— Jūs norite tų pinigų?—paklausė unteršturmfiureris nebe taip baimingai ir su priešiškumo gaidele balse. Jis jautė, kad didžiausias pavojus jau praėjęs.
Rokštrohas susimąstęs pasitrynė smakrą. Prancūzai ir amerikiečiai buvo prie Aukštutiniojo Reino. Jie galėjo bet kada pulti, ir tuomet jis prarastų paskutinę progą. Reikia žūt būt paslėpti dėžutę saugioje vietoje.
— Kada jūs vėl* susitinkate su tuo Anka?
— Poryt.
— Supažindinsite mane su juo.
Derybos, kovo keturioliktą dieną įvykusios tarp Rokš-troho ir Ankos, buvo atkaklios ir haupšturmfiureriui nuostolingos. Už paslaugą pernešti dėžutę diplomatiniame bagaže per Šveicarijos sieną, Anka išsiderėjo šimtą penkiasdešimt tūkstančių reicho markių.' Unteršturmfiureris Herlingeris, kuris irgi jautė galįs šį tą pešti, pareikalavo šimto tūkstančių reicho markių, tad Rokštrohui nieko kita neliko kaip tik pasižadėti sumokėti unteršturmfiure-riui už tarpininkavimą. O kadangi niekam iš jų tuo metu ir į galvą neatėjo realizuoti brangenybes, tai buvo nuspręsta, kad Anka padės dėžutę, kurios raktas liko pas Rokštrohą, viename Berno bankų.
Kovo septynioliktą Anka sugrįžo iš Šveicarijos. Jis perdavė Rokštrohui vieno Berno banko pakvitavimą, kad seife 1283 deponuota plieninė dėžutė ir įteikėjui išduotas žetonas su tokiu pačiu numeriu. Šis pakvitavimas, kurį Anka primygtinai išreikalavo, neturėjo jokios juridinės vertės ir haupšturmfiureris jį iškart sudegino.
— Žetoną,— paslaugiai prašneko Anka,— aš norėčiau patikėti mūsų draugui Herlingeriui, kuriam kliūva nemaža mūsų laimikio dalis. Raktą turite jūs, ponas haupšturm-fiureri. Manau suprantate, jog ir man reikėjo apsidrausti. Taigi su banku aš dar papildomai sutariau slaptažodį, kurį kol kas laikysiu paslaptyje. Seifas mums tik tuomet atsivers, kai visi trys dalykai bus vienoje vietoje: raktas, žetonas ir slaptažodis. Kai dėl jūsų, ponai, tai greičiausiai artimiausiu metu būsite gan toli nuo šių vietų. Tačiau ateityje jūs bet kada galėsite susirasti mane štai šituo adresu.
Jis padavė Rokštrohui lapelį. Haupšturmfiureris sutrikęs įsistebeilijo į popierėlį. Ir tuomet jam pasidarė aišku, kad dėžutė jau nebe jo vieno ir prarasta visiems laikams. ~l
— Kodėl aš turiu jumis tikėti?— paklausė jis grieždamas dantimis.— Bet jeigu jūs mane apmausite...
— Na na,— priekaištingai tarė Anka.— Juk raktas pas jus. Parašykite man, kai viskas jau bus užmiršta. Tikiuosi, kad mes dar ne vienus metelius kaip reikiant pagyvensime.
Linktelėjęs galva, jis išėjo. Rokštrohas piktai dėbtelėjo į Herlingerį. „Jei ne jis, aš turėčiau šimtu tūkstančių markių daugiau,— galvojo.— Bet kas man iš to, jei jį nudėsiu? Anka tik tuomet pasakys slaptažodį, kai atsiras ir Herlingeris su žetonu. Neatvykus Herlingeriui Anka supras, kad jo paties gyvybei gresia pavojus. Nuo šiol esu su abiem surištas iki grabo lentos — bent jau kol dėžutė vėl atsidurs mano rankose."
— O ką dabar darysime?—paklausė Herlingeris.
— Stengsimės išnešti sveiką kailį iš šito karo,— atsakė Rokštrohas, ilgesingai žvelgdamas į kitą Bodeno ežero krantą.
Stovėdamas prie aerouosto terasos lango Klausas Mark-vartas stebėjo aerodromo lauką. Lygiai dešimtą valandą keturiasdešimt aštuonios minutės nusileido Čekoslovakijos aviakompanijos IL-18, nupūsdamas nuo tako šviežiai iškritusį sniegą. Lėktuvas lėtai artėjo prie pastato, prie kontrolinio bokšto kiek pasisuko į šoną ir sustojo. Privežė trapą, keleiviai išlipo ir vorele patraukė prie muitinės. Trečias eilėje buvo Ingas Taubertas.
Markvartas nuėjo į laukiamąjį. Praslinko gal penkiolika minučių, kol siaurame pasų tikrinimo koridoriuje galų gale pasirodė Taubertas. Jis buvo šiek tiek susierzinęs.
— Pernelyg jau smalsūs tie šveicarai,— piktai tarė jis, paspausdamas Markvartui ranką.— Ciuricho—Kloteno aerouostas mano kolekcijoje bus pažymėtas juodu kryžiumi.
— Tave šitai stebina?— ramiai paklausė Markvartas.— Jeigu tu būtum anglas, prancūzas ar net amerikietis, tuomet muitininkas galbūt atleistų net už tai, jog užmiršai nurodyti turįs visą dėžę konjako. Tarnautojas, tikrinantis pasus, viens du ir grąžintų vizą. Tačiau tu, sūnau, esi pavojingas subjektas. Tu atvyksti iš šalies, kurioje gyvena komunistai. Tu gali turėti paslėpęs savo bagaže keletą kilogramų sprogmenų, o ir tavo pasas gali būtį suklastotas. Eime, duokš lagaminą.
Perėję laukiamąjį, jie atsidūrė gatvėje. Pūtė žvarbus vėjas, dangus buvo pilkas, o aplinkui taip niūru, kaip ir turi būti kovo mėnesį, kai po dažnų atlydžių vėl ima spausti šaltis. Automobilių stovėjimo aikštelėje glaudėsi kelios mašinos.
— A, mūsų ištikimas bičiulis ,,Vartbiirgas",— pasakė Taubertas, kai Markvartas atrakino automobilį ir sukrovė daiktus į bagažinę.— Vis dar gyvas?
— Jis ilgai dar trauks,— atsakė Markvartas.— Tik ne čia. Po trijų savaičių mes išvažiuojame.
— Ar tau Berne jau nepatinka?
■— Svarbu ne tai,— tarė Markvartas.— Aš čia ADN atstovas. Bet galėjau būti pasiųstas į mėnulį. Tenai bent daugiau būčiau turėjęs darbo. Na, lipk.
Taubertas atsisėdo šalia jo. Markvartas paleido motorą ir automobilis iš stovėjimo aikštelės išsuko į Šafhau-zerio gatvę. Atsidūrus prie Erlikono, Markvartas pasiūlė:
— Jeigu tu nieko prieš, tai mes pakeliui sustosime Arburge ir papietausime. Ciuriche dar ne pietų metas ir, be to, ten brangoka.
— Daryk, kaip žinai,— atsakė Taubertas, kuriam buvo šiek tiek apmaudu, kad jis tik prabėgom žvilgtelės į Ciurichą. Tačiau, antra vertus, ir metų laikas ne tas, kada neskubant apžiūrinėtum miestą.
Vipkingo tiltu jie pervažiavo Limatą ir įsuko į Berno kelią.
— Ilgai žadi būti Berne?— pasidomėjo Markvartas, pravažiavus Altšteteną.
— Kokią savaitę,— atsakė Taubertas.— Lygiai tiek, kiek reikia užmegzti ryšius.
— Su kuo?—paklausė Markvartas.— O gal tai jūsų ministerijos paslaptis?
Taubertas papurtė galvą.
— Visai ne. Mes norime įsteigti Berne mūsų susisiekimo atstovybę. Juk žinai, kaip tatai sunku, kai nėra diplomatinių santykių. Ir vis dėlto Vienoje, Kopenhagoje bei Stokholme mums pavyko. Vienoje ir Stokholme aš savo akimis galėjau įsitikinti, kokią tai duoda naudą. Tad kodėl nepabandžius ir Berne? Nuo manęs, aišku, mažai kas priklauso, tačiau kaip transporto reklamos referentas aš čia galėsiu daug ko pasimokyti. Daugiausiai teks padirbėti ministerijos patarėjui Neringui. Tu su juo dar susitiksi.
Jie važiavo pro Voleną. Užsnigta pieva slėnio gilu-irioje du bėri arkliai traukė roges. Jose sėdėjo įsimylėjėlių porelė. t
— O kaip, tarp kitko, gyvuoja panelė Ciulkė?—užklausė Markvartas, prisiminęs, kaip prieš pusmetį Berlyne, geležinkelio stotelėje „Ostkroic" buvo sutikęs Tau-bertą su mergina, kuri prisistatė tokia pavarde.
n
— Čiulkė?—lėtai perklausė Taubertas.— Tu turi gaivoje tą mažytę iš Kelionių ir ekskursijų biuro? Pasirodė, kad ji ne mano idealas. Tačiau neseniai aš susipažinau su viena mergina iš Potsdamo,— pagyvėjo jis.— Taigi, jei tu ją pamatytum...
— Na, pakaks, Ingai,— pertarė jį Markvartas, geraširdiškai šypsodamasis.— Po mėnesio tu apsižiūrėsi, kad ir ji tau ne pora. Brangus drauguži, mums abiem jau po trisdešimt dvejus. Pavojingas amžius. Kas iki šiol dar nevedęs, turi daugiausia šansų likti užgaidžių senberniu.
— Gera tau šnekėti,— ėmė karščiuotis Taubertas.— Ne kiekvienam taip sekasi kaip tau. Būčiau aš su Georgija susipažinęs anksčiau negu tu, būtum nieko nepešęs.
— Žinoma, jei tik ji būtų už tavęs tekėjusi,— atkirto Markvartas.
Taubertas ėmė kelti į padanges savo gerąsias savybes, paskui prašneko apie tai, kokia turėtų būti jo žmona.