Pasiėmęs paltą ir skrybėlę, jis atsidarė duris. Koridoriaus gale išvydo Lenę su Hofmeisteriu. Matyt, Hofmeisteris jį irgi pastebėjo, bet nė kiek nesivaržydamas ranka paplekšnojo Lenei per smakrą. „Toks tai jau nepraleis progos,— toptelėjo Neringui.— Kaip tik jo būdui. Keisčiausia, kad Lenė nieko prieš tokį familiarumą. Žinotų jos motina..."
Neringas taktiškai nusisuko ir išėjo iš pensiono.
— Ar jums šias knygas palikti?— paklausė maloni bibliotekininkė.
Komisaras Ešlimanas pažvelgė į ją nieko nesusivokdamas.
— Ką? Ak taip. Ačiū, nereikia. Daugiau jų neskaitysiu. Verčiau palikite man kokią kitą.
— O ko pageidautumėt?
— Na ką nors jūsų nuožiūra.
Gūžčiodama pečiais bibliotekininkė žiūrėjo įkandin, iki jis nulipo miesto bibliotekos laiptais žemyn.
Ešlimanas vis dar negalėjo atsikvošėti, nors ir pats buvo iškėlęs šią absurdišką spėlionę. Vietoj Brandego nuėjęs į bibliotekos skaityklą ir pasiėmęs kelis „Sveica-
Tijos šaulių draugijos istorijos" tomus, jis įsitaisė prie ■vieno stalo ir ėmė laukti, kol greta atsisės kolega, atvykęs iš Ciuricho kriminalinės policijos. Dėl tam tikrų priežasčių reikėjo vengti su juo bet kokio į akis krintančio kontakto. Leitenantas Hufenus, atsiradęs šalia su storiausiu „Šveicarijos gydomųjų žolių" tomu, stumtelėjo jo pusėn raštelį, kuris Ešlimaną taip suneramino, kad jis vos išsėdėjo deramą laiką ir tuoj išmovė lauk.
Komisaras pasuko į Helvilštrasę, o Tunštrasėje įlipo j tramvajų. Dabar jis gailėjosi nepaėmęs mašinos. Išgirdus tokią žinią, kuo skubiausiai reikėjo viską apsvarstyti. Ir vis dėlto jis negalėjo patikėti tuo, ką sužinojo. Čia kažkas buvo ne taip.
Tramvajus pervažiavo Kirchenfeldės tiltą. Pro langą Ešlimano žvilgsnis nukrypo į parlamento pastatą. Rytiniai saulės spinduliai buvo nutirpdę sniegą nuo žalio jo stogo. Kietas riešutas vyriausybei, nors ji ir nepalaiko jokių diplomatinių santykių su Rytų Vokietija.
Ties Kefigturmu jis išlipo iš tramvajaus ir nužingsniavo Vaizenhauzo aikšte. Sniegas buvo šlapias ir gumulais lipo prie batų. Sniego valymo mašinos jau vėl darbavosi, nes miesto valdžia labai rūpinosi gatvių švara. Kitoje pusėje, priešais „Mucenštubės" užkandinę, kur komisaras retkarčiais apsilankydavo, savininkas šlavė sniegą nuo šaligatvio. Jis mostelėjo Ešlimanui, kviesdamas užsukti, tačiau tasai apgailestaudamas papurtė galvą ir nuskubėjo toliau.
Jam pavyko. Eidamas pro vyriausiosios valdybos vartus, jis pamatė priešais atlekiantį daktarą Bingą. Daktaras Bingas, jau peržengęs šešiasdešimt, apkūnus, nukarusiais lyg žiurkėno skruostais ir su auksiniais rėmeliais akiniais, vos išvydęs komisarą prašneko:
— Neturiu laiko, brangusis, skubu pas miesto prezidentą.
— Net jeigu yra žinių apie trečią žmogų?— paklausė komisaras.
Daktaras Bingas valandėlę sutriko, nežinodamas, kaip jam pasielgti. Paskui netaręs nė žodžio apsisuko ir su Eš-limanu grįžo atgal į pastatą. Budinčiam policininkui paliepė:
— Paskambinkite į prezidento kanceliariją. Praneškite, jog aš atsiprašau, atvyksiu kiek vėliau. Svarbūs reikalai.
Šnopšdamas užkopė su Ešlimanu j antrą aukštą ir {žengė į savo kabinetą. Sekretorei, kuri pasirodė gretimo kambario tarpduryje, pasakė:
— Manęs nėra, nors ir kažin kas ieškotų.
Po to klestelėjo į fotelj prie rašomojo stalo, rankos mostu pakvietė Ešlimaną sėstis ir paklausė:
— Na tai kaip ten dėl to trečio žmogaus?
— Leitenantas Hufenus pranešė, kad jis atvyko,— lėtai atsakė Ešlimanas.— Netikėjau, jog tai įmanoma.
Daktaras Bingas patenkintas atsilošė.
— O kiek sykių aš jums tai kartojau?
— Taip, bet čia yra vienas keblumas.
Daktaras Bingas kilstelėjo aukštyn antakius.
— Trečiasis žmogus,’.girdi, esąs patarėjas Neringas, kurį rytų vokiečiai atsuntė į Berną tvarkyti susisiekimo reikalų.
Kriminalinės policijos šefas pašoko iš fotelio, jeigu, turint galvoje jo figūrą, tatai apskritai galima įsivaizduoti.
— Neringas trečiasis žmogus?
— Taigi,— niūriai atsakė Ešlimanas.— Tasai Rokštrohas jam net laišką parašė, o Neringas, matyt, į tai reagavo taip, kaip anas laukė. Beje, pirmąkart sužinojau jo tikrąją pavardę, žinoma, jeigu tai teisybė. Trečiojo žmogaus pavardė Anka.
Daktaras Bingas vėl atsisėdo ir parėmė galvą rankomis.
— Ar, žinote, komisare, kuo tai kvepia?
Ešlimanas gūžtelėjo pečiais.
— Greičiausiai skandalu.
Daktaras Bingas kimiai pratarė:
— Skandalas — pernelyg nekaltas žodis tam, kas bus, jeigu pasirodys, kad tas Neringas nėra trečiasis žmogus.
— Vadinasi, jūs dar abejojate?—paklausė komisaras.
— Negaliu to suvokti,— suvaitojo daktaras Bingas.— Galva neišneša, kad jie tokiam žmogui, kuris yra karinis nusikaltėlis arba su panašiais susidėjęs, patikėtų tokią svarbią užduotį. Jeigu apsiriksime, tenai kils pasipiktini-inų audra. Kokios bus tarptautinės komplikacijos, iš anksto sunku nuspėti. Jiems apskritai nėra ko varžytis.— Jis plėšte nuplėšė akinius nuo nosies.— Jeigu bent turėtume su jais diplomatinius santykius, tuomet nebūtų jokios problemos,— karčiai tarė jis.— Viskas būtų taip sutvarkyta, kad visuomenė nieko nė nesužinotų. Na o dabar pakils bangos ir nežinia, ar jos nenusineš mudviejų.
— Tik tuo atveju, jeigu Neringas nėra karinis nusikaltėlis,— įsiterpė komisaras.
— O ar mes tikrai žinom, kad jis toks yra?— subambėjo daktaras Bingas.— Aš netikiu tuo, ką jums pranešė Hufenus. Ir jūs netikite. Neapsimetinėkite.
— Susisiekus teletaipu su Rytų Berlynu mums šis tas paaiškėtų,— susimąstęs pratarė Ešlimanas.
— Jūs iš proto išsikraustėte?—užsipuolė jį daktaras Bingas.— Nėra diplomatinių santykių, vadinasi, negali būti ir kalbos apie ryšį. Be to, jie be ceremonijų susidorojo su savo kariniais nusikaltėliais. Jeigu Neringas būtų kuo nors susitepęs, jo čia neatsiųstų. Vadinasi, negausime iš jų jokių žinių, net jeigu jis ir būtų padaręs kokį nusikaltimą.
— Sutinku, tačiau jie bent susidomėtų jo praeitimi,— pasakė komisaras.
— Ne, jokiu būdu,— nukirto daktaras Bingas.— Lieka vienui viena galimybė bent ką apie jį nugirsti. Kadangi Austrijoje jis vadovauja VDR geležinkelių tarnybos atstovybei, tai vidaus reikalų ministerija Vienoje turėtų ką nors žinoti; na, pavyzdžiui, jo biografiją, tą, kuri žinoma ir Rytų Berlyne. Galbūt kiti organai dar ką pridurs.
— Norite, kad įsijungtų Interpolas?—pasiteiravo komisaras. '
Daktaras Bingas papurtė galvą.
— Abejoju, ar čia verta įpainioti Interpolą.
— Visa kita per ilgai užsitęs,— susirūpino Ešlimanas.
— Aš asmeniškai pažįstu daktarą Caimą, saugumo biuro vedėją Vienoje,— tarė daktaras Bingas.— Paskambinsiu jam. Žinoma, geriau būtų, jei ką nors pažinočiau austrų valstybinėje policijoje. Tačiau ir Caimas padarys viską, kas nuo jo priklauso.