Kamuojamas prieštaringų jausmų Ingas Taubertas užkopė Biutikofer pensiono laiptais. Paskambinus duris atidarė Lenė, ir jis akimoju pasikeitė. Iš galvos visiškai išgaravo tai, jog tik vakar buvo gavęs atkirtį. Matydamas vien labai jam patinkančią merginą, Ingas beveik automatiškai pasakė:
— Koks nuostabus sutapimas, kad mes taip greitai vėl susitikome! Jums taip neatrodo?
— Visai ne,— šaltai atsakė mergina.— Juk aš čia tarnauju, o jums, matyt, reikia pono Neringo.
— O, aš neskubu. Ir taip atėjau šiek tiek anksčiau.. Vadinasi, jūs čia dirbate?
— Kaip matote. Tačiau tai ne jūsų rūpestis. Ponas; Neringas savo kambaryje. Koridoriaus gale, kairėje pusėje.
Ingas Taubertas nusprendė pažaisti Lenės jausmais.
— Ir ko jūs taip nusistačiusi prieš mane?— papriekaištavo jis.— Nejau taip manote pateisinti savo dėdės elgesį?
Jau pasiruošusi eiti mergina vėl atsisuko.
— Kodėl jūs neduodate man ramybės?—paklausė jir nežinia dėl ko nuliūdusi.— Aš jūsų nepažįstu ir neketinu susipažinti. Esu pakankamai užsiėmusi savo reikalais.
— Kaip tik todėl ir gera turėti draugą,— pasakė jis.— Matote, aš atvykau iš šalies, kur daug kas visai kitaip negu čia. Galėčiau jums papasakoti...
ingas labai nustebo, išvydęs jos akyse ašaras.
— Nutilkite, dėl dievo, nutilkite! — sušuko ji.— Nenoriu girdėti, kaip yra kitur. Apskritai daugiau nieko nenoriu girdėti...
Ji nusišluostė akis nosine. Tąryt jos nuotaika buvo tokia, kad blogesnės ir negali būti. Ponas Viorelis išvadino ją kerėpla, kai ji per neapsižiūrėjimą valgomojo durimis trinktelėjo jam į galvą. O ponas Brikstonas, atrodantis kaip Anglijos karalienės favoritas, po vakarykščio koncerto užsukęs į „Mokambo11 taip prisilakė, kad jai ką tik reikėjo pašalinti iš jo kambario to lėbavimo pasekmes. Netgi dabar ją purtė iš pasišlykštėjimo. Ji aiškiai suvokė, koks apgailėtinas jos gyvenimas. „Man reikia iš čia ištrūkti,— pagalvojo ji.— Ir aš ištruksiu. Tai jie išsižios.11
— Galbūt galėčiau jums kuo nors padėti,— atsargiai pasisiūlė Ingas Taubertas. Jis matė, jog merginą kažkas slegia ir dėl to yra labai susirūpinusi. Jisai suvokė, kad ji veikiau linkusi į ką kita negu į flirtą, ir būdamas geros širdies akimirksniu pavirto iš Kazanovos į kupiną nuoširdžios užuojautos žmogų.
— Gal išties galėčiau kuo padėti?— paklausė jis dar sykį, žvelgdamas į ją su gailesčiu.
— Man niekas negali padėti,— atšovė ji piktai ir mintyse pridūrė: „Išskyrus vieną žmogų, tik ne tave.11—Jūsų paguodos man nereikia. Tikras džentelmenas turėtų suprasti ir daugiau neįkyrėti damai.
Ji ir vėl užrietė nosį. Ingas Taubertas pasižiūrėjo į jos baltą prijuostę, kyką ir pagalvojo, kad pagal šios šalies reikalavimus dama turėtų atrodyti kiek kitaip. Tarsi perskaičiusi jo mintis, ji raustelėjo ir tarė:
— O tenai, iš kur jūs atvykot, greičiausiai niekas išvis nežino, kaip reikia elgtis.
Taubertui užvirė kraujas. Jis jau ruošėsi atsikirsti, tik staiga kambaryje už jo nugaros pasigirdo garsus raudojimas. Durys atsilapojo ir ant slenksčio pasirodė panelė Anders užputusiomis nuo ašarų akimis. Ji buvo pasirengusi kelionei.
— Ar automobilis atvyko?—paklausė ji Lenės, stengdamasi tvardytis. Pabrėžta išdidi laikysena sudarė tiesiog juokingą kontrastą su jos išvaizda.
Lenė ne itin mėgo šią viešnią ir niekinamai gūžtelėjo pečiais. Tai perpildė pagyvenusios panelės pykčio taurę.
— Paimkite mano daiktus ir nuneškite į apačią,— užsipuolė ji Ingą Taubertą.— Aš nė sekundės ilgiau čia nepasiliksiu.
Taubertas pažvelgė į ją sutrikęs.
5 — 1320
65
— Jūs, matyt, kreipėtės ne tuo adresu, ponia,— pasakė jis.— Aš ne tarnas.
Panelė Anders sušnypštė lyg gyvatė ir greičiausiai būtų iškabinusi Taubertui akis, jei ne ponia Biutikofer, laiku pasirodžiusi iš savo kabineto.
Ji kaipmat susigaudę, kas čia įvyko, ir šūktelėjo:
’— Marti, nunešk panelės Anders lagaminus žemyn!
Iš batų valymo kamarėlės išėjo tarnas ir čiupo daiktus. Ponia Biutikofer ryžosi geriau pati palydėti panelę Anders, kad daugiau nekiltų nesusipratimų.
Kai jos abi nulipo apačion, Lenė tarė:
— Ačiū dievui, pagaliau atsikratėme tos senos kvaišos.
Ingas Taubertas, kuris per šitą įvykį visai užmiršo, jog buvo supykęs ant Lenės, pasiteiravo:
— O kas jai nutiko?
— Ji prarado ekonomės vietą,— paaiškino Lenė piktdžiugiškai.— Milijonierius, kuris ruošėsi ją pasiimti, atsiuntė telegramą, kad neima jos. Jis Amerikoje gavo moteriškę. Kaip aš džiaugiuosi.
Tai pasakiusi, ji apsisuko ir dingo buvusiame panelės Anders kambaryje.
Pagieža, slypinti jos žodžiuose, pribloškė Ingą Tau-bertą. Šita mergina, matyt, pikto būdo, to jis tikrai nesitikėjo. Atgavęs šaltą protą, nuėjo prie Neringo kambario.
Pasibeldęs į duris ir išgirdęs patarėjo kvietimą, Taubertas vėl prisiminė pokalbį su Georgija. Jo nuotaika dar labiau sugedo.
Neringas kažką rašė, tačiau greit pastūmė ploną sąsiuvinį į šoną ir pasisveikino su Taubertu.
— Deja, be ataskaitų neišsiversi,— prašneko jis.— Aš kaip tik šį tą pasižymėjau.
— Taip pat ir vakarykščius susitikimus?—nepatikliai paklausė Taubertas.
Neringas nustebęs pakėlė galvą. Ką Taubertas žino apie naktinį vizitą jo kambaryje? Bet veikiau jis turi galvoje restoraną Monbižu gatvėje. Neringas buvo savimi nepatenkintas, kad iki šiol dar neapsisprendė, kaip elgtis. Toliau nekreipti dėmesio į keistai susiklosčiusią situaciją neįmanoma. Antra vertus, Taubertas jam atrodė per jaunas ir nepatyręs, kad būtų galima su-juo pasitarti ir imtis atitinkamų priemonių. „Galbūt aš neteisus jo atžvilgiu,— galvojo Neringas.— Apskritai su kuo veikti išvien? Ir Markvartas negali man padėti. Tuomet išties lieka kreiptis į policiją ir susitaikstyti su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, netgi su mūsų sumanymo žlugimu. Tai papasakoti viską Taubertui ir Markvartui ar nė neužsiminti? Ar bus klaida, jeigu jie žinos, ar man nuo to tik palengvės? Ko jie nežinos, niekas jiems negalės prikišti." Jis nuolat turėjo galvoje, kaip juo pasitikėjo atsiųsdami čionai. Nejau teks grįžti į Berlyną tuščiomis rankomis?
— Tai visai nereikšmingi dalykai,— tarė jis ir prisiversdamas šyptelėjo.— Kas mums darbo dėl to pono Ču-mio? Ar kad „skraidančių lėkščių" gerbėjas flirtuoja su kito pensiono svečio žmona — mums užtenka savų rūpesčių.
— Vakar jums tie dalykai neatrodė tokie bereikšmiai,— pasakė Taubertas.
— Rytą į viską žiūri kitomis akimis,— nerūpestingai atsakė Neringas.— Miela mažutė neištikimybė. Nesu prie to pripratęs. Galbūt jums tai atrodo labiau juokinga. Tasai Bengtsonas prie pusryčių stalo mane tiesiog hipnotizavo, kad neišduočiau. O ponia Delkas buvo tokia švelni savo gyvenimo draugui, kad mielas vyrelis net apstulbo; tačiau ji greitai suprato persistengusi ir ėmė bartis, kai' tas ištepė savo kaklaraištį kiaušinio tryniu. Taip, brangusis, iš moters gali visko laukti. Gerai įsižiūrėkite į savo išrinktąją prieš tai, kol jus nutemps į santuokų rūmus.
Taubertas nemaloniai nustebintas tylėjo. Šitoks cinizmas po vakaro, praleisto pas Markvartus, po viso to, ką Neringas pasakojo apie savo žmoną, buvo tiesiog nesuprantamas. „Koks gi tikrasis Neringas?"—klausė savęs Taubertas.
— Tegul tie miesčionys džiaugiasi skęsdami amoralumo liūne,— šnekėjo toliau patarėjas.— Šiandien mums reikia perkąsti kietą riešutą. Taigi pirmyn į susisiekimo departamentą Anthausgasėje.
Taubertas padėjo jam apsivilkti paltą. Išėję į koridorių, jie pamatė Čumį, kuris paikai šypsodamasis linktelėjo ir skubiai nėrė į laiptinę.