Helena Biutikofer, kuri paprastai atnešdavo dėdei valgį prieš aptarnaudama pensiono svečius, rado jį niauriai nusiteikusį ir susimąsčiusį ant sofos. Žinodama, koks jis užgaidus, ji nusprendė neklausinėti, kas sugadino nuotaiką. O Šnebeliui šitoks jos elgesys pasirodė beširdiškas, todėl jis ėmė kabinėtis prie visko, ką tik ji darė. Kai prie durų paskambino, jis piktai šūktelėjo:
— Kodėl neini atidaryti? Ar girdi, eik atidaryk!
Norėdama jį paerzinti, Lenė palaukė, kol paskambins
trečią kartą, ir tik tuomet nuėjo prie durų. Sugrįžo vedina jaunu vyriškiu, kuris prisistatė esąs Ingas Taubertas.
— Ar galėčiau su jumis pasikalbėti, ponas Šnebeli?— paklausė jis šeimininko, garsiai srebiančio kukulienę. Lenei pasiūlius, jis atsisėdo ir slapčia ėmė ją stebėti. Lenė jam labai patiko.
Šnebelis nusišluostė servetėle lūpas ir, prieš teikdą-filasis atsakyti, luktelėjo, kol dukterėčia įdės jam gabalą keptų veršienos kepenų.
— Ko norite?—paklausė jis, prisikimšęs pilną burną.
Taubertas pagalvojo, kad Šnebelis elgiasi kaip kiaulė
tvarte, tačiau nesiėmė spręsti apie šveicarų pensiono šeimininko įpročius prie stalo. Be to, jam tolyn labyn patiko Lenė, ir jis nusprendė nesukti sau galvos dėl Šnebelio.
— Aš esu pono Markvarto draugas,— pasakė jis.— Berne žadu būti savaitę ir norėčiau pas jį apsigyventi. Jūs neprieštarausite?
Georgija dėl viso pikto patarė jam gauti šeimininko sutikimą, nors jos vyras buvo įsitikinęs, kad visiškai pakanka užsiregistruoti policijoje. Kita vertus, Šnebelis jautėsi savo namuose be galo didelis valdovas, ir nevertėjo gadinti su juo santykių, jeigu po tos istorijos su penkiasdešimties frankų banknotu apskritai buvo galima juos labiau pagadinti.
Šnebelis nesiskubino atsakyti. Žiūrėdamas į čepsintį tironą, Taubertas prisiminė, kad pats dar nepietavęs, tačiau šalia Lenės jis vėl užmiršo alkį. Dar labiau jo širdį minkštino maldaujantys žvilgsniai, kuriais mergina jį nuolat varstė, atsiprašinėdama už savo dėdę.
Tik gerdamas kompotą Šnebelis malonėjo prabilti.
— Vadinasi, jūs tasai žmogus, kuris su anuo iš viršaus,— jis mostelėjo į lubas,— buvote sulaikytas Arburge dėl netikrų pinigų. Jus uždarė į kamerą?
— Laimė, ne,— atsakė Taubertas.
Šnebelis rūškanai dėbtelėjo į jį. Net ir šio malonumo jam nelemta patirti...
— Gerai, galite čia gyventi,— maloningai tarė jis.— Tačiau laikykitės namų vidaus tvarkos taisyklių. Jas sužinosite iš savo draugų. O dabar aš užimtas.
Kiek sutrikęs Taubertas valandėlę neryžtingai stovėjo ir žiūrėjo, kaip Lenė krauna indus į krepšį.
— Leiskite, aš padėsiu jums nunešti,— pasiūlė jis, kai Lenė ruošėsi išeiti.
Šnebelis ėmęsis varginančio darbo — laikraščio skaitymo— staiga jį numetė ir tarė:
— Mano dukterėčiai nereikia jūsų pagalbos. Nelįskite prie jos.
Nuo tokių šiurkščių žodžių Taubertas neteko žado. Tylėdamas jis atidarė Lefiei duris ir palydėjo iki laiptinės. Kai ji meiliai nusišypsojo, jo pyktis ištirpo lyg sniegas saulėje.
— Nėra tos dienos, kad nereikėtų atsiprašinėti už savo dėdę,— pasakė ji, o Taubertas, kurio širdis vėl liepsnojo džiaugsmu, susižavėjęs klausėsi jos balso skambesio.
— Niekis,— tarė jis kilniaširdiškai.
— Man išties labai nemalonu. Ką jūs apie mus pagalvosite?
Taubertas griebėsi savo — taip bent jis įsivaizdavo — išbandyto būdo.
— Jūs esate žavi mergina,— tarė jis galantiškai.— Ir jeigu jums atrodo, kad reikia užglostyti dėdės kaltę, tai norėčiau paprašyti su manimi pasivaikščioti.
Lenės akys pašaipiai sužibo.
— Na ne, visai nemanau, jog turėčiau kažką užglostyti.
— Tuomet padarykite tai dėl manęs. Vienišas, nieko nepažįstantis svetimšalis maldauja gražiausią Berno merginą parodyti jam miesto įžymybes.
— Už dvidešimt penkis frankus vienišas, nieko nepažįstantis svetimšalis gali pasisamdyti gidą iš ekskursijų biuro,— šaltai atsakė gražiausia Berno mergina.— Jis kur kas geriau supras jūsų dialektą. Viso geriausio.
„Mažoji pabaisa,— įsižeidė Taubertas, kai Lenė apsisukusi nuėjo.— Mano dialektas bent jau labiau suprantamas negu tas rachitiškas „švicertiuč", kuris, nors ir kaip ji stengtųsi, vis tiek prasikiša." Jis visiškai užmiršo, jog ką tik buvo užliūliuotas jos balso skambėjimo.
Apie septynioliktą valandą ministerijos patarėjas Neringas ir Ingas Taubertas išėjo iš vakarinio Bundestago fligelio. Dangus vėl buvo apsiniaukęs, Bundesgasėje pūtė šaltas vėjas, balutės buvo apsitraukusios plonu ledo sluoksniu.
— Slogus įspūdis,— prabilo Taubertas.— Tiesiog slogus.
— O jūs manėte, kad jie labai apsidžiaugs ir priims išskėstomis rankomis,— ironiškai paklausė Neringas.— Nieko kito aš ir nesitikėjau.
— Nejau laukėte, kad vidaus reikalų departamente jus priims paties žemiausio rango tarnautojas, kuris suras tūkstantį kliuvinių ir triskart išeis iš kambario, norėdamas parodyti neprašytiems lankytojams, kokie jie čia nepageidaujami?
Neringas nusijuokė.
— O jūs vylėtės, kad mus priims federalinis patarėjas, sprendžiantis šiuos klausimus?
— Ne, tačiau ką mes pasiekėme?
Ministerijos patarėjas stabtelėjo ir pažvelgė į paminklą Pasaulinei pašto sąjungai, vaizduojantį Žemės rutulį, aplink kurį susikibusios už rankų pleveno penkios figūros.
— Svajonė,— ąu kartėliu pasakė Taubertas, kuris matė, į ką nukrypo Neringo žvilgsnis.— Menininko svajonė. Mes nesulauksime, kol ji taps tikrove.
— *Čia turimi galvoje ne mes, draugas Taubertai,— lėtai pratarė Neringas,— o tie, kurie ateis po mūsų. Ir nėra ko pervertinti mūsų pačių svarbos. Jūs teiravotės, ką mes pasiekėme. Daugiau negu jūs, matyt, įsivaizduojate. Tikiuosi, kad viskas baigsis taip, kaip ir tikėjomės.
— Aš jūsų nesuprantu. Tuomet ko mes apskritai tenai ėjome?
— Todėl, kad reikia laikytis žaidimo taisyklių,— atsakė Neringas.— Mokykitės įžiūrėti šį tą ir už kulisų, draugas Taubertai. Kai tasai smulkus tarnautojas su mumis tvarkėsi, jo viršininkai viską kuo smulkiausiai žinojo. Jis kelis kartus ėjo pranešinėti apie derybų eigą. Todėl ir palikdavo mus vienus...
— Jūs išties taip manote?
— Esu įsitikinęs. Tokius reikalus, jeigu nėra diplomatinių santykių, tvarko žemiausio rango tarnautojai. Tačiau regimybė apgauna, tą gerai žinome. Vėliau atsakingos instancijos labai įdėmiai peržiūrės mūsų pasiūlymus. Šiaip ar taip, mūsų šansai ne tokie jau beviltiški.
■— Taip?
Vėjo gūsis vos nenunešė Neringo skrybėlės.
— Nėra priežasčių uždrausti mums atidaryti geležinkelio atstovybės,— tarė jis.
— Bet sutikimo jie irgi nedavė,— paprieštaravo Taubertas.— Tik nukreipė mus į kitas instancijas.
— Na ir kas?—ramiai pasakė Neringas.— Taip jau įprasta. Mūsų užduotis reikalauja kantrybės, visų pirma kantrybės. Tatai svarbiausia. Mes savo pasieksime. Vieną gražią dieną pateiksime sąlygas, ir jie turės su jomis sutikti.
Antras vėjo gūsis užgožė paskutinius jo žodžius.