Staiga jis krūptelėjo. Iš už medinių grotelių pasigirdo balsas.
— Anka, man reikia su jumis pasišnekėti.
Neringas atsisuko, mėgino pro groteles ką nors įžiūrėti, tačiau medinėje dėžėje buvo per tamsu.
Jau ketino griežtai atsikirsti, tačiau paslaptingas balsas vėl prabilo:
— Cit! Stenkitės neatkreipti dėmesio. Galimas daiktas, jog mus seka.
Neringas žvilgtelėjo viduriniosios navos pusėn, tačiau nieko daugiau nepamatė, tik zakristijoną, einantį prie chorų su krūva maldaknygių.
— Mano pavardė ne Anka! — šiurkščiai atitarė jis.— Po velnių! Aš jums šitai jau sakiau...
— Ne man,— pasakė iš už pertvaros.— Pas jus buvo Rokštrohas.
— Vadinasi, ir jūs mane su kažkuo painiojate,— atšovė Neringas.— Aš nenoriu turėti jokių reikalų nei su ponu Rokštrohu, nei su jumis! Įsikalkite tai į galvą!
Jis jau ruošėsi nueiti, tačiau nepažįstamojo balsas jį sustabdė.
— Jūs neįvertinate Rokštroho. Jūsų vietoje aš būčiau atsargesnis. Jis labai pavojingas, bet jeigu mudu...
— Apskritai kas jūs toks?— pertarė jį Neringas.
— Apsimetate lyg nežinotumėte! — piktai nuskambėjo balsas.— Juk suprantate, kad aš Herlingeris.
— Aš nematau jūsų,— pasakė Neringas.— Ir labai noriu kada nors akis į akį susitikti su ponu Rokštrohu arba su jumis.
Jis ėmė slinkti palei medinę pertvarą. Viduje kažkas sukrebždėjo.
— Dėl dievo meilės, sustokite! — sunerimo nepažįstamasis.— Niekas neturi mūsų pastebėti.
— O kodėl?—paklausė Neringas. Jis priėjo šoninę sieną, tačiau durų nerado.
— Tatai jūs puikiai suprantate,— atsakė balsas.— Klausykite. Svarbiausia raktas. Pirmadienį baigiasi terminas. Raktą aš jums parūpinsiu.
Neringas, lėtai žingsniavęs palei ilgą dėžės sieną, stabtelėjo. Nuo chorų sugrįžo zakristijonas ir tuoj dingo šoninės navos duryse. ,
— Šit kaip? Raktą?—pakartojo Neringas.— O ką aš su juo veiksiu?
— Na taip, jums reikalingas žetonas, bet jį turiu aš. Kai jūsų rankose atsidurs žetonas ir raktas, viskas bus gerai.
— Iš tikrųjų?—Nerkingas beveik priėjo kitą dėžės kraštą.
Nepažįstamojo balse pasigirdo nekantra.
— Juk slaptažodį pats žinote...
Neringas pasižiūrėjo į medines groteles. Jis nieko neįstengė pamatyti, tačiau žinojo, kad anas jį stebi, kiek leidžia tarpai tarp grotelių.
— Viešpatie, sustokite galų gale! — tarė nepažįstamasis suirzęs.— Tas tipas jau atkreipė į mus dėmesį.
Neringas atsisuko ir šalia altoriaus išvydo zakristijoną.
— Bažnyčia netrukus uždaroma, pone,— pasakė jis.
— Aš tuoj išeinu,— atsakė Neringas.
Zakristijonas nuėjo prie pagrindinio išėjimo, kur, matyt, stoviniavo ir daugiau lankytojų.
— Noriu jums štai ką pasiūlyti,— pasigirdo balsas iš dėžės.
— Sakykit.
— Aš pavogsiu raktą iš Rokštroho. Tuomet jūs galėsite paimti dėžutę, mąn visai nesakęs to slaptažodžio, o paskui mes iškart mausim iš Šveicarijos.
— Įdomus pasiūlymas,— nieko negalvodamas atsakė Neringas.
Dabar jis stovėjo prie kitos dėžės sienos. Joje buvo žemos durelės.
— Paskutinis terminas — naktis iš sekmadienio į pirmadienį. Iki tol neduokite jam atsakymo. Jeigu iki pietų jums pavyktų pasiimti dėžutę, tuomet Rokštrohas tikrai
nestotų skersai kelio. Mašiną parūpinsiu aš, na o*bilietus lėktuvui teks jums gauti. Mano kišenės visai tuščios...
— Ir ką jūs už tai norite?—pasiteiravo Neringas. Ranka jis atsargiai stengėsi apčiuopti durų rankeną.
— Dviejų šimtų tūkstančių,— atsakė nepažįstamasis.— Matote, kokia menka mano dalis. Pasitenkinsiu dviem šimtais tūkstančių. Daugiau nenoriu. Viską kita jums.
Neringo ranka jau surado rankeną. Staiga nepažįstamasis susijaudino:
— Jis ateina. Atsargiai! Mums reikia skirtis.
Neringas pamatė iš šoninės navos artėjantį zakristijoną ir paleido rankeną.
— Jau metas, pone,— priminė zakristijonas.— Jūs čia vienas likote.
— Taip, suprantama,— atsakė Neringas.— Jau einu. Bet prieš tai norėčiau sužinoti, kam reikalinga šita medinė pertvara.
— Prieš tris šimtus metų Berno seniūnas pareiškė pageidavimą dalyvauti pamaldose, bet norėjo likti niekieno nepastebėtas,— paaiškino zakristijonas.— Štai čia jis ir sėdėdavo.
— Bet juk žmonės galėjo jį matyti įeinant pro šias duris,— pasakė Neringas.
Jis paspaudė rankeną. Durys buvo užrakintos.
— Ne, pone,— tarė zakristijonas.— Yra dar vienas įėjimas iš išorės. Tačiau dabar, žinoma, ir jis užrakintas.
— Šit kaip,— pasakė Neringas.— Dėkui už paaiškinimą.
Jis įdėjo pusę franko į paslaugiai atkištą zakristijono ranką ir pro šonines duris išėjo į lauką. Įdėmiai žvalgydamasis pro gėlių klombas patraukė tenai, kur tikėjosi rasti duris, vedančias į seniūno vietą. Praskleidęs nuogas krūmų šakas, išvydo duris. Pėdsakai ėjo per apledėjusį sniegą prie durų ir atgal. Jis apčiuopė masyvią kaltos geležies rankeną. Durys buvo tik privertos, tačiau jis nė nepažiūrėjo į vidų. Vis tiek nieko nebūtų sutikęs. Susimąstęs pasitrynė smakrą. Paskui apsisuko ir nužingsniavo link Keslergasės.
— Man jūsų prireiks. Laukite, išsikviesiu.
Žmogus erelio nosimi grąžino fotografiją ir skuduru ėmė valyti automobilio priekinį stiklą.
— Postgasė, numeris šešioliktas,— sušnibždėjo jis.— Nuo šiandienos aštuonioliktos valandos jį tenai galima rasti.
Degalinės kontoros duryse pasirodė savininkas.
— Kas nors negerai,— susirūpinęs paklausė jis.
Venderslebas plačiai nusišypsojo, pademonstruodamas
savo tviskančius auksinius dantis.
— Viskas eina kaip iš pypkės, meistre,— atitarė jis.— Galiu ir kitiems rekomenduoti Kruchelio degalinę Kenice.
Jis paspaudė starterį, abiem linktelėjo ir išvažiavo į gatvę. Metęs akį į veidrodėlį išvydo, kad ponas Kru-chelis žiūri jam įkandin suraukęs kaktą. „Gal ką nujaučia,— pagalvojo jis.— Na ir tegul, jeigu jam tai malonu, kad tik nesikištų į mano reikalus. Antraip aš papasakosiu, kaip galima gerai pasipelnyti pardavinėjant atitinkamai įpakuotą prastos kokybės alyvą..."
Kai įsmuko į Svarcenburgo gatvę ir automobilio veidrodėlyje jau nebematė degalinės savininko, Vanderslebas iškart jį pamiršo.
„Reikia duoti žinią tetulei Džozei,— pagalvojo jis,— ir kuo greičiau. Geriausia būtų pasiųsti telegramą.1' Mintyse jis ėmė kurti tekstą ir baigė jį kaip tik prie Libe-feldo pašto pastato.
„Tetulė Džozė apsidžiaugs, pamačiusi, kaip aš stengiuosi,— pagalvojo jis.— Šįryt man nė nereikėjo jos patarimų. Mergina iš pensiono pasirodė nelabai sukalbama, tačiau už tam tikrą honorarą rūpimą informaciją galima gauti ir kitur. Ne vien mūsų šalyje tarnautojai nieko prieš mažumą prisidurti prie atlyginimo. Tikiuosi, jog tetulė Džozė kada nors įvertins mano triūsą." Jis padavė pro, langelį užpildytą formuliarą ir ėmė laukti, kol pašto darbuotojas suskaičiuos žodžius. „Galbūt reikėtų paskambinti ir į Durlachą? Bet kodėl būtent iš čia? Juk vis tiek dar teks užvažiuoti ir į Vabemo paštą. O gal geriau užsukti į restoraną?"
Jis įvažiavo į Heso gatvę ir sustojo priešais „Ponio" restoraną. Užsisakęs kavos bei truputį užkąsti, paprašė leidimo paskambinti. Seimininkas pats užsakė pokalbį, stengdamasis ir įtikti klientui, ir kontroliuoti. Vanderslebas neturėjo nieko prieš. Pasikalbėjęs telefonu, jis pasišaukė šeimininką, pasiteiravo, kiek reikia mokėti ir taktiškai suapvalino sumą šeimininko naudai.