Pakiliai nusiteikęs Neringas stovėjo prie savo kambario durų. „Jeigu turėčiau dukterį,— galvojo jis,— ji būtinai būtų panaši į Georgiją Markvart. Tikras lobis turėti tokį žmogų kaip ji. Metams bėgant gyvenimas darosi sunkesnis, tai ypač junti, kai esi vienišas.,,
Įkišęs į durų spyną raktą, jis mėgino atrakinti, tačiau niekaip negalėjo jo pasukti. Spūstelėjo rankeną — durys atsidarė. „Juk prieš išeidamas užrakinau,— pagalvojo jis su nuostaba.— Gal kambarinė tvarkė ir pamiršo užrakinti?" Uždarė duris ir norėjo uždegti šviesą. Jungtukas spragtelėjo, tačiau šviesa neįsižiebė. Pabandė dar sykį. Veltui.
— Jums nieko neišeis,— pasigirdo iš tamsos prislopintas balsas.— Aš išsukau lemputę. Šiandien jūsų kambaryje nuėmė portjeras, ir aš nenoriu, kad iš fligelio pastebėtų, kas pas jus svečiuojasi.
Neringas, stovėjęs prie sienos, atsargiai ėmė slinkti pirmyn.
— Stokit,— įsakė balsas ir Neringas pagalvojo, kad kažkur jau buvo jį girdėjęs.— Laikykitės dešinės ir sėskitės ant lovos. Matyt, labai norėtumėte perkąsti man gerklę.
Neringas tylėdamas atsisėdo ant lovos. Kambaryje buvo tamsu nors į akį durk, ir jis negalėjo atpažinti neprašyto svečio. Žinojo tik tiek, kad anas sėdi ant kėdės priešpriešiais.
— Ko jums čia reikia?— paklausė Neringas, atgavęs savitvardą.
Tasai nusikvatojo.
— Ko man reikia? Juokus kreti, Anka. Man reikia to paties, ko ir tau. O gal tu manęs nepažinai? Na taip, čia gana tamsu. O kas daugiau aplankytų tave Berne po dvidešimties metų, jei ne senas bičiulis Rokštrohas?
Neringas neturėjo jokio noro ginčytis su nepažįstamu žmogumi, vidurnaktį įsibrovusiu į jo kambarį.
— Jeigu jums ko nors iš manęs reikia, prašom ateiti rytoj. Dabar aš noriu miego,— atkirto jis.
Neringas išgirdo kaip sugirgždėjo sena kėdė.
— Iš proto išsikraustei, Anka?—prašneko balsas iš tamsos.— Mes juk nepažįstame vienas kito, supratai? Iki šiol tu valdeisi, o dabar staiga ėmei taukšti nesąmones.
— Aš apskritai nesuprantu apie ką jūs kalbate,— nekantriai atkirto Neringas.— Išeikite, duokite man ramybę.
— Ak, tu manimi nepasitiki, Anka? Negi neskaitei mano laiško? Nėra reikalo per daug slapukauti. Aišku, aš pasikeičiau. Tačiau ir tu neatrodai kaip prieš dvidešimt metų. Visai neblogą triuką sugalvojai. „Kaip brangenybė iš dėžutės." Aiškus dalykas. Dabar pasakysiu tau numerį. Gal tuomet nusiraminsi. Dvylika aštuoniasdešimt trys. Teisingai? O slaptažodį pats žinai. Šiuo atveju tu irgi buvai labai atsargus...
Neringas svarstė, kas jo kambaryje: Bengtsonas, Vanderslebas, Čumis ar dar kas nors. Tiesa, balsas jam atrodė pažįstamas, tačiau niekaip neatsiminė, kieno jis. Be to, nepažįstamasis šnekėjo tyliai ir paprasčiausiai galėjo pakeisti balsą. Jis pyko, kad neįstengia įminti šios mįslės, be to, jautėsi pavargęs. Reikėjo galų gale išprašyti tą naktinį svečią.
— Aš neturiu su jumis nieko bendra. Taigi prašau išeiti. Aš ne tas, kuo jūs mane laikote. \
Kėdė sugirgždėjo smarkiau.
— Saugokis, Anka. Neturėk vilties mane apdumti. Daugiau tau nepavyks. Jeigu tikiesi vienas pats sutvarkyti šį reikaliuką, tai labai apsirinki. Tu atvykai čionai paveržti mums iš panosės riebų kąsnį, o paskui dingti. NJesk šitai iš galvos. Tik su mumis galėsi...
„Reikia atsikratyti šito tipo,— galvojo Neringas.— Gal imti ir išklausyti jo paistalus?"
— Taigi ką jūs siūlote?—staiga paklausė jis, ilgai nesvarstydamas.
— Mums patiems nepavyks,— sušnabždėjo nepažįstamasis.— Per vėlu. Reikia kažką kitą pasiųsti. Aš jau žinau ką. Jūs tik pasakykit slaptažodį...
— Aš nežinau jokio slaptažodžio,— šiurkščiai pasakė Neringas. Dabar jis pyko ant savęs už tą nelemtą klausimą.
— Bijote, kad apgausiu. Tačiau prisiekiu, kad mes viską sąžiningai pasidalinsime, kaip ir buvom sutarę. Kitaip kaip pasieksim tikslą, jeigu pjausimės tarpusavy?
— Man tai nerūpi,— abejingai tarė Neringas, kuris nė nenutuokė, apie ką buvo šnekama.
Nepažįstamojo balsas įgavo isterišką gaidelę.
— Nejau nežinote, kiek mums liko laiko? Kitą savaitę baigiasi terminas. Tada apskritai bus vėlu.
„Kitą savaitę aš būsiu Berlyne,— pagalvojo Neringas.— O tu su kuo nori tvarkyk savo nešvarius reikalus."
— Mums reikia slaptažodžio,— pakartojo naktinis svečias.— Viskas priklauso nuo slaptažodžio. Jeigu jūs mums pasakysite, toliau eis kaip sviestu patepta...
„Tiesą sakant, reikėtų pranešti policijai,— toptelėjo Neringui.— Tačiau kur įrodymai? Laišką sudeginau. Užsitrauksime nemalonę ir pakenksime patys sau, be to, ir laiko turime ne per daugiausiai. Iki kitos savaitės mums reikia viską užbaigti. Ką toliau darys tasai žmogus, man nerūpi. Bernas apskritai man nerūpės, kai atsidursiu Berlyne, o paskui vėl Vienoje."
Tačiau ta mintis jam kažkuo nepatiko.
— Ne šiandien,— pratarė jis.— Laiko dar yra.
— Ne tiek daug,— atkakliai tvirtino nepažįstamasis.— Ryžkitės kuo greičiau ir duokite man žinią. Kokiu būdu, spręskite pats...
Iš krebždesio Neringas suprato, kad neprašytas svečias atsistojo. „Kai jis prieis prie durų ir jas atidarys,— galvojo Neringas,— tai vis viena atpažinsiu, kas pas mane buvo, nors koridorius ir silpnai apšviestą?,"
— kartais man tiesiog neaišku, kodėl taip ilgai terlio-juosi su jumis, Anka,— pasakė nepažįstamasis.— Sykį jūs mane jau apmovėte, ir bijau( kad ketinate vėl tą patį padaryti. Matyt, dabar šaipotės iš manęs. Norėčiau bent žvilgtelėti...
Neringą staiga apakino ryški kišeninio žibintuvėlio šviesa. Nespėjus jo akims vėl priprasti prie tamsos, trinktelėjo durys. Naktinis svečias taip ir išėjo neatpažintas.
KETVIRTADIENIS, 1965;03.U
— Man tai nepatinka,— kelissyk pakartojo Ingas Taubertas.—Čia kažkas ne taip.
Georgija padavė jam cukrinę.
— Iš tikro, čia daug kas ne taip. Žinotum, kaip man gadina nervus tasai Šnebelis. Tai bent neaiškus tipas. Tačiau ne visuomet galima pasirinkti žmones.
— Galbūt tu ne visai supranti, ką turiu galvoje,— lėtai pratarė Taubertas.— Neringas kažką žino ir slepia nuo mūsų. Aš vakar tai pastebėjau, kai išeidinėjome iš restorano. Jo pensione gyvena tokie keisti žmonės. Kas sieja Neringą su jais?
— Niekas,— Georgija atsakė šiurkščiau, negu ketino.— Nešnekėk nesąmonių. Juk žinai jo praeitį. Ar to neužtenka? Jį atsiuntė čionai su svarbia užduotimi. Ar tai nieko nereiškia?
Ji rimtai supyko. Taubertas daugiau neišdrįso kalbėti šia tema. Baigęs gerti kavą, jis atsistojo.
— Metas eiti. Ko gero, jisai jau laukia. O kada sugrįš Klausas?
Georgija trūktelėjo pečiais.
— Neaišku kiek tęsis spaudos konferencija departamente. Jie vėl kels į padanges savo neutralitetą, o tai, kaip rodo patyrimas, labai ilgai trunka. O kada tu par-sirasi?
— Nežinau,— atsakė Taubertas.— Atrodo, kad šiame krašte išvis nieko tiksliai negali pažadėti.
Gatvėje oras buvo toks pat žvarbus kaip vakar. „Ir kaip čia kils noras apžiūrinėti miestą,— galvojo jis suir-žęs.— Būtų jie tenai, Berlyne, parinkę tokiam reikalui kokį kitą metų laiką. Juk reikia žmogui bent kartą pailsėti." Jo žvilgsnis nuklydo į sniegu apklotas kalnų viršūnes. Vaiskioje ryto dangaus mėlynėje milžiniškos uolos tarsi įspūdingi kulisai stūksojo už katedros ir raudonų senamiesčio stogų. „Gal bent paslidinėsiu,— ilgesingai pagalvojo jis.— Juk slides galima kur nors išsinuomoti."