— Kas jums?—nusistebėjo Taubertas.
Neringas greitai susitvardė.
— Ak nieko, visai nieko,— sumurmėjo jis.
Taubertas palingavo galvą. Iš kur jis galėjo žinoti,
kad Čumis išėjo ne iš savo, o iš Vanderslebo kambario. Vanderslebo jau kokia valanda nebuvo pensione.
Kamuolį turi varžovai. Berniečiams jokių šansų įmušti įvartį. Kur jau ten, Siono komanda daug pranašesnė. Publika Vankdorfo stadiono tribūnose švilpia. Ešlimanas įpykęs sugniaužia kišenėse kumščius. „Kodėl jie taip blogai žaidžia,— galvoja jis.— Taip blogai jie dar niekados nežaidė". Tačiau staiga jis supranta kodėl. Už Berno komandos vartų stovi kažkoks žmogus. Tai ne treneris ir ne gydytojas, ne stadiono darbuotojas, o eilinis žiūrovas. Keisčiausia, kad jis laiko rankose dėžutę. Dėžutė atdara. Jis kyšteli ranką į ją ir ima traukti nedidelius tviskančius daiktus, apie kuriuos komisaras tik nutuokia, kas tai: brangenybės. Berno komandos žaidėjus magiškai traukia brangakmenių blykčiojimas ir aukso spindesys. Jie atiduoda kamuolį varžovams ir apstoja tą žmogų ratu. Tačiau Anka — Ešlimanas gerai žino, jog tai Anka — pakelia dėžutę aukštyn ir iškrato jos turinį. Ant žemės pasipila žibantis aukso lietus, o komisarui Anka šūkteli:
— Bernhardai, kelkis!
Komisaras vargais negalais pramerkė akis.
— Einu, Kete,— suniurnėjo jis.
„Jie išties galėtų geriau žaisti,— pagalvojo jis, aūdamasis šlepetėmis. Paskui piktai papurtė galvą.— Šitas Anka net sapne mane persekioja. Kada mes galų gale baigsim tą istoriją." Prie pusryčių stalo jo nuotaika kiek pasitaisė. „Bent jau sužinojau apie tą berną kas svarbiausia",— galvojo jis.
— Na, jaunuoli,— kreipėsi komisaras į savo sūnų, kuris ką tik baigęs pusryčiauti čiupo portfelį.— Pramigai? Gal vakar vėlokai atsigulei?
Ernstas Ešlimanas, ištįsęs penkiolikos metų paauglys siauru nervingu veidu, pakratė galvą.
— Na, tai kodėl tu iki šiol dar ne palaimintoje gimnazijoje?— paklausė Ešlimanas ir norėjo ranka perbraukti sūnui per plaukus.
Berniukas kryptelėjo į šoną, nežinia, atsitiktinai ar tyčia vengdamas tėvo glamonių.
— Pirmų dviejų pamokų nėra,— nenoriai prašneko jis.— Susirgo daktaras Ramsejeris...
— .. .kas jus nutrūktgalvius labai džiugina, ar ne, Ernsteli?—linksmai pasakė komisaras.
— Ernstai,— pataisė sūnus.
— Ką?—nustebo Ešlimanas.
— Mano vardas Ernstas,— atžagariai pasakė berniukas.— Man metas eiti. Iki...
Ir jis nėrė pro duris, nespėjus komisarui nė žodžia ištarti.
Ešlimanas lėtai atsisėdo ir įbedė akis į kavinuką.
— Nereikia taip imti į širdį,— prašneko žmona. Jos apvalus žydintis veidas atrodė susirūpinęs.— Jam kaip tik brendimo laikotarpis.
— Brendimo laikotarpis,— pakartojo Ešlimanas.— Brendimo laikotarpis. Gerai, jeigu vien tai. Tačiau paskutiniu metu jis išvis kažkoks keistas. Ar tu šito nepastebėjai, Kete?
Ponia Ešliman padėjo į tosterį dvi riekeles duonos.
— Išsigalvoji, Bernhardai. Tokiame amžiuje jie visi panašiai elgiasi. %
— Tikėsimės, jog tavo teisybė,— susimąstęs pasakė Ešlimanas.— O kur Dislė?
— Juk žinai, kad aštuntą jai reikia būti darbe,—. papriekaištavo ponia Ešliman.— Ji visuomet punktuali.
Komisaro veidas prašvito. Jo duktė.dirbo vienoje draudimo agentūroje Lorane. Ešlimanas didžiavosi ja. Dislė sumani ir niekada jo neapvils.
— Būtum dar kokią valandėlę pamiegojęs,— pasakė ponia Ešliman.— Kuomet darbuojiesi iki vidurnakčio, tai tavo Vaizenhauzo aikštės viršininkai galėtų leisti bent jau vėliau ateiti.
Komisaras pagalvojo, kad žmona teisi. Žinoma, niekas jo neverčia kitą rytą kuo anksčiausiai pasirodyti darbe, tačiau jis nepratęs lepintis lovoje arba sėdėti namuose tuo metu, kai kiti dirba.
Gatvėje supypsėjo automobilis.
— Jie jau čia,— piktai tarė ponia Ešliman.— Neduoda tau ramybės.
— Aš pats iškviečiau automobilį šiai valandai,— pasakė komisaras. Jeigu Ernstelis... tai yra, Ernstas dar būtų namuose, pavežčiau jį iki mokyklos...
Atsisveikindamas jis pabučiavo žmoną į skruostą. Priešais gražaus nedidelio namo vartelius stovėjo miesto policijos mašina.
•— Šefas jau teiravosi jūsų,— pranešė vairuotojas.
— Kitą sykį įsitaisysiu malūnsparnį,— supykęs burbtelėjo Ešlimanas. Bingas be abejonės žinojo, kiek jis vakar užtruko.
Į Bingo kabinetą jis įžengė susierzinęs.
Nedidelio ūgio storulis, pasibalnojęs nosį paauksuotais rėmeliais akiniais, žvelgė į jį su nekantra ir nepasitenkinimu.
— Sėskitės, Ešlimanai,— tarė jis.— Turiu skubiai su jumis pasišnekėti. Jau maniau, kad nesulauksiu. Netrukus man reikia išvažiuoti.
— Aš tik po vidurnakčio atsiguliau,— atkirto Ešlimanas kiek šiurkščiaų, negu norėjo.
Bingas raminamai mostelėjo ranka.
— Žinau, žinau. Tai anaiptol ne priekaištas. Ar jums pavyko ką nors sužinoti? •
— Manau, jog taip,— pasakė komisaras.
— Pasakokite,— tarė Bingas, dirstelėjęs į kišeninį laikrodį.— Manęs laukia prokuratūroje. Šlaterio byla kelia vis daugiau triukšmo.
— Visa tai atėmė daug laiko, be to, buvo nuobodu,— pradėjo Ešlimanas.— Karo metu, visų pirma, paskutiniais jo mėnesiais mes įsileisdavome toli gražu ne kiekvieną užsienietį. Tų žmonių pavardės būdavo užrašomos. Kiekvienas pasienio punktas sudarinėjo tokius sąrašus. Tačiau jų tenai, žinoma, seniai nėra.— Jis atsiduso.— Ilgai užtrukau, kol aptikau, kad sąrašai yrą federalinės policijos archyvo užsienio skyriuje. Mudu su Brandegu per-kratėme jį iki 1945 metų balandžio pabaigos. Apie gegužės mėnesį nebuvo nė kalbos, tiesą sakant, kaip ir apie balandžio. Tada į mūsų šalį bėgo beveik tik vokiečių kareiviai, kuriuos mes vydavom atgal, priemonė, daugeliui kainavusi gyvybę. Be to, dėžutė gerokai anksčiau turėjo būti padėta į banką. Mane neramino tik vienas dalykas...
— Koks gi?— paklausė daktaras Bingas.
— Galbūt Rokštrohas ir Herlingeris pažinojo trečią žmogų netikra pavarde. Tuomet mums niekados nebūtų pavykę ką nors sužinoti.
Bingas nervingai pakrutino savo žiurkėno skruostus ir ėmė ieškoti cigaro ant rašomojo stalo stovinčioje dėžutėje.
— Bet jūs sužinojote?
Bingas nupjovė cigaro galiuką ir luktelėjo, kol komisaras jam pridegs.
— Žmogus, pavarde Anka, kovo dvidešimt trečią dieną per Kastasenjos pasienio punktą išvažiavo iš Šveicarijos ir daugiau čia nebesirodė.
— Iš Graubiundeno j Italiją,— pasakė daktaras Bingas, išpūtęs dūmų kamuolį į lubas.— O kada jis atvyko į Šveicariją?
— Jis dažnai čia lankydavosi,— atsakė komisaras.— Kovo devynioliktą, kovo keturioliktą, kovo šeštą dieną. Vasario mėnesį — du kartus, sausio — tris kartus ir taip toliau. Pirmą kartą ponas Anka atvažiavo pas mus 1944 metų gegužės aštuonioliktą.
— Nejau tatai buvo įmanoma?
Cigaras, regis, nenorėjo įsidegti. Daktaras Bingas pakramtė jį ir nepatenkintas apžiūrėjo.
— Ponas Anka buvo trečiasis sekretorius vokiečių pasiuntinybėje Berne,— šaltai tarė Ešlimanas.— Tačiau ne tik...
Daktarui Bingui cigaras galop visai įgriso. Uždūkęs jis sumaigė jį peleninėje.
— Vokietis, kuris palieka saugų prieglobstį, norėdamas būti savo šalyje katastrofos metu — tikras patriotas,—pasakė Ešlimanas.— Tačiau jis patraukė į Italiją ir buvo, kiek mums žinoma, kas tik nori, bet ne patriotas. Gal jį išprašė? Bet apie tai sąraše nieko nepažymėta. Taigi nekenkia pasitarti su kriminaline policija. Aš susisiekiau su Gfeleriu. O Gfeleris kaip tik turėjo reikalą su vienu žmogumi, kuris mums irgi šiek tiek girdėtas, toksai Šnebelis. Jam pasirodė, kad Šnebelis kažkuo susijęs su Anka. Buvo jau beveik vienuolikta valanda vakaro, kai mes pasiro-dėme Vildštrasėje. Budintys ponai nelabai apsidžiaugė, tačiau leido pasiknisti po teistų žmonių sąrašus. Tai Šnebelis perdavinėjo surinktą informaciją Ankai. Vachmistras Brandegas naktį nuvažiavo į Lozaną peržiūrėti Šne-belio bylos. Kai jisai sugrįš, mes galbūt sužinosime, kas per vienas tasai Neringas...