— Iš pradžių šnekėjai vienaip, o dabar • kitaip. Čia kažkas negerai. Juk labiausia tau būtų tikę laikyti ją užrakintą. Jeigu aš nebūčiau tavęs retkarčiais pristabdžiu-si...
— Taigi iš klaidų mokaisi,— priekaištingai tarė Šnebelis.— Aš irgi nesu tobulas...
— Tu pripažįsti klydęs?—sušuko ponia Biutikofer, tolyn labyn nepasitikėdama juo.— Čia tai bent naujiena!
— Kodėl ne?—liūdnai šyptelėjo Šnebelis.— Visi mes esame nusidėjėliai, o atgailaujantis yra dievui mielesnis už kietaširdį...
Tokie ekskursai į religiją buvo visai neįprasti.
— Na tai su kuo jai tuomet linksmintis?—linguodama galvą pasiteiravo ponia Biutikofer.— Mes gi visąlaik sau-gojom, kad ji neturėtų jokių pažįstamų.
Šnebelis atsargiai sulenkė koją ir nuleido ją ant grindų.
— O, jaunuolių netrūksta,— atsakė jis.— Vakar, pavyzdžiui, šiame kambaryje ji susitiko su vaikinu, kuris svečiuojasi ten viršuje pas komunistus...
— Turi galvoje poną Taubertą?
— Taip, rodos, tokia jo pavardė. Malonus vaikinas. Labai mandagiai manęs paprašė, ar negalėtų čia kurį laiką pagyventi...
— Žinau, o tu elgeisi su juo kaip su vaikiščių. Lenė man viską papasakojo.
— Ji perdeda,— atlaidžiai tarė Šnebelis.— Kaip visuomet. Tai išties labai simpatingas žmogus. Jeigu jis su Lene kur nueitų...
— Ir nebijai, kad ji su juo paspruks?—ironiškai paklausė ponia Biutikofer.— O gal ir jis taiko į tavo pinigus, kaip tasai ponas Kristensenas?
Šnebelis nusibraukė nuo kaktos prakaitą, nors kambaryje anaiptol nebuvo labai prikūrenta.
— Reikia pasitikėti žmonėmis, Dole...
Ponia Biutikofer išėjo iš savo brolio, įsitikinusi, kad jam ne visi namie.
Tai, ką šnekėjo Šnebelis, iš tiesų taip prieštaravo jo ankstesnėms pažiūroms, jog nusiminęs jis pats savęs klausė, ar besąs dar normalus. Tačiau šitaip jisai elgėsi ne laisva valia. Jis buvo priverstas atsisakyti savo tikrojo „aš". Išėjus poniai Biutikofer, jis su vaikišku įtūžiu nuspyrė taburetę ir išliejo visą pyktį ant senos sofos, pašėlusiai daužydamas ją lazda ir plūsdamasis paskutiniais žodžiais.
Po dviejų valandų, kai jau buvo apsiraminęs, išgirdo, kaip kažkas rakina buto duris. Tai dukterėčia atnešė pietus. Šnebelis nekantravo ją pamatyti, tačiau Lenė, regis, neskubėjo. Ir vėl jį apėmė pyktis: „Ji gerai žino, kaip mane galima išvesti iš kantrybės." Nepaisydamas skausmo, Šnebelis pakilo iš fotelio ir nušlepsėjo į koridorių. „Aha, ji su kažkuo plepa." Tatai jį nuramino. „Galbūt su tąja Cender, krautuvininke iš apačios, kuri apšmeižė mane policijai. Bet ne, tai vyriškas balsas." Ir tuomet išgirdo, kaip Lenė atkirto:
— Jau ne sykį kartojau, kad be reikalo varginatės. Apie jus aš nenoriu nė girdėti!
„Matyt, vėl koks nors mergišius,— pagalvojo Šįfebe-lis.— Tikriausiai žino, kad Lenė gera partija. Na, jis tuojau išpūs akis mane pamatęs!"
Jis atplėšė duris. Už jų stovėjo Lenė ir Ingas Taubertas. Šnebelis neteko žado, tačiau truko vos pora sekundžių, iki jis susivokė kas ir kaip.
— Ak, ponas Taubertas,— prašneko jis.— Mūsų Lenė turbūt žiūri į jus iš aukšto?—Ir jis priekaištingai pliaukštelėjo liežuviu.— Ir ką tu turi prieš poną Taubertą, Lene? Toks mielas vaikinas.
Ingas Taubertas apstulbęs spoksojo į Šnebelį. Jis nesuprato, ko reikia šitam bjauriam seniui. Šnebelio meilumas buvo jam kur kas nemalonesnis, už šiurkštumą.
Lenei toptelėjo, kad jos dėdei trūksta vieno šulo, ir ji tuo dar labiau patikėjo, kai jis ištarė:
— Nėra ko stovėti laiptinėje, ponas Taubertai. Prašom užeiti į vidų...
Tačiau Lenė, stumdama dėdę atgal pro duris, pasakė:
— Mums nėra apie ką šnekėtis. Jūs, ponas Taubertai, žinote mano nuomonę. Viso geriausio.
Koridoriuje ji įširdusi užsipuolė Šnebelį:
— Kas tau šovė į galvą? Ir vėl kišiesi ne į savo reikalus? Tu jau pakankamai pridarei bėdų.
Šnebelis tylėdamas nušlubčiojo į kambarį.
„Kaip kartais galima apsirikti,— galvojo patarėjas Neringas, žingsniuodamas Arės pakrante.— Niekados nebūčiau patikėjęs, kad šiandien viskas eis kaip per sviestą. Žinoma, derybos vyko pačiame žemiausiame lygyje, tačiau kad jau po pusvalandžio pasiekėme teigiamų rezultatų, tai stebėtinas dalykas. Jaunasis kolega Taubertas iš nuostabos veik žado neteko. Turėjau išsklaidyti iliuzijas, antraip jis būtų patikėjęs, kad mes tuoj imsime ir užiftegsime diplomatinius santykius. Jam dar reikia išmokti tokių derybų daugybos lentelę, reikia suprasti, kad draugiškas paslaugumas nebūtinai susijęs su augančia simpatija mums, greičiau tai atsvara santykių pablogėjimo su kitais. Kitaip tariant: vakarų vokiečiai kažin kuo užpykdė šveicarus, galbūt per įžūliai kėlė tam tikrus rei-kal&yimus — na, pavyzdžiui, sporto srityje — ir dabar švelrarai, norėdami juos paerzinti, su mumis elgiasi kiek mandagiau. Be abejonės, esama kažko panašaus, ir mes turėtume išnaudoti tuos šansus tolesnėse derybose."
Dengtais laiptais ėmė kopti į Herengasę.
„Vis dėlto jis šiek tiek be pusiausvyros, tasai kolega Taubertas,—galvojo Neringas,— be to, elgesys mano atžvilgiu labai pasikeitė. Rodos, ėmė manimi nepasitikėti. Aišku, kai kurie dalykai jam pasirodė gan keisti. Tačiau reikėjo įsidrąsinti ir tiesiai šviesiai išdrožti: „Draugas Neringai, man jumyse tas ir tas nepatinka. Kas nutiko? Kas čia per žaidimai?" Tuomet gal aš ir papasakočiau, kas įvyko. Bet dabar? Ne, nemanau, kad su juo būtų galima apie tai pasišnekėti. Nebepasitiki manimi.' Mes esame skirtingų kartų žmonės, o jaunimas kartais tariasi esą protingesni už senius. Ar ne čia glūdi problemos esmė?"
Uždusęs nuo kopimo, jis stabtelėjo terasoje ir žvilgsniu nulydo į Švelenmatelį. Kirchenfeldo namus už nuogų medžių gaubė ūko skraistė, kybanti viršum Arės. Sniegas pakrantėje buvo sudubęs ir atrodė tarsi murzina antklodė.
„Galbūt daug kas priklauso ir nuo manęs,— svarstė jis, lipdamas aukštyn.— Galėčiau pirmas pradėti su juo šneką, tačiau kokia iš to nauda? Galų gale jis, k6 gero, viską mestų ir išvažiuotų. O tai man visai netinka. O jei bus sunkumų, tai tegul viskas griūna ant mano pečių, juoba kad ir taip yra."
Iš Herengasės jis pasuko į katedros aikštę ir sustojo priešais bažnyčios portalą. Paskutinio teismo paveikslas viršum arkos jį bemaž pralinksmino. Trimitininko, kviečiančio nusidėjėlius, veidas buvo tarytum kiaulės snukis, o akys juokingai išverstos. Kodėl Taubertas nėjo drauge su juo? Tokio išsilavinimo žmogų kaip jis šis gražus viduramžių miestas vis dėlto turėjo dominti. Bet ne, jam reikia laiškus rašyti, juk tai tik atsikalbinėjimai. Ką gi, tegu, Neringas vienas praleido laisvą popietę. Pavalgęs pasivaikščiojo senamiesčio gatvelėmis, nuėjo iki Žemutinių vartų tilto, apžiūrėjo Lokių griovį — lokiai arba „mu-cai", vaizduojami Berno herbe, žiemojo visai kitur. Paskui „Ceringerio" kavinėje išgėrė puodelį kavos. Tenai ir nusprendė apžiūrėti katedrą.
Vidurinėje navoje tvyrojo prieblanda ir buvo labai šalta. Kaip ir visose reformacijos laikotarpio bažnyčiose, švento Vincento katedroje sienos nebuvo ištapytos, tačiau penki langai prie chorų traukė akį nuostabių spalvų vitražais, ąžuoliniai suolai buvo meniškai išpjaustinėti. Daugelyje bažnyčių didelį įspūdį darė tik kai kurios detalės, tuo tarpu šis puikus vėlyvosios gotikos statinys žavėjo savo griežtu vientisumu.
Lankytojų Neringas nedaug tematė. Tad iš įvairių taškų ramiai galėjo grožėtis architektūrinėmis bažnyčios grožybėmis. Stovėdamas šoninėje navoje, jis gėrėjosi katedrą puošiančiomis šventųjų figūromis, piliastrais ir gotiškais skliautais. Už jo nugaros buvo matyti aukšta dėžės formos pertvara, kurios vidurinioji dalis mažne krūtinės aukštyje buvo atitverta medinėmis grotelėmis. Kam ji čia reikalinga, buvo neaišku. Truputį pavargęs, Neringas atsirėmė į ją nugara.