Sužinojusi apie Arguno mirtį, Kokečinė ėmė raudoti ir aimanuoti ir ilgai negalėjo nurimti. Vakarais ji sėdėjo sode, neatplėšdama sustingusio žvilgsnio nuo blausiai spindinčios jūros. Rūmų damos mėgino ją paguosti, bet Kokečinė visas jas varydavo šalin.
Ji prisiminė nerūpestingą gyvenimą didžiojo chano rūmuose, prisiminė savo vaikystę tėvo palapinėje, prisiminė piemenų dainas ir arklius, kurie ganydavosi kalvų šlaituose. Tačiau ji buvo jauna ir vieną dieną, pasiėmusi veidrodį, susitvarkė savo plaukus. Kai Kodža jai pasakė, jog jau būtų laikas vykti į Gaichato rūmus, Kokečinė sutiko, ir jie leidosi į kelionę.
Karaliaus vietininko rezidencija buvo Tebrize. Kodža paprašė venecijiečius juos palydėti. Kadangi Tebrizas buvo jų kelyje į tėvynę, jie mielai sutiko. Palyda jau buvo pailsėjusi iš kelionės jūromis. Kupini šviesiausių vilčių, jie paliko savo stovyklą. Persijos žeme traukė puiki ir didelė vilkstinė: išdidūs raiteliai, palankinai, siūbuojantys ant mulų nugarų, sunkiai apkrauti kupriai. Auksinė didžiojo chano lentelė visur jiems užtikrindavo paramą ir patikimus palydovus. Penki kupriai nešė brangų venecijiečių krovinį. Dėl viso pikto vertingiausius savo brangakmenius jie įsisiuvo į nekaip atrodančius kelioninius savo drabužius.
Vilkstinė laimingai pasiekė Tebrizą. Keleivius Gaichatas priėmė labai pagarbiai ir nuoširdžiai. Kai jis išgirdo venecijiečių pageidavimą trumpiausiu keliu patekti į Veneciją, liepė įteikti jiems tris auksines lenteles, kuriose buvo įrašyta, jog trys pasiuntiniai, jo vietininkai, visame krašte turi būti priimami su derama pagarba ir kad visur jiems būtų duodama patikima palyda.
O gražiąją Kokečinę su jos rūmų svita jis išsiuntė pas Arguno sūnų, kuris su šešiasdešimt tūkstančių kareivių saugojo Persijos rytų sienas nuo priešo antpuolių.
Venecijiečiai ir Ašima, truputį pailsėję, iškeliavo toliau. Jiems prireikė keturių savaičių, iki pasiekė Trapezundą[47] prie Juodosios jūros. Uoste stovėjo laivas, kuris juos nustebino drąsiomis linijomis ir naujomis formomis. Tokių jie iki šiol nebuvo matę: nuostabiai grakštus, ilgas, jis panėšėjo į didžiulį ryklį. Kiti laivai ir galeros šalia jo atrodė lyg seni griozdai. Ant šito gražuolio stiebo išdidžiai plazdeno baltos vėliavos su San Marko respublikos liūtu.
Eidami uosto gatve, venecijiečiai sutiko du jūreivius, kurie garsiai kalbėjosi ir gyvai mostagavo. Mafijas Polas staiga sustojo.
— Pasiklausykit! — tarė jis.
Jūreiviai kalbėjosi itališkai, tuo melodingu švelniu dialektu, būdingu venecijiečiams. Sulaikę kvapą, pirkliai godžiai gaudė kiekvieną jūreivių žodį. Uoste stovėjo San Marko respublikos laivas, o gatve vaikštinėjo Venecijos jūreiviai!
— Eikit jūs šen, ponai jūreiviai! — sušuko Mafijas Polas.
Jūreiviai atsainiai nužvelgė prastai apsirengusius vyrus. Iš lėto, nenoromis priėjo jie arčiau.
— Ką jūs pasakysit? — paklausė vienas iš jų.
— Mes matėme uoste Venecijos laivą,— atsakė Markas Polas, — ir juo labai susižavėjome.
— Jūs kalbat kaip venecijietis, — pasakė jūreivis susimąstydamas. — Bet ta jūsų kalba skamba kažkaip keistai… O tą laivą pastatė Džovanis Muranietis. Negirdėjot tokio? Jo laivų statyklą žino visas pasaulis.
— Džovanis Muranietis… — pakartojo Markas Polas.
Jūreiviai linktelėjo patvirtindami ir, pakraipę galvas, nuėjo sau.
— Argi aš nespoksojau į juos lyg į užjūrio keistenybes? — paklausė Mafijas Polas juokdamasis. — O klausytis jų kalbos galėčiau nors ir visą naktį.
Diena aušo pilka, lietinga. Jūra neteko savo spindesio. Įvairių šalių pirkliai su savo raštininkais traukė į uostą. Nešikai krovė laivus. Horizontą uždengė smulkaus lietaus šydas.
Markas Polas tylėdamas stovėjo šalia savo senukų. Jis taip džiaugėsi ir taip nekantravo, kaip ir tuodu. Bičiulio vardas atminty atgaivino vaikystę… Džovanis Muranietis… Katajus nuskendo užmaršties miglose.
Tėvynė jau visai arti.
Vieną gražią vasaros dieną 1295 metais prie San Nikolo uosto artėjo laivas. Ant denio stovėjo trys vyrai padėvėtais kelionės drabužiais ir viena moteris svetimšališku šilko apdaru su įaustomis geltonomis ir raudonomis gėlėmis. Jie juto, kaip gaivinamai dvelkia jūra, ir matė, kaip Lido kranto ruožas vis ryškėja, ryškėja. Iš dangaus saulė žėrė savo spindulius. Bangos tingiai ritosi į geltoną smėlio krantą ir vėl traukėsi atgal. Kažkoks vienuolis nulipo akmeniniais laiptais žemyn ir, matyt, laukė laivo.
Dideliu pusračiu ant vandens sūpavosi dešimt žvejybinių škunų. Žvejai traukė tinklus su spurdančiu, lyg sidabras žvilgančiu laimikiu. Ant kranto degė laužas. Liepsnos laižė suodiną varinį puodą. Dvi moterys virė kažkokį patiekalą. Vėjas sklaidė laužo dūmus.
San Nikolo vaga laivas įčiuožė į lagūną. Venecijiečiai keleiviai vis dar tylėdami stovėjo ant denio. Gondolos šen ir ten mikliai plaukiojo San Marko kanalu. Gondolininkai lengvai sau yrėsi ir laidė vieni kitiems pašaipius sąmojus. Rudeniškai margi San Džordžio sodai sveikino keleivius.
Prieš juos driekėsi Rialto sala su savo namais, rūmais ir lūšnomis. Ant stulpų, rodančių laivams kelią, tupėjo baltos žuvėdros. Dangus nesigailėdamas švaistė savo šviesą į raibuliuojančią lagūną su pasipuošusiomis gondolomis, su žvejų škunomis, su baržomis ir galeromis. Laivas plaukė, iš visų pusių apsuptas rudų, geltonų ir baltų burių. Antai ten Piaceta. Iš vandens kyšojo balti gražūs Dožų rūmai. Ant San Marko bažnyčios kupolų žėrėjo auksiniai kryžiai. Du senatoriai su purpurinėmis mantijomis sekė paskui savo tarnus, skinančius jiems kelią per minią, užplūdusią visą Piacetą. Nuo Kampanilės sklido varpų gausmas.
— Va jinai, Venecija, mieloji Ašima, — pasakė Markas Polas. Akmeninis liūtas žvelgė kažin kur viršum lagūnos. Ir šventasis Teodoras šypsojosi keleiviams nuo savo stulpo.
Tai buvo jų namai.
47
Trapezundas — uostas Juodosios jūros pietiniame krante, tuo metu buvo Trapenzundo imperijos sostinė. Toji imperija įkurta buvo 1204 metais.