— Nėra jokio reikalo,— šiurkščiai pertarė jį daktaras Bingas.— Neringas ir Anka — skirtingi žmonės.
Ešlimanas kilstelėjo antakius:
— Skirtingi?
Bingas pakilo nuo kėdės ir, sudėjęs rankas už nugaros, atsistojo prie kabančio ant sienos Berno miesto plano.
— Yra žinių iš Vienos,— tarstelėjo jis.— Patarėjas Caimas tuo nė kiek neabejoja. Rytų vokiečių geležinkelio atstovybėje dirba vienas austras. Jis su Neringu drauge buvo rusų nelaisvėje. Vadinasi, šią bylą galima laikyti užbaigta. *
— Tuomet jums reikėtų džiaugtis, ponas daktare,— pasakė komisaras.— Dabar nekils skandalo dėl Neringo.
— Aišku,— tarė Bingas.
Valandėlę buvo tylu.
— Tai štai kas,—kalbėjo toliau Ešlimanas —Mums nėra ko ilgiau delsti. Galime imtis ryžtingų veiksmų.
— Ne,— pasakė Bingas.
Komisaras atsistojo.
— Ponas daktare Bingai...
Nedidukas storulis atsisuko į jį.
— Žinau, ką norite pasakyti, komisare,— pertraukė-jį pingas.— Laukti beprasmiška. Mes tik apsunkinsim savo užduotį. Trečiasis neatvyks. O galiausiai dėžutė vis tiek atsidurs pas mus.
Komisaras tylėjo.
— Nemanykit, kad aš toks bukaprotis, Ešlimanai,— tarė daktaras Bingas, slėpdamas įniršį.—Ir aš nutuokiu, kada laikas baigti šią bylą. Tačiau gavau teisingumo ir policijos departamento nurodymus...
— Ak šit kaip,— su kartėliu pasakė Ešlimanas.— Vakarų vokiečiai rūpinasi mūsų įstatymais. Jų žvalgyba išties labai uoliai dirba...
— Įrodykite tai, komisare, tuomet mes suduosim jiems per nagus,— netvirtai tarė Bingas.— Tačiau nurodymo reikia laikytis. Jis galioja tiek jums, tiek mums visiems. Taigi jūs nesiimate nieko, iki pasibaigs terminas. Supratote?
— Supratau,— atsakė komisaras, sukandęs dantis.— O nuomonę šituo klausimu pasilaikysiu sau.
Komisaro kabinete jo laukė Brandegas.
— Jūs nustebsite, ponas komisare,— prašneko jis,— kai sužinosite, kas buvo tasai Anka. Jis priklausė nacistų saugumo tarnybai. Iki 1944 metų balandžio tarnavo vokiečių pasiuntinybėje Lisabonoje..
— Tegu jis būna nors Martinas Bormanas, jis mūsų nedomina, Brandegai. Aišku?
— Ne,— atsakė vachmistras sutrikęs.
— Ir man taip pat,— tarė Ešlimanas.
— Šitaip ilgiau tęstis negali!
Ponia Biutikofer net paraudo. Jos balsas iš susijaudinimo skambėjo dar kimiau negu paprastai, be to, ji šiek tiek šveplavo.
Šnebelis sėdėjo fotelyje. Suprasdamas savo kaltę, jis stebėjo seserį ir bevelijo tylėti.
— Tai gal man pensiono svečiams perpus sumažinti racioną,— užsipuolė jį ponia Biutikofer ir trinktelėjo kumščiu per stalą.— Seniai žinojau, kad esi šykštuolis, bet ką tu čia išdarinėji, tai jau beveik nenormalu.
Šnebelis dejuodamas kilstelėjo iš fotelio ir pasitaisė reumato kamuojamą koją, kuri gulėjo užkelta ant taburetės.
— O ką aš padariau?—naiviai pasiteiravo jis.
— Ką padarei?— sušuko ponia Biutikofer.— Tu perve-dei į pensiono sąskaitą trim šimtais frankų mažiau!
— Ak, toks triukšmas dėl kelių frankų,— niekinamai tarė Šnebelis.
— Jeigu tai tik keli frankai, tuomet tau jų nebus gaila,— atšovė ponia Biutikofer.
Šnebelis nieko negalėjo priešpastatyti tokiai logikai. Todėl pakreipė šneką į kitą pusę.
— Čia kalbama ne apie pinigus,— tarė jis išdidžiai,— o apie taupumą. Taupumas — tai dorybė. Aš žiūriu į tai kaip į auklėjimą...
— Kas per nesąmonės?— grasinamai pertarė jį ponia Biutikofer.— Žinoma, kad tu šykštus. O gal imsi tvirtinti, jog aš viską vėjais leidžiu?
— Bet Dole,— gerindamasis pasakė Šnebelis,— juk žinai, kodėl aš kartais užgniaužiu šiek tiek pinigo. Pagalvok apie Lenę...
— Aš nuolat galvoju apie Lenę,— atsakė ponia Biutikofer.— Ir vis klausiu savęs, gal be reikalo mes tąsyk įsimaišėme, kai ji prasidėjo su tuo danu.
Šnebelis atsargiai pasuko koją į kitą šoną.
— Visai ne be reikalo,— ryžtingai tarė jis.— Jam rūpėjo pinigai, kuriuos Lenė kada nors iš manęs paveldės. Atsimink, ji vienintelė mano paveldėtoja. Koks nerūpestingas gyvenimas laukia jos, kai mudviejų nebebus.
Ponią Biutikofer vis dar žavėjo ta perspektyva, kad jos duktė bus materialiai aprūpinta. Tačiau ji buvo ganėtinai praktiška, kad dėl to atsižadėtų savo dabartinių reikalavimų.
— Man reikia trijų šimtų frankų,— pareiškė ji.— Tu pensionui duodi tiek, jog mažiau negali būti. Be to, virtuvėje galų gale būtina pakeisti viryklę, o trečias bei šeštas kambariai seniai prašosi išklijuojami naujais tapetais.
Šnebelis gailiai suvaitojo, tačiau šįsyk ne dėl reumato.
— Neįmanoma,-^ sustenėjo jis.— Tiesiog neįmanoma. Dabar, kai tokios kainos...
Ponia Biutokofer laikė paruošusi dar vieną strėlę.
— Sakyk, ar pas tave buvo policija?
Šnebelis pašoko tarsi gyvatės įgeltas. Rodės, jis ir savo ligą užmiršo.
— Kas tau sakė? Tie komunistai iš viršaus?
— Ak ne, Artūrai. Tačiau policija buvo užsukusi į Cenderių maisto prekių parduotuvę ir teiravosi, kas pas tave lankosi. Vadinasi, teisybė.
Šnebelis sudribo atgal į fotelį.
— Taip, teisybė,— pratarė jis niūriu ir prislėgtu balsu.
— Vėl tokia pati istorija kaip keturiasdešimt penktais?
— Visai ne,— subliuvo Šnebelis.— Čia dėl to netikro penkiasdešimties frankų banknoto. Tvirtina, kad jis esąs mano, tačiau tai netiesa!
Ponia Biutikofer sučiaupė lūpas.
— Artūrai,— pratarė ji tyliai.— Jeigu dar sykį atsitiktų panaši istorija kaip keturiasdešimt penktais, tai tu man daugiau ne brolis. Supratai?
Šnebelio įniršis virto apgailėtinu veršklenimu.
— Na ką tu, Dole! Aš senas. Ligotas. Beveik neišeinu iš namų...
— O jei išeini, tai apkarpyti man sąskaitą,— niauriai pasakė ponia Biutikofer.
— Prisiekiu, Dole...
— Geriau neprisiekinėk,— atšovė ji.— Ir tąsyk buvai gatavas prisiekti. Gal tu dar iki šiol turi agentų...
Šnebelis krūptelėjo. Ar sesuo ką nors žino? Nejau pastebėjo, kas pas jį lankėsi? Juk jinai įžengė į kambarį vos spėjus išeiti svečiui. Jam iki kaulo įgriso dalyvauti šiame žaidime" tačiau buvo per giliai įklimpęs. Ištrūkti jau negalėjo ir liko vien tikėtis, kad kitą savaitę jie paleis jį iš savo nagų, kaip ir žadėjo.
— Man reikalingi tie trys šimtai frankų,— nenusileido ponia Biutikofer.—O apie viryklę ir remonto darbus pašnekėsime kita proga.
— Duok šen čekių knygelę,— nusileido išvargintas Šnebelis.
Ponia Biutikofer paėmė nuo rašomojo stalo čekių knygelę ir drauge su parkeriu atkišo broliui. Šnebelis užpildė čekį.
— Galbūt kartais mes esame per daug griežti Lenei,— pasakė jis, paduodamas seseriai čekį.— Ji dar tokia jauna. Jai nekenktų šiek tiek prasiblaškyti.
Ponia Biutikofer net išsižiojo.
— Tai jau kažkas nauja,— nusistebėjo ji.— O kas nuolat kalė man į galvą- ją kuo griežčiau laikyti?
— Na, ir aš pats kadaise buvau jaunas, ir tu,— ištarė jis su švelniu priekaištu.— Kai prisimenu, kas buvo prieš trisdešimt metų... Ji ramiai gali truputį papramogauti. Pasakyk jai, kad aš nieko prieš, jeigu sugalvos nueiti kur pasilinksminti. .
Ponia Biutikofer niekaip negalėjo suvokti, ko taip nelauktai pasikeitė jo pažiūros.