— Bjaurus oras,— tarė Neringas.— Matyt, pats laikas šiek tiek užkąsti. Pietūs „Varpe" buvo ne itin sotūs, o jus Markvartai tikriausiai gerai pamaitino. Užsukime į kokį restoraną.
Monbižu gatvėje jie aptiko restoraną, kuris iš pirmo žvilgsnio pasirodė visai neblogas. Tačiau prie įėjimo Ne-ringo laukė, siurprizas. Tiesiai prieš juos pro duris išniro Bengtsonas ir ponia Delkas, susiglaudę ir meiliai žvilgčiodami kits į kitą. Neringas iš nuostabos net išsižiojo. Regis, tasai švedas su savo paika skraidančių lėkščių idėja įsimylėjo išsipusčiusią prancūzę, kuri gera dešimčia metų buvo už jį vyresnė. Tiesiog nesuvokiama. Juk šis vyriškis galėjo susukti galvą tuzinui kitų moterų.
Kai Bengtsonas ir ponia Delkas ėjo pro šalį, Neringas kaip tik norėjo nusisukti ir žengti į restoraną, bet švedas staiga paleido savo bičiulės ranką ir sugrįžo.
— Jūs manęs su ponia Delkas nematėte, supratote! — pasakė jis tyliai, tačiau įsakmiai.
Neringas tylėjo.
— Aš pasikliauju jūsų padorumu,— draugiškai kalbėjo toliau Bengtsonas,— lygiai kaip jūs galite pasikliauti manuoju. Vadinasi, negadinsime tarpusavio santykių.
— Jūsų asmeniniai reikalai manęs nedomina,— atšovė Neringas.
Švedas kilstelėjo skrybėlę ir nuskubėjo prie ponios Delkas, kuri lūkuriuodama stovėjo netoliese.
Neringas ir Taubertas įėjo į restoraną. Viduje buvo nedidelė jauki salė, kurios viena siena dalijosi į nišas. Radę vieną neužimtą, jie nusivilko paltus ir atsisėdo. Neringas pasiūlė užsisakyti Ementalio valstiečių kepsnį, o prie jo, vietoj įprasto sidro, išlenkti po stiklą grogo,
Taubertui labai knietėjo sužinoti, ką reiškia tasai keistas susitikimas, tačiau nenorėjo klausinėti. Galų gale Neringas pats patenkino jo smalsumą.
— Žmogus, kurį mes ką tik buvome sutikę, vienas mano pensiono gyventojų,— prašneko jis, smeigdamas šakute gabalėlį liežuvinės dešros ir griežinėlį rauginto agurko.— Dalyvauja čia „skraidančių lėkščių" kongrese. Ir, kaip matau, susiuostė su kito gyventojo žmona.
— Koks prastas jo skonis,— palingavo galvą Taubertas.
— Dėl skonio nesiginčijama,— atsakė Neringas, keldamas prie lūpų taurę.
Tačiau netrukus vėl ją pastatė ant stalo. Mintis, staiga atėjusi į galvą, jį pribloškė. Ką švedas pasakė? „Negadinsime tarpusavio santykių!" Iš pradžių jis susiejo šiuos žodžius su Bengtsono flirtu, ir tai atrodė savaime suprantama. Bet gal jis apsiriko. Jei laišką parašė Bengt-sonas ir dabar užsimena apie jų dalykinius santykius? Galbūt šiuo atveju jo pažintis su ponia Delkas reiškia visai ką kita.
— Kas jums?— paklausė Taubertas.
Neringas krūptelėjo.
— Ak, nieko,— skubiai atsakė jis.— Aš kaip tik galvojau, ką mums toliau daryti.
Niekam neprasitarti apie paslaptingą laišką. Jis sau prisiekė ir nieku gyvu nesulaužys duoto žodžio.
— Klausykite,— pasakė jis, stengdamasis nukreipti savo mintis kita linkme.— Rytoj aplankysime susisiekimo departamentą...
Jis ėmė šnekėtis su Taubertu apie tai, kaip ketinąs veikti. Išvardino kitas vietas, į kurias jiems taipogi reikės kreiptis ir užbaigė kalbą atsargiai, tačiau optimistiškai:
— Mūsų tikslas — gauti raštišką sutikimą, kad galime atidaryti biurą. Jeigu tiek pasieksime, mūsų uždavinys bus atliktas. Techninė šio reikalo pusė mūsų neliečia.
— Iki ateinančios savaitės įveikti tokį biurokratijos brūzgyną?— suabejojo Taubertas,
Neringas nusijuokė.
— Linkiu, kad jums niekados netektų susidurti su didesniais sunkumais. Bet mums jau metas kilti. Kur žadate praleisti šį vakarą?
— Po vakarykštės dienos Arburge nei mano draugas, nei aš neturim jokio noro kur nors traukti. Ateikite jūs pas mus. Ponia Jvfarkvart prašė perduoti, kad jūs visuomet laukiamas svečias.
Neringas susimąstė.
— O kodėl ne?—tarė jis atsistodamas.— Mums reikia pasiruošti artimiausioms kautynėms. Gal jūsų draugas geriau už mus nusimano apie kai kuriuos dalykus.
Jie apsivilko paltus ir išėjo iš nišos. Kampe vienas iš svečių akimoju pasislėpė už laikraščio. Tačiau Neringas jį pažino. Tai buvo Vanderslebas, ir sėdėjo jis čia, regis, neilgai, nes kai jie įžengė į salę, toji vieta kampe buvo laisva, Neringas tai gerai įsidėmėjo.
Jam magėjo prieiti prie Vanderslebo ir išvainoti jį už šniukštinėjimą, tačiau gerai žinojo, kad tokių tipų šitai neveikia. „Šniukštinėk sau, ponas ginklų spekuliante,— pagalvojo jis,— o aš nesuksiu dėl to galvos." Bet staiga jam toptelėjo, kad prieš valandą manė, jog Bengtsonas esąs tasai nepažįstamasis, parašęs laišką.- Paini situacija, ir ji dar labiau susipainiojo, kai išeidami jie susitiko poną Čumį. *
Šįkart Neringas nesusilaikė jo neprakalbinęs.
— Labas vakaras, ponas Čumi,— kreipėsi jis su apsimestiniu draugiškumu.— Čia, matyt, renkasi visas Biutikofer pensionas. Ar netoliese kartais nematyt pono Vio-relio ir pono Brikstono?
— Manau, kad ne,— mandagiai atsakė Čumis.— Ponas Brikstonas, kiek man žinoma iš ponios Biutikofer, ruošiasi eiti į Berno simfoninio orkestro koncertą, o ponas Viorelis, nepaisydamas nesėkmės, vėl antikvarinių daiktų aukcione.
— O jūs, aišku, visai nenorėjote ieškoti manęs šiame restorane?—kandžiai paklausė Neringas.
— Per daug gerai apie save galvojate,— atlaidžiai atitarė Čumis.— Tiesiog nusprendžiau šiek tiek prasiblaškyti. ..
— Aš maniau, kad jūs sergate.
— Kai sergi, visados turi daug laiko.
— Ir laiškų rašymui taip pat?
— Ir laiškų rašymui. Retkarčiais juk reikia kitiems apie save priminti.
— Jūs gerai žinote, ką aš turiu galvoje,— grasinamai pasakė Neringas.— Tačiau kreipėtės ne tuo adresu.
Jis buvo įsitikinęs, jog surado paslaptingojo laiško autorių.
— Aš jūsų nesuprantu,— ėmė nuobodžiauti Čumis.— Mane veikiau domina kiti žmonės.
— Galbūt anas ponas?— įsiterpė į pokalbį Ingas Taubertas.
Pono Čumio apvalus tarsi mėnulio pilnatis veidas liko toks pat malonus, kai žvilgtelėjo į kitą gatvės pusę, kur po žibintu stovėjo kažkoks žmogus ir degėsi cigaretę.
— Labai gaila. Bet aš jo nepažįstu. O dabar man metas išgerti alaus bokalą. Iki pasimatymo, ponai.
Jis pradingo restorano vestibiulyje. Nepažįstamasis, stovėjęs kitoje gatvės pusėje, tuo tarpu skubiai nėrė į tamsų skersgatvį.
— Jūs pažįstate tą žmogų, kur buvo po žibintu?— pasiteiravo Neringas.
— Nesu tikras,— atsakė Taubertas.— Man rodos, lyg būčiau jį matęs šiandien per pietus mano draugų namuose. Atkreipiau dėmesį todėl, kad tokiu metu jis jau buvo girtas. Bet ko jūs taip susijaudinot?
— Bernas—tai smalsuolių miestas,— tarė Neringas, neišduodamas savo paslapties.— Kai kurių žmonių niekaip negali atsikratyti.
Geležinkelio tarnybos patarėjas Neringas smagiai praleido vakarą pas Markvartus. Nors ir buvo jau gan vėlu, viena gėlių parduotuvė vis dėlto dirbo, ir Ingas Taubertas, norėdamas ištaisyti savo vakarykštę klaidą, nupirko Georgijai didelę puokštę geltonų rožių. Pradžioje gurkšnodami vyną jie apsvarstė tolesnį veikimo planą. Klausas Markvartas davė jiems keletą vertingų patarimų. Paskui ėmė kalbėti apie intymesnius dalykus. Iš Georgi-jos Neringas sužinojo, kas jai nutiko paskutinėmis karo dienomis ir kaip Volfertų šeimoje ji rado antrus namus.
Pirmą sykį atvėrė širdį ir jis, pasipasakojo apie savo žmoną ir rudojo teroro metus, kurie ją pražudė. Staiga Neringui toptelėjo, kad Georgija būtų galėjusi būti jo duktė. Ir Georgija, kurią su Neringu siejo sunkūs prisiminimai, pagalvojo apie savo tėvą. Ji dar nebuvo pamiršusi, kaip sodyboje, kur jie gyveno, drauge šerdavo arklius. Tėvo nepašaukė į karinę tarnybą, nes jis vaikščiojo su vienu protezu. Georgija gerai neprisiminė, kas — jis ar motina — išrinko jai tokį keistą vardą. Klausas Markvartas matė, kad tarp žmonos ir Neringo atsiranda nematomos gijos, tačiau nepavydėjo, greičiau džiaugėsi, kad žmona po ilgos pertraukos galop surado žmogų, su kuriuo — išskyrus jį patį — galėtų atvirai pasišnekėti.