;— О Neringas tuo tarpu užmegs pas mus kontaktus su daugeliu įstaigų,— pasakė Ešlimanas.— Neužmirškit šito.
— Aš neužmirštu. Susisieksiu su vidaus reikalų departamentu. Suprantama, jiems reikia pranešti, kas ir kaip, bet jie turi elgtis, tarsi nieko nežinotų.
— Gerai,— tarė atsistodamas Ešlimanas.— Ir aš per tą laiką nesėdėsiu rankų susidėjęs.
Daktaras Bingas čiupdamas telefono ragelį pasidomėjo:
— Ką jūs ruošiatės daryti?
— Mes dabar žinome trečiojo žmogaus pavardę,— atsakė komisaras.— Paskutines karo dienas jis, matyt, praleido Šveicarijoje. Pašniukštinėsiu, kuo jis čia užsiiminėjo. ..
Į duris kažkas paskambino.
Georgija nustojo spausdinti mašinėle ir pribėgo prie durų. Atidariusi išvydo Klausą Markvartą ir Ingą Tau-bertą.
Markvartas santūriai pabučiavo žmoną.
— Kaip matau, nelabai džiaugiesi susitikimu,— prikišo jam Taubertas, širdingai spausdamas Georgijai ranką.— O juk kad kiek būtum praleidęs kelis mėnesius patalpoje su išretintu oru.
— Kai tu stovi už nugaros, nelabai norisi rodyti savo jausmus,— atšovė Markvartas.
— Georgija, gal jam pademonstruoti, kaip elgiasi švelniai mylintis vyras?— paklausė Taubertas.
— Geriau nereikia,— išsisuko Georgija.
— Aš manau, kad mums dabar labai praverstų gurkšnis stiprios kavos,— pasakė Markvartas.— Kaip į tai žiūrima žmonų sluoksniuose?
— Žmonos nieko prieš,— tarė Georgija ir dingo svetainėje.
Markvartas ir Taubertas pasikabinę paltus nusekė paskui ją. Georgija triūsė už širmos, kuri skyrė kambarį nuo nedidelės virtuvėlės, įtaisytos nišoje. Jie atsisėdo į fotelius šalia žemo staliuko ir ėmė laukti.
— Georgija, ar tėtė Neringas jau buvo čia?—šūkte-lėj6 Taubertas.
— Aš jo dar nemačiau,— atsakė Georgija iš už širmos.
Netrukus ji pasirodė su padėklu, apkrautu visokiais kepiniais ir pastatė jį ant stalo. Paskui atnešė kavą. Pripildžiusi puodukus, ji atsistojo vyrui už nugaros ir švelniai uždėjo jam ant peties ranką.
— Ir kodėl tu išsirinkai būtent jį?—pasiskundė Taubertas, šitai pastebėjęs.— Žvilgtelėk į mane. Ar nesu toks pat įspūdingas kaip jis? Jeigu kokia moteris mane šitaip lepintų, aš sugebėčiau jai už tai atsilyginti. Georgija, tu jau nuo pat ankstyvos vaikystės be atvangos stengeisi sukurti savo būsimam vyrui jaukią namų aplinką.
— Greičiau nuo paauglystės,— patikslino Georgija.
Ingas Taubertas valandėlę susimąstė. Jis prisiminė,
kad septintus metus einanti būsima Markvarto žmona vokiečių kreiseriu 1945-ųjų pavasarį buvo išvežta iš Rytų Prūsijos. Ant kaklo jai kabojo kartoninė lentelė, kur buvo užrašyta jos pavardė ir gimimo data. Georgijos tėvai žuvo nuo vokiečių artilerijos, kuri palaikė pabėgėlius puolančiais tarybinės armijos daliniais. Vėliau sunkiu pokario laikotarpiu ji kelerius metus praleido vaikų namuose, kol ją įsidukrino Volfertų šeima, vyras — garvežio kūrikas, žmona — pakuotoje medikamentų fabrike. Ir tik pas šiuos žmones, kurie mylėjo ją iš visos širdies, jos gyvenimas vėl tapo pilnavertis.
— Kava išties gera,— pasakė Taubertas, gurkštelėjęs iš puodelio ir tokiu būdu norėdamas užglostyti savo nevykusią pastabą.
Georgija atsisėdo ant kušetės.
— Na tai pasakokit,— paragino ji.— Kas gi nutiko tame Arburge?
— Et, nieko ypatinga,— nerūpestingai atsakė Klausas Markvartas, imdamas riestainį.— Tiesiog norėjai manimi atsikratyti ir davei netikrą penkiasdešimties frankų banknotą, o aš per tave būčiau atsidūręs kalėjime.
— Gėdykis,— apsimestinai griežtai subarė jį Georgija.— Jei panorėčiau tavimi atsikratyti, rasčiau kitokių būdų. Tačiau banknotą tikrai aš daviau. Šitai man atėjo
į galvą po tavo skambučio, o dabar net žinau, iš ko jį gavau...
Markvartas pažvelgė į žmoną.
— Nejau žinai?
Georgija pirštu parodė į grindis.
— Šnebelis...
Markvartas padėjo prakąstą riestainį į lėkštę.
— Visai naujas jo triukas,— nusistebėjo jis.
— Bet jis tatai neigia,— tarė Georgija,— ir dar kaip!
Markvartas dvejodamas palingavo galvą.
— Gal tu kartais klysti?
— Ne, gerai atsimenu.
— Galbūt jis pats nieko apie tai nenutuokė?
— Tuomet kodėl elgiasi lyg beprotis?—pasipiktino Georgija.— Aš ir neketinau jam priekaištauti. Juk kiekvienam gali įkišti netikrą banknotą. Tačiau jis mane išves iš kantrybės.
— Regis, jūs gyvenate su labai maloniais žmonėmis,— įsiterpė Taubertas.
Georgija trumpai nupasakojo jam, kas per paukštis tasai Šnebelis. Paskui smalsiai paklausė:
— Jūs visą naktį praleidote kalėjime?
Markvartas nusijuokė.
— To jau būtų per daug. Ne, jie pasielgė kilniaširdiškai. Leido pernakvoti viešbutyje, kuriame kelneris pastebėjo, kad mūsų banknotas netikras.
— Tuo viskas ir pasibaigė?
— Jie žadėjo užsukti čionai šįryt,— atsakė Taubertas.
Tik spėjo šitai ištarti, prie durų pasigirdo skambutis.
Georgija nuėjo atidaryti. Jaunas vyriškis įdegusiu veidu ir akinamai baltais dantimis mandagiai pasisveikino.
— Ponia Markvart?—pasiteiravo jis.
— Ko jums reikia?— paklausė ji.
— Jūsų vyras jau namie?
— Taip, žinoma, bet...
— Aš esu federalinės policijos inspektorius Gfeleris,— prisistatė vyriškis rodydamas pažymėjimą.— Mielai šnek-telčiau su jūsų vyru ir su jumis taip pat.
Georgija pasitraukė kiek į šalį praleisdama Gfelerį į kambarį.
— Prašau nesitrukdyti,— pratarė jis, išvydęs Markvar-tą ir Taubertą prie kavos puodelio.— Gfeleris, federalinės policijos inspektorius.
— Vilką minim, vilkas čia,— pasakė Taubertas.
Jis vis dar negalėjo pamiršti incidento Arburge. Gfeleris raminamai pakėlė ranką.
— Nejau aš panašus į vilką? Tikiuos nesupyksite, jei duosiu keletą klausimų dėl to netikro banknoto. Jūsų šalyje būtų elgiamasi lygiai taip pat. Jūs esate ponas Taubertas? O jūs ponas Markvartas?
Abudu linktelėjo.
— Arburge jūs pasakėte tik tiek, jog banknotą gavote iš savo žmonos,— pasakė Gfeleris, užmesdamas akį į užrašų knygutę, kurią buvo išsitraukęs iš palto kišenės.— O kas jums davė tuos pinigus, ponia Markvart? Ar dar prisimenate?
— Be abejonės, ir gana gerai,— atsakė Georgija.— Sį banknotą man davė ponas Šnebelis, mūsų šeimininkas.
Ji papasakojo, kaip jai į rankas pateko šie pinigai ir kaip Šnebelis visko išsigynė.
Gfeleris užvertė užrašų knygutę ir žvilgtelėjo į Taubertą.
— Norėčiau jūsų paso.
Taubertas tylomis padavė jam dokumentą. Gfeleris įdėmiai apžiūrėjo įdėtinį lapą.
— Jūs jau šnekėjotės su ponu Neringu?—paklausė
jis.
Taubertas papurtė galvą.
— Štai ir viskas,— pasakė Gfeleris.— Leiskite atsisveikinti. Ponia Markvart, ponas Markvartai...
— Valandėlę,— pertarė jį Markvartas.— Stebiuosi, kad tokių dalykų klausinėja federalinės policijos inspektorius. ..
— Kodėl?— paklausė Gfeleris.
— Ar to nesugebėtų atlikti koks nors žemesnio rango tarnautojas?
— Trūksta žmonių,— nusišypsojo Gfeleris.— Kaip visur. Linkiu jums maloniai praleisti laiką mūsų mieste.
Jam išėjus, Markvartas susimąstė:
— Aš juo netikiu. Na, bet tiek to. Kas nors dar atsitiko, 2orž?
Drauge su Taubertu jis nusekė paskui Georgiją į nedidelį kabinetą. Georgija išėmė iš teletaipo lapą ir garsiai perskaitė:
— ATS praneša: Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje įvesti ypatingieji įstatymai... Mažėja JAV aukso atsargos... Nauji bombonešių antskrydžiai Šiaurės Vietname, numušta vienuolika amerikiečių lėktuvų... Gaisrai Australijos miškuose... Senaties taikymas už nacistinius nusikaltimus... Arabų valstybės tariasi dėl vieningos pozicijos. ..