— Iš Berno nieko naujo?
— Kaipgi, — atsakė Georgija. — Misteris Danielis: M. Vaitas su žmona ir dukterimi keliaudamas po Europą užsuko į Berną.
— O kas jis toks?— sutriko Taubertas.
— Alsop Chemical Company prezidentas iš Detroito..
— Ir tai svarbu?
— Nepaprastai,— atsakė Georgija.— Misis Vait vilkėjo kremine muslino suknele, papuošta juodais karoliukais,, mis Vait — ilgu plačiu turkio spalvos drabužiu...
— Aišku, jumoras,— netikėdamas tuo ką girdi pasakė; Taubertas.
— Anaiptol, didelis politinis įvykis,— ironiškai tarė’ Markvartas.— Svarbesni buvo tik Liberijos senato prezidento bei Nepalo žemės ir miškų ūkio ministro vizitai. Tačiau tai dar niekis. Net Burundžio karalius pagerbė: Berną savo apsilankymu...
— Dabar suprantu, kodėl jūsų biuras čia nebereikalingas,— pasakė Taubertas.
— Vieno Ženevoje visiškai pakanka,— atsakė Markvartas.
— Skambino Ledrachas,— prisiminė Georgija.— Norėtų šeštadienį pasimatyti. Kai užsiminiau, jog mes turime svečių iš VDR, jis iškart pakvietė ir jus.
— Tai kolega iš Šveicarijos telegrafo agentūros,— paaiškino draugui Markvartas.— Malonus vyrukas. Orientuojasi į kairiuosius ir beveik vienintelis, su kuriuo mes. bendraujame. Ir jo žmona šauni.
Jis atsisuko į Georgiją.
— Aš su juo susisieksiu.
Paskui jie kiek šnektelėjo apie tai, kur Taubertui vertėtų apsilankyti. Apie vienuoliktą pasirodė ministerijos patarėjas Neringas ir įteikė Georgijai nuostabią puokštę alyvų. Taubertas tuoj pasijuto nesmagiai, supratęs, kaip jis pats apsižioplino.
— Senos mokyklos kavalierius,— nusišypsojo Georgija, kuriai Neringas iškart patiko.
Išgirdęs istoriją apie netikrą banknotą, jis valandėlę susimąstė. Paskui prašneko:
— Nemalonus dalykas, draugas Markvartai. Tačiau dar nemalonesnis mums. Gaila, kad ir jūs tuo metu tenai buvote, draugas Taubertai.
— Bet juk mes niekuo dėti,— nesutiko Taubertas.
Neringas prisiminė paslaptingą laišką.
— Žinoma ne,— atsakė jis.— Tačiau šveicarai šiuo atžvilgiu labai jautrūs. Ypač kai būna įpainioti atstovai iš tos šalies, kurios jie nepripažino. Mums reikia vengti bet kokių konfliktų su valdžia. Antraip nieko nepasieksim. Būkite atsargus, draugas Taubertai...
Leisdamasis laiptais į antrą aukštą, Gfeleris išgirdo kažką šnekantis prislopintais, aiškiai susijaudinusiais balsais. Stabtelėjęs laiptų aikštelėje, pirmame aukšte jis išvydo tarpduryje Šnebelį ir dar vieną žmogų, atgręžusį jam nugarą.
— Aš daugiau niekados...— kaip tik sakė Šnebelis anam vyriškiui, bet staiga pastebėjo Gfelerį, apie kurio vizitą nieko nežinojo, ir tuoj užsičiaupė.
— Jūs girtas šunsnukis! — Ūmai pagavo šaukti jis ant savo pašnekovo.— Aš priėmiau jus vien iš pasigailėjimo, nes pabėgote iš Vengrijos nuo komunistų. Ir kuo jūs atsimokate už mano gerą širdį? Elgiatės kaip kiaulė! Jeigu dar sykį išmesite tuščius butelius į kiemą, išgrusiu jus lauk!
Jis grasindamas pamosavo lazda.
Tasai kitas pasitraukė į šalį ir riaugčiodamas prašneko laužyta vokiečių kalba:
4 — 1320
49
— Aš prašyti jus atleidimo... Aš pažadėti... pažadėti, kad taip daugiau ne...
Svirduliuodamas jis nusisuko, stvėrėsi už turėklų ir nesiklausydamas tolesnių priekaištų nėrė apačion.
— Su tais valkatom užsieniečiais vien bėdos,— suniurnėjo Šnebelis, Gfeleriui lipant laiptais žemyn. Tačiau jis labai apsiriko, pamanęs, kad Gfeleris nueis girtam iš paskos.
— Jūs esate gailestingas žmogus, ponas Šnebeli,— pasakė federalinės policijos inspektorius, priėjęs prie pat jo ir kyštelėjęs į panosę pažymėjimą.— Juk jūs ponas Šnebelis, ar ne?
Šnebelis atšlijo atgal, tarsi kas būtų užsimojęs ant jo užnuodytu durklu ir suvapėjo:
— Ko... ko jums reikia?
— Su jumis pasikalbėti,— atsakė Gfeleris.— Gal geriau užsukime į jūsų butą.
Vis dar suglumęs Šnebelis įsivedė jį į kambarį. Viduje jis atgavo savo pirmykštį išdidumą ir uždūko:
— Aš skųsiuos. Jūs neturite jokios teisės brautis į mano namus.
— O aš neįsibroviau,— draugiškai atsakė Gfeleris.— Aš tik paklausiau, ar mes negalėtume jūsų bute šnektelėti, jūs mane įsivedėte. Tad kas čia neteisėta?
— Tuomet bent jau paaiškinkite, ko norite,— iškošė pro dantis Šnebelis.— Nepakenčiu policijos savo namuose.
— Jūs ir anksčiau nepakęsdavote,— griežtai pertarė jį Gfeleris.— Tačiau tada jūs nekėlėte triukšmo. Matyt, dar prisimenate 1945 metų spalį?
— Aš buvau nekaltas,— išstenėjo Šnebelis.
— Bylos svarstymas parodė ką kita,^ nenusileido Gfeleris.— Baudžiamojo kodekso 301 straipsnis: bendradarbiavimas su užsienio žvalgyba. Karo metu palaikėte glaudžius ryšius su Vokietijos pasiuntinybe. Dar pigiai išsisukote, gavęs tik tris mėnesius kalėjimo.
— Man ir jų nereikėjo sėdėti,— skubiai pasakė Šnebelis.
— Be abejo, jūs turėjote gerą advokatą,— sutiko Gfeleris.— Jis išgelbėjo jus nuo Vicvilo. Jis apsaugojo jus ir nuo kitų baudžiamojo kodekso straipsnių. Jūs per plauką išvengėte bausmės už nusikalstamus veiksmus prieš valstybę ir šalies saugumą...
— Aš visados buvau patriotas,— prisiekinėja Šnebelis.
— Na žinoma, jūs teikėte tam tikras paslaugas ir sąjungininkams,— ironiškai pritarė Gfeleris.— Tikriausiai buvo labai įdomus užsiėmimas. Ar vien iš sentimentų laikote savo namuose užsienio telegramų agentūrą, ar čia esama šio to daugiau? O tie žmonės ką nors žino apie jūsų praeitį?
— Jūs neturite teisės, inspektoriau...— sušvogždė Šnebelis.
— Tiek to,— pasakė Gfeleris.— Nenoriu į tai kištis. Jūs negalite pakenkti mūsų šalies santykiams su tų žmonių šalimi, nes tokie santykiai apskritai neužmegzti. Bet jeigu paaiškėtų, kad darote atvirkščiai, kad perdavinėja-te žinias tenai...
— Veltui atėjote, aš tuo nebeužsiiminėju.
— Tuo geriau jums,— šaltai atkirto Gfeleris.— Tačiau šiandien norėčiau pasišnekėti dar kitu reikalu. Ponas Šnebeli, gal jūs kartais jau pradėjote užsiiminėti pinigų padirbinėjimu?
Iš pykčio Šnebelio veidą net raudonis nuplieskė.
— Toji komunistė iš viršaus atsiuntė jus pas mane? Ne čia pataikėte, mano pone. Galite daryti kratą ir be orderio, vis viena nieko nerasite.
— Tikiu jūsų žodžiais,— neprieštaravo Gfeleris.— Bet jeigu jūsų reputacija išties nesutepta, tai pasakykite man, iš kur gavote penkiasdešimties frankų banknotą, kurį davėte poniai Markvart.
Šnebelis kažką sušnypštė panosėje.
— Ji ir man mėgino šitai įteigti. Labai gaila. Tačiau ne aš jai daviau tą pinigą...
Inspektorius prisimerkė.
Na, klokit,— šiurkščiai paliepė jis.— Tuomet ir aš jums šį tą atleisiu. Gal kada šito prireiks. Taigi kieno banknotas? Ką jūs žinote apie tą žmogų?
Šnebeliui išrasojo kakta.
— Aš nedaviau poniai Markvart jokio penkiasdešimties frankų banknoto. Kiek sykių galima kartoti!
— Jūs nekaltas, jei nežinojote, kad banknotas netikras. Bet jeigu ką nors dengiate, tuomet tesaugo jus dievas, Šnebeli!
Šnebelio akys neramiai klaidžiojo po kambarį.
— Nesuprantu, apie ką jūs kalbate,— sustenėjo jis.— Poniai Markvart aš nedaviau jokio banknoto.
Gfeleris užsisegė paltą, kurį prieš įeidamas į kambarį buvo atsilapojęs.
— Ką gi,— pasakė jis.— Tikiuosi, jums neteks gailėtis dėl šitokio užsispyrimo.
Gfelerio atsisveikinimo žodžiai paveikė labiau negu visi grasinimai.
Jam išėjus, Šnebelis nušlubčiojo prie senos sofos aukštomis kojomis ir pavargęs sudribo ant jos. ,,Jei galėčiau elgtis kaip noriu,— galvojo jis bejėgiškai niršdamas,— tai parodyčiau jiems, deja, esu jų rankose. Tiesa, tik vieną pažįstu, tačiau žinau, kas man gresia, jei bent žodeliu prasitarčiau policijai.1' Niderhoizerio istorija, įvykusi prieš penkerius metus, buvo jam įspėjimas. Tąsyk buvęs šveicarų fronto narys norėjo asmeniškai atkeršyti vienam besislapstančiam nacistui. Tačiau per ilgai delsė pranešti policijai ir vieną dieną jo lavoną aptiko išmestą ant kranto už Reino krioklio. Policija tik vėliau nustatė, kad čia būta žmogžudystės. O žudikas dingo.