjo, ir gyvatė nuringavo į artimiausius krūmus. Ilgumo ji buvo kokių dešimt žingsnių, o storumo — kaip gero vyro šlaunis.
— Tigrinis smauglys! — pasakė Nikolas Polas. — Mums jis nieko nedarys.
— O Lido salose nėra nei gyvačių, nei beždžionių,— atsiduso Mafijas.
Ir vėl stojo tyla. Tik jūra vis šniokštė ir šniokštė.
Venecijiečiams kilo akiplėšiška mintis: o kad taip jie nebegrįžtų į Katajų? Iš čia Venecija arčiau, negu Katajus. Bet vėjas pūtė iš vakarų, ir imperatorius jų laukė.
Sekantį rytą, kai rytuose nuraudo dangus ir vėjas įtempė bures, jūreiviai užtraukė dainą. Iš jūrų iškilo ugnies skritulys, ir krante stovintiems čiabuviams atrodė, kad sparnuoti laivai plaukia tiesiai į saulę.
Į TĖVYNĘ
Kokečinė buvo septyniolikmetė mongolų kunigaikščio duktė iš bajauto genties. Prieš dvejus metus jai buvo suteikta didelė garbė: ją išrinko patarnauti jo didenybei.
Kokečinė buvo graži ir įgijo imperatoriaus palankumą. Kai ji dainuodavo savo tėvynės dainas, valdovo akys tuoj pagyvėdavo. Ir kiekvieną kartą jis ją gausiai apdovanodavo.
Jaunoji dama laisvai sau gyveno prabangiai įrengtuose kambariuose ir svajojo, kad štai vieną gražią dieną atvyks koks princas ir išsiveš ją sau per žmoną. Žvaigždininkas jai buvo sakęs, jog esanti gimusi po laiminga žvaigžde. Ji nesiskundė gyvenimu imperatoriaus parkuose ir soduose, nebent tik tiek, kad kartais būdavo truputį nuobodu.
Ir atsitiko šituo laiku, kad Bulugana-chatun, Persijos ir Chorasano valdovo Arguno[46] žmona, sunkiai susirgo. Prieš mirdama ji prisaikdino vyrą, kad šis savo prielankumu pagerbtų jos vertą įpėdinę iš josios genties. Karalius Argunas pasižadėjo mirštančiajai įvykdyti jos valią ir, jai pasimirus, pasiuntė tris ištikimus rūmininkus Ulatajų, Apušką ir Kodžą pas didįjį chaną. Mat, Bulugana-chatun buvo kilusi iš bajauto genties, gyvenusios į šiaurę nuo Chanbalyko.
Imperatorius draugiškai priėmė pasiuntinius. Jis kaip tik neseniai buvo grįžęs į sostinę iš pergalingo žygio prieš Kaidu ir buvo labai maloningai nusiteikęs. Jis išklausė Arguno prašymo ir tarnaitei įsakė pašaukti Kokečinę. Jaunoji dama atėjo apsitaisiusi savo gražiausiais apdarais, su briliantais, apyrankėmis ir dramblio kaulo sagėmis. Įėjusi į kambarį, ji puolė imperatoriui į kojas.
— Stokis, Kokečine, — paliepė imperatorius. — Atkeliavo trys karaliaus Arguno pasiuntiniai. Jie ieško mergelės iš bajauto genties savo karaliui į žmonas.
Ulatajus, Apuška ir Kodža nužvelgė merginą nuo galvos iki kojų. Ji buvo dailaus veido, grakštaus stoto ir, aiškus daiktas, jiems patiko. Jie padėkojo didžiajam chanui ir pasakė imsią Kokečinę su savimi. Mergelė labai apsidžiaugė. Jai rodėsi, kad štai jau pildosi slaptos jos svajonės ir troškimai.
Imperatorius paliepė viską parengti į tolimą kelią ir paskirti būsimai karaliaus Arguno žmonai gausią palydą. Prieš kelionę, ją pagerbdamas, jis iškėlė pokylį ir gana maloningai su ja atsisveikino.
Pasiuntiniai su Kokečine paliko miestą, lydimi šaunios palydos iš ginkluotų raitelių, rūmininkų ir tarnų.
Vilkstinė traukė tuo pačiu keliu, kuriuo atvyko pas didįjį chaną. Bet po aštuonių mėnesių jie pateko į tokią sritį, kur tarpusavy vaidijosi mongolų kunigaikščiai. Toliau keliauti buvo neįmanoma. Kai pasiuntiniai Ulatajus, Apuška ir Kodža Kokečinei pasakė, jog teks grįžti atgal, ji ėmė aimanuoti ir skųstis savo likimu. Tačiau nebuvo kas bedarą. Ir vėl praėjo aštuoni mėnesiai, kol jie sugrįžo į didžiojo chano rūmus.
46
Karalius Argunas (1284–1291) buvo Chulago anūkas. Mongolų vadas, talkinamas chano Chubilajaus, kariavo su Kaidu, Čagatajaus uluso chanu. Tarp Chanbalyko ir Tebrizo, Irano sostinės, nuolatos buvo palaikomi labai glaudūs santykiai.