к > ■' ■ ■
NUOTYKINIAI , ’UŽSIENIO RAŠYTOJŲ ; KURINIAI ’ .. J
NUOTYKINIAI UŽSIENIO RAŠYTOJŲ KURINIAI
V*
VILNIUS „VYTURYS" 1985
84(0)-44
Nu24
хт 4703000000—067 1Т_0Ч © Vertimas į lietuvių kalbą,
N M 856(08)-85 leidykla „Vyturys". 1985
Giunteris Šprangeris
SUSITIKIMO VIETA BERNAS
Kriminalinis romanas
Iš vokiečių kalbos vertė NIJOLE KUOLELIENE
Gunther Spranger TREFFPUNKT BERN Berlin, Greifenverlag zu Rudolstadt, 1973
PROLOGAS
1945 metų sausio 24-tą, trys dienos prieš ketvirtajam Ukrainos frontui išlaisvinant Osvencimą, SS oberšturm-fiureris Erichas Pletenbergas gavo įsakymą pranešti Imperijos saugumo tarnybos šefui, SS obergrupenfiureriui Kaltenbruneriui, kokių imtasi priemonių likviduojant stovyklą. Be to, jis dar turėjo SS ūkio reikalų valdybai perduoti dėžutę su brangenybėmis, atimtomis iš belaisvių, tiems tik peržengus mirties stovyklos slenkstį.
Sėdėdamas prie rašomojo stalo Pletenbergas nurodinėjo, kaip panaudoti darbo jėgą — iš visų Europos šalių suvarytus žydus bei kitus to meto žargonu vadinamus „nepilnaverčių rasės" žmones. Bet pagal pareigas jis ir asmeniškai prisidėdavo prie žudynių, pavyzdžiui, per vadinamuosius bičiulių pobūvius, kurie dažnai baigdavosi šaudymu į gyvus taikinius. Dabar jis buvo patenkintas, galėdamas išvengti susitikimo su Raudonąja Armija. Tačiau jis klydo, naiviai galvodamas, jog sugebės su savo automobiliu ir dviem palydovais per Aukštutinės Silezijos pramoninį rajoną pasiekti Berlyno autostradą. Į šiaurę nuo Katovicų pateko į besitraukiančios septynioliktosios armijos chaosą, buvo palaikytas dezertyru ir per plauką išvengė karo lauko teismo. Kai atsidūrė prie Ratiboro, vietos karinis komendantas atėmė iš jo automobilį, o abu jį lydinčius esesininkus nuvarė į jungtinę kuopą. Laimė, prie Pletenbergo lįsti jis neišdrįso, ir oberšturmfiureris po keliolika dienų trukusios kelionės traukiniu per Ost-ravą, Olmiucą, Prahą ir Drezdeną vasario trečiosios rytą atvyko į Berlyną.
Kelios minutės po devynių jis įžengė į pagrindinį Imperijos saugumo valdybos pastatą Princo Albrechto gatvėje. Iš budinčio sargybinio sužinojęs, kad Kaltenbrunerio nėra, nusprendė aplankyti SS šturmbanfiurerį Heningą iš ypatingojo skyriaus VI—Vi. Tačiau nerado ir jo, tada mėgino įduoti dėžutę su brangenybėmis jo pavaduotojui haupšturmfiureriui Rokštrohui. Vos spėjo tas savo kabinete išklausyti pirmuosius Pletenbergo žodžius, pasigirdo oro pavojaus signalas. Pletenbergas ir Rokštrohas nuskubėjo į slėptuvę. Per antskrydį, vieną sunkiausių, kokius apskritai teko patirti sostinei, nukentėjo ir pagrindinė SS būstinė Princo Albrechto gatvėje; patalpoje, kur tūnojo Pletenbergas su Rokštrohu, įgriuvo lubos. Pletenber-gui sija pataikė į galvą ir mirtinai sužalojo.
Rokštrohas, kuriam viskas laimingai baigėsi, išsigandęs čiupo Pletenbergo portfelį su dėžute ir nusprendė pasinaudoti puikia proga, pasekti savo viršininkų pavyzdžiu ir taipogi pasirūpinti ateitimi. Nebuvo ko baimintis, jog iš Osvencimo užklaus apie dėžutę, nes jis nedavė jokio kvito ir apskritai niekur jos neužregistravo. Jis paslėpė portfelį griuvėsiuose, po dviejų dienų jį atkasė ir parsinešė namo. Pranešimas apie planuojamą stovyklos likvidavimą, po tam tikrų karo veiksmų jau seniai negaliojantis, atsidūrė krosnyje. O žvilgtelėjus į dėžutėje esančių brangenybių sąrašą, jam net kvapą užgniaužė: brangakmeniai su aptaisais ir be jų, sagės, žiedai ir safyrų, smaragdų, rubinų ir briliantų vėriniai, kurių vertė buvo per tris ketvirtadalius milijono reicho markių. Kadangi Pletenbergas raktą nuo dėžutės irgi laikė portfelyje, tai haupšturmfiureris be jokio vargo galėjo apžiūrėti priplėštą turtą.
„Tikras idiotas tasai Pletenbergas,— galvojo jis, apakintas brangenybių spindesio.— Turėjo šitiek galimybių dingti su dėžute, bet ne, užsimanė įvykdyti įsakymą ir atiduoti ją vyriausiajai valdybai." Rokštrohui pavyko sužinoti, kad Pletenbergas ėjo mokslus Kriosino ordensbur-ge o ordensburguose nebuvo mokoma protauti, tik aklai tikėti, tikėti fiureriu. Ir tai, kaip vėliau pasirodė, buvo į naudą tiems, kurie labiau vertino blaivų protą negu tikėjimą. „Kur man dabar dėti tą dėžutę?—suko galvą Rokštrohas, nes tapus šitokių brangenybių savininku iškilo ir problema, kaip jas paslėpti.— Gal kur nors užkasti? Tačiau nežinia, ar galėsiu po karo sugrįžti į tą pačią vietą, o ką jau kalbėti apie tai, kad per kvailą atsitiktinumą ją ims ir ras kas kitas. Ne, užkasti nesaugu, reikia nugabenti į neutralią vietą, kur ji būtų apdrausta nuo
1 Ordensburgas — karinė mokykla, ruošusi vermachto ir SS elitą, paprastai jsikurdavusi senovinėse pilyse.
bet kokių netikėtumų, ir kuo greičiau, tuo geriau, nes negalima nuolat su ja tąsytis."
Vasario mėnesio pabaigoje Rokštrohas gavo įsakymą vykti į Pietų Vokietiją. Biurokratizmas, tasai mylimiausias visų nacistinio reicho organizacijų kūdikis, buvo puoselėjamas iki paskutinio karo atodūsio. Todėl nei Rokš-trohas, nei kuris kitas nenustebo, jog dabar, artėjant krachui, jis dar sykį turėjo patikrinti koncentracijos stovyklas Viurtembergo, Švabijos ir Miuncheno—Aukštutinės Bavarijos srityse. Į šią kelionę jis pasiėmė ir dėžutę.
Užteko kelias dienas praleisti suirutėje ir chaose, kad iškart nustotų slaptai puoselėjamų vilčių. Prasmukti į Šveicariją nebuvo jokios galimybės. Tuo metu Šveicarijos valdžia jau neįsileisdavo vokiečių. O nelegaliai pereiti sieną ir pasiprašyti prieglobsčio buvo rizikinga. Jo karjera prasidėjo 1939 metais Dachau koncentracijos stovykloje, tad beprasmiška tikėtis užtarimo garsinant tenykščius nuopelnus. Tačiau imti ir dingti visiškai, kad valdžiai nekristų į akis, negalėjo, tam reikėjo kitokių sąlygų. Jis koneveikė save už išsiblaškymą, kam iš anksto viskuo nepasirūpino, tačiau suprato, jog dabar pats laikas atsisveikinti su dėžute.
Keliaudamas ir tikrindamas jis atsidūrė Fišbache prie Bodeno ežero, kur unteršturmfiureris Herlingeris buvo perkėlęs Nacveilerio koncentracijos stovyklos gėrybes. Nors Rokštrohui visai nerūpėjo, sutampa įrengimų, drabužių ir maisto produktų skaičius su sąrašu ar ne, jis kaipmat pastebėjo didelį trūkumą, kurį Herlingeris veltui stengėsi nuslėpti. Jis nuėjo su unteršturmfiureriu į erdvios vilos erkerį, kur tas buvo apsigyvenęs, padėjo savo pistoletą su nuleistu saugikliu ant virtuvinio stalo, kurį Herlingeris, neturėdamas jokių kitų baldų, buvo čia at-boginęs ir paklausė:
— Kiek jūs už tai gavote?
Herlingeris ėmė visaip išsisukinėti. Baimingai skersakiuodamas į pistoletą jis galų gale prisipažino nuolat mainęs įvairius daiktus į naujus akumuliatorius automobiliams ir žvakes, o joms vėlgi rasdavęs pirkėjų Šveicarijoje.
Rokštrohas sukluso.
— Kur jūsų pinigai?— griežtai pasiteiravo jis, prisitraukdamas pistoletą arčiau.
Pasirodo, Herlingeris atidaręs sąskaitą viename Šveicarijos bankų.
— Aš galėčiau jus sušaudyti,— pasakė Rokštrohas, suvokęs, jog štai ir pasitaikė ilgai ieškota proga.— Sunkią valandą, kai sprendėsi vokiečių tautos likimas, jūs begėdiškai rūpinotės savo paties gerove.
— Jūs šito nepadarysite,— sulemeno Herlingeris.
— Kokia jūsų sąskaita banke?—paklausė Rokštrohas.
— Arti šešių tūkstančių frankų,— suvapėjo Herlingeris.
— O kas įmokėjo pinigus?
Paaiškėjo, kad į unteršturmfiurerio finansinius reikalus įsipainiojęs toksai Richardas Anka. Ponas Anka priklausė vokiečių pasiuntinybės personalui Berne ir net dabar galėjo be jokių kliūčių pereiti Šveicarijos sieną. Jis parūpindavo Herlingeriui Šveicarijoje klientų bei padėdavo už jį pinigus į banką, žinoma, ir pats gerokai iš to pasipelnydamas.