— O kai jį nudūrė, tu paskambinai Filderiui ir pasakei, kad darbas buvo blogai padarytas ir kad Džo suspėjo prieš mirtį pasikalbėti su manimi?
— Taip,— niūriai atsakė Sendis.— Aš girdėjau, kaip tu pats pliauškei visiems svėrykloje.
Negalėjau atsisakyti malonumo.
— Aš melavau,— tariau.— Džo mirė, nepasakęs nė žodžio.
Kai jis palengva įsisąmonino šitų žodžių prasmę, smakras nukaro, ir aš mačiau, kaip jis susvyravo, tartum kirvis būtų giliai įsmigęs į jo begalinę savimeilę. Jis pasisuko ant kulnų, nuėjo ten, kur starterio padėjėjas laikė jo arklį, ir įšoko į balną.
Aš nuėjau pasitikti Nepatikimojo, padėkojau jį atvedusiam žmogui ir taip pat šokau į balną; starterio kantrybė baigėsi.
— Prašom rikiuotis! — tarė jis, ir ratu vaikštinėjantys arkliai pradėjo stoti į gretą lenktynių take. Aš prijojau iš užpakalio ir atsistojau greta Sendžio. Turėjau jam dar vieną klausimą.
— Pasakyk man,— paklausiau,— kodėl tu patarei Penui papirkti majorą Deividsoną? Juk tu turėjai žinoti, kad jis nelaikys Admirolo ir nesileis pralenkiamas už visą pasaulio auksą!
— Tai buvo boso, o ne mano idėja,— šiurkščiai atrėžė Sendis.— Aš prašiau Filderį perspėti jį, kad iš to nebus naudos, bet bosas nė velnio nenutuokė apie arklius ir, be to, buvo užsispyręs kaip asilas. Filderis pasakė, kad jis nepaklausys, nes įsikalė į galvą, jog įkinkytas favoritas kvepia didžiuliu lobiu. Jis pats si^ajvojo tą triuką su viela. O man būtų buvę šimtą kart^feeriau, jeigu ir tu būtum nusisukęs sprandą ant tos vielos,— su nelaukta tulžimi balse užbaigė jis.-
Starteris mostelėjo ranka. Virvelė tvykstelėjo aukštyn, ir arkliai, penkiom minutėm pavėlavę, nulėkė prie pirmos kliūties.
Tiksliai nežinau, kada Sendis nusprendė išmesti mane už barjero. Gal jį apkvaišino mintis apie tuos tūkstančius, kurių jisai nebeuždirbs, o gal aš pats išsiprašiau nemalonumų, priminęs jam, kaip kartą jis tą patį padarė Džo Nąntvičiui,— nežinau.
Šiaip ar taip, kai mes prisiartinome prie antros kliūties, supintos iš vytelių, jis pasuko savo arklį prie manęs.
Mes buvome atsilikę nuo kitų, aš — vidinėje pusėje prie barjero.
Žvilgtelėjau Sendžiui į veidą. Primerktos jo akys ruošėsi būsimam šuoliui, bet jo arklys vis labiau artėjo prie manojo. Aš pagalvojau, kad jis beveik nepalieka man vietos. Laiku susiorientavau, kad jis nori prispausti mano arklį, ir tada būčiau išmestas už šešių pėdų aukščio šlaito. Buvau girdėjęs, kad kritimas nuo šlaito — vienas pavojingiausių. Turėjau akimirksniu apsispręsti, jei nenorėjau pats to išbandyti.
Tiesiog plėšte užplėšiau pavadžius. Nepatikimasis pastebimai sutriko, netekęs ritmo, ir vos tiktai Sendžio arklio kojos pralenkė jo petį, aš be ceremonijų pasukau jo galvą į dešinę. Vos spėjau tai padaryti. Vytelės atsirado jam po kojų pirm, negu Nepatikimasis jas pamatė, ir jis užkabino vieną stulpelį priešakinėmis kojomis. Arklys už manęs, bėgęs greičiau, atsimušė į jo sturplį, ir žokėjus riktelėjo man, kad galvočiau, ką darau.
Nepatikimasis buvo pernelyg neprityręs tokiems triukams, ir aš pagalvojau, kad jeigu nenoriu galutinai ištampyti jam nervų, turėsiu visas lenktynes, laikyti jį atokiau nuo Sendžio.
Bet Sendis tuo nepasitenkino. Tiesiojoje prieš tribūnas jis tiesiog prisiyrė man prie šono. Jis buvo geresnis žokėjus už mane, ir jo arklys buvo labiau prityręs. Kai pabandydavau joti greičiau, jis pasivydavo mane, o kai pristabdydavau,^^^ taip pat sulėtindavo greitį. Niekaip negalėjau jo atSratyti. Prieš tribūnas jis jojo pagal taisykles, nors ir laikėsi šalia, bet už pirmo posūkio, kur beveik nebuvo žiūrovų, ėjo ilga kreivė, ir ten jis mažiau ko paisys, šitai aš gerai žinojau.
Buvau besvarstąs, ar nepasitraukus iš lenktynių, bet tai būtų dar didesnė gėda, negu išlėkti už barjero.
Kai arkliai glaudžia grupe prabėgo posūkį, Sendis pabandė dar sykį. Jis prispaudė savo arklį prie manojo, pasilikdamas šiek tiek užpakalyje. Iš kairės aš buvau prispaustas prie Deino. Deinas žvilgtelėjo į mane ir suriko:
— Pasitrauk, Sendi! Palik mums vietos!
Sendis neatsakė. Pajutau, kad jo kelis slystelėjo man po šlaunim ir jis smarkiai spustelėjo man pakinklio sausgyslę. Paskui jis staigiai truktelėjo savo koją pirmyn ir aukštyn.
Mano pėda išlėkė iš kilpos, ir aš netekau pusiausvyros. Smarkiai persikreipiau į kairę, galva kadaravo šalia arklio kaklo, pirštais spazmiškai stengiausi sugriebti karčius. Apačioje — mačiau kaip per miglą — arklių kanopos vieningai daužė žemę, o aš iš visų jėgų stengiausi išsilaikyti balne ir nepakliūti po jomis. Tačiau mano svoris buvo per daug paslinkęs pirmyn, o kiekvienas šuolis dar labiau stūmė mane ta kryptimi. Žinojau, kad po kelių sekundžių krisiu.
Mane išgelbėjo Deinas. Jis griebė man ranka už šono ir stačiai įtempė atgal į balną.
— Ačiū,— sužiopčiojau, mėgindamas pataikyti dešine koja į tabaluojančią kilpą.
Čia pat, už posūkio, buvo kita kliūtis, ir aš norėjau atgauti sau ir arkliui pusiausvyrą anksčiau, negu ją pasieksime. Kai mes sukomės, saulė plieskė tiesiai į veidus, bet kai išlėkėme į tiesiąją, ji atsidūrė dešinėje. Aš atsigręžiau pažiūrėti, ar Sendis vis dar šalia manęs, ir saulė smogė man tiesiai į akis. Jis buvo čia. Jis pasirodė man juodu milžinu saulės fone.
Prisiminiau, kad tokiomis šviesiomis dienomis šitame hipodrome saulė pliskina žiūrovams į akis, ir jiems sunku įžiūrėti, kas dedasi-kitoje jojimo tako pusėje. Kad ir ką Sendis išdarinėtų, jis gali būti ramus, kad niekas nepamatys, net teisėjai. ^
Aš laimėjau jardą ar du prieš Sendį ir Deiną, šokant per sekančią kliūtį, bet per petį girdėjau, kaip Sendis plekši liežuviu, ragindamas arklį, ir vėl pamačiau jį šalia savęs. Jo šešėlis buvo po mano arklio kojom. Staiga jis mostelėjo ranka ir, jei nebūčiau įtemptai budėjęs, būtų parmušęs mane. Plačiu judesiu jis išimojo dešine ranka šerti man rimbu per veidą. Aš intuityviai atsilošiau, net nepastebėjęs rimbo. Sunkus smūgis kirto į šalmą, kaip tiktai per viršų, ir numušė jį nuo galvos. Jis nuriedėjo žolė.
Greičiau pajutau, negu pamačiau, kad Sendis vėl užsimojo. Perėmiau rimbą ir pavadžius į kairę ranką ir, kai jis smogė, aš suspaudžiau jį, persukau ir truktelėjau į save iš. visų jėgų.
Beveik ištraukiau Sendį iš balno ir jau piktai džiūgavau, bet paskutinę akimirką jis paleido rimbą ir atgavo pusiausvyrą.
Atšokęs jo arklys nulėkė į šoną, palikdamas tarp mudviejų tarpą, ir aš su viltimi žvilgtelėjau per petį, ar tarp mūsų nepasirodys kuris nors lenktynių dalyvis. Bet daugelis prasiveržė pirmyn, ir arti nebuvo nieko. Nusviedžiau Sendžio rimbą į šalį. Priešaky pasirodė kita kliūtis. Stengiausi laikytis toliau nuo barjero ir nuraminti Nepatikimąjį, kad jis galėtų peršokti kliūtį, bet mačiau, kad Sendis vėl atlekia didžiuliu greičiu.
Mano arklys gana taisyklingai peršoko pinučius. Sendis privertė savąjį mikliai liuoktelėti, ir nusileidęs jis atsidūrė kaip tik mano kelyje.
Nepatikimasis trenkėsi į barjerą.
Tik per stebuklą jis negriuvo. Atšoko, susvyravo ir lyg sudejavo, bet vėl nušuoliavo.
Mano blauzda, suspausta tarp arklio ir barjero, nutirpo. Žvilgtelėjau į ją. Atrodo, ji klausė, nors ir nejaučiau. Mano šilkinės kelnės buvo perplėštos per kelį, o lenktyniniame bate žiojėjo didelė trikampė skylė. Kvaila, bet tai mane įsiutino: siūdinausi juos pagal užsakymą, tai buvo brangūs batai.
Sendis keliais korpusais aplenkė niane ir kol kas negalėjo susilaikyki. Deinas pasirodė dešinėje, ir aš apsidžiaugiau, jį tei\ matydamas.
Jis riktelėjo: