Važiuodamas į Vaberną jis nepatenkintas purtė galvą. Jam visai nepatiko tokios užduotys, kurios varžo veiksmų laisvę. Tuomet kam reikalingas kaip tik jis, jeigu galima pasiųsti bet kokį idiotą. Vaberne jis vėl sustojo prie pašto. Pagyvenusi panelė už langelio supratingai šyptelėjo ir įteikė jam du laiškus iki pareikalavimo, kai tik jis ištarė sutartinius žodžius ,,Paguoda vienatvėje". Vanderslebas vyptelėjo jai ir movė iš pašto. To tik trūko, kad šita trokštanti ištekėtixsena ožka imtų jį laikyti kandidatu į vyrus.
Buvo dar per anksti. Jis atsisėdo į mašiną ir užsirūkė. „PaŲausysim, kas gero per radiją. Pagal oro prognozę, ačiū dievui, galų gale atšils." Jis pašiurpdavo prisiminęs žiemas Rusijoje, nors, dirbant slaptoje karo policijoje, jam klojosi kur kas geriau negu kitiems. Vis dėlto nuo to laiko negalėjo pakęsti sniego ir šalčio. Diktorius per paskutines žinias užtikrino, kad rusų priekaištai Vakarų Vokietijos centrinei tarnybai, tiriančiai nacionalsocialistų nusikaltimus, ir jos vadovui ponui Siūlei esą išlaužti iš piršto. Vanderslebas sukrizeno. Jis gerai suprato, kodėl jį ragino aktyviau veikti. Tik klausimas, ar šveicarų policija ir toliau taip ramiai laikysis, kaip jam buvo žadėta. „Jie negali leisti, kad aš įkliūčiau,— svarstė jis, užves-damas mašiną.— Tačiau kartais sunkumai pašalinami pačiu paprasčiausiu būdu. Pavyzdžiui, pasitelkus į pagalbą pistoletą." Jam ėmė mausti paširdžius. Žinoma, tokioje aplinkoje reikia būti viskam pasiruošus. Geriausias pavyzdys— tasai kvailys, kuris prieš dvejus metus per aferą su viršgarsiniu naikintuvu sukėlė prancūzų valdžios nepasitenkinimą. Jam skirta kulka buvo paleista iš prancūziško revolverio. Tuo jis nė kiek neabejojo, nes pažinojo žmogų, padėjusį Vakarų Vokietijos vyriausybei išsisukti iš tos keblios situacijos.
Važiuodamas pietiniais Berno priemiesčiais, Vanderslebas jautėsi nebe toks tvirtas. Per Monbižu tiltą įvažiavo į Kirchenfeldą, iš ten, laikydamasis senamiestį juosiančios Arės, pasuko Šloshaldeno kapinių link. Jau temo, kai jis pastatė mašiną viename skersgatvyje. Netoliese esančioje parduotuvėje nusipirko nedidelį dirbtinių gėlių vainiką. Šiuo atveju švaistyti pinigus išties nebuvo jokios prasmės. Paskui per šoninį įėjimą pateko į kapines ir pro administracijos pastatą palengva nužingsniavo link centrinės alėjos, apsuptos galingomis guobomis nuogomis šakomis. Ties emaliuota pritvirtinta prie betoninio stulpo lentele su užrašu „6 skyrius" pasuko į dešinę. Vanderslebas pėdino pro gerbiamų Berno piliečių šeimų kapus, pro aukštus bjaurius paminklus su neskoningais baltais angelais, su liūdesio poza stovinčiomis moterų figūromis iš juodo marmuro ir nepaprastai dideliais urnos pavidalo indais, papuoštais palmės šakelėmis ir skardiniais kaspinais. Tai buvo pompastiška sielvarto ir turto demonstracija, kuri atrodė ypač atstumianti po nešvaria tirpstančio sniego pluta. Toliau ėjo paprastų kapų eilės. Vanderslebas apžvelgė mažiau pasiturinčiųjų paskutinio poilsio vietą ir patenkintas linktelėjo. Tenai priekyje, dvidešimt žingsnių nuo tako, prie vieno kapo stirksojo vyriškis, regis, mintyse kalbėdamasis su velionio siela.
Vanderslebas prisiartino prie jo, tačiau atsistojo ne greta, o tarp jo ir savęs praleidęs vieną kauburėlį. Jei kas būtų juos išvydęs, tikrai pagalvotų, jog tai du našliai susimąstę rymo prie savo mirusių žmonų kapų. Tačiau aplinkui nebuvo nieko, kas kreiptų į juos dėmesį. Šitai nesunku buvo ’pastebėti, nors jau ir temo.
— Džiaugiuosi, kad jūs atėjote,— sušnabždėjo Vanderslebas stovinčiam per vieną kapą.
— Vadinasi, jūs skambinot man šįryt,— piktai atsakė tas, nepakeldamas galvos.
Vanderslebas tyliai susijuokė, šnairom stebėdamas kresną vyriškį.
— Jums reikia būti atsargesniam, Rokštrohai. Galiu lažintis, jog ne aš vienas jus seku.
— Kodėl jūs vadinate mane Rokštrohu? Jau per telefoną šitaip kreipėtės. Mano pavardė kitokia. Ir apskritai nesuprantu, ko jums iš manęs reikia.
— Keista, jog užteko vieno telefono skambučio, kad jūs atsidurtume te čia,— įgėlė jam Vanderslebas.
— Galbūt man buvo įdomu.
— Jeigu jūs ne Rokštrohas, tuomet jūsų smalsumas nesuprantamas. Antraip kas ryžtųsi taip toli trenktis? Taigi jūs vis dėlto Rokštrohas.
— Sakykit galų gale, ko jūs norite,— suurzgė tasai.
— Perspėti jus.
Rokštroho ranka kaipmat atsidūrė palto kišenėje.
— Ak, duokite tam daikčiukui ramybę,— pavargusiu balsu pratarė Vanderslebas.— Kokia jums nauda, jei mane nudėsite? Nejau manote, kad eidamas čionai neapsi-draudžiau? Jūs juk norite šiek tiek pasimėgauti gyvenimu. Aš nelaikyčiau dėžutės paskutine garantija šitam pasiekti.
Valandėlę viešpatavo tyla. Rokštrohas spoksojo į paminklinį akmenį, po kuriuo ilsėjosi kažkokios Matildos Dauvalder palaikai.
— Vadinasi, jus atsiuntė jisai,— galop tarė jis.— Ir kaip aš nesusiprotėjau, kad prieš atvykstant jam pačiam čia jau sukinėsis jo bendras.
— Ką jūs turite galvoje?—nustebo Vanderslebas.
— Norite užginčyti, jog ne Anka pavedė jums pašnekėti su manimi?
Takeliu pro šalį nušlepsėjo senučiukė. Vanderslebas luktelėjo, kol ji dingo.
— Su Anka aš išvis neturiu nieko bendra.
— Nemeluokite, Vanderslebai. Žinoma, Anka nori didesnės dalies arba tiksliau visko, o jums kokia nors apgaule reikia iš manęs išpešti raktą. Manote nepastebėjau, kad jis tikisi mane apdumti? Jūs tikriausiai jau ir pas Herlingerį lankėtės dėl žetono.
Vanderslebas papurtė galvą.
— Jūs apsirinkate, Rokštrohai,— tarė jis.— To Ankos aš ir akyse nesu matęs.
— Užtat gal žmogų pavarde Neringą?—klastingai paklausė Rokštrohas.
Vanderslebui iškart viskas paaiškėjo.
— Ak šit kaip. Prisiekiu jums, kad ir su Neringu aš neturiu nieko bendra. Kai dėl jo, tai jūs labai klystate. Laikote jį Anka, tačiau jis ne Anka.
— Aš geriau žinau,— nenusileido Rokštrohas.— Turiu įrodymų. Neužmirškite šito.
— Dar sykį kartoju, jūs klystate,— pakėlė balsą Vanderslebas. Paskui susitvardęs vėl ėmė ramiai aiškinti:— Šitas Neringas — komunistas. Jis atvyko čionai Rytų zonos pavedimu prikalbėti šveicarus atidaryti jų geležinkelio atstovybę. Nejau jūs šito nesuvokiate?
— Suvokiu,— kiek pagalvojęs atsakė Rokštrohas,— kad jis puikiai užsimaskavo. Ir dar man aišku, kad judu dirbate ranka rankon. Taigi kokį sandėrį jūs ketinate su manimi sudaryti?
— Aš absoliučiai neturiu su juo nieko bendra,— karštai užginčijo Vanderslebas.— Tačiau vis dėlto noriu jums šį tą pasiūlyti.
Rokštrohas pasilenkė ir nurinko nuo kapo sausas šakeles.
— Aš esu labai smalsus,— tarė jis.— Jau minėjau, kad esu smalsus.
— Klausykite,— Vanderslebą apėmė pyktis.— Yra žmonių, kurie nesuinteresuoti, kad dėl jūsų kaltės kiltų skandalas. Jūs suprantate, ką aš turiu galvoje. Jeigu čionykštė policija atkreips dėmesį...
— Veltui bumą aušinate,— atsainiai pertarė jį Rokštrohas.— Nebandykite įvelti policijos.
— Kaip tik tai aš ir turėjau galvoje,— pasakė Vanderslebas, tolyn labyn nervindamasis.— Jūs per daug žinote. .,
— O taip, apie jūsų draugužį Neringą ir apie daugelį kitų žmogėnų, kurie puikiai įsitaisė tenai, nusususioje Federatyvinėje Respublikoje. Ar jūs jam bent gerai mokate už tai, kad jis Rytų zonoje uostinėja orą?
— Jūs viską suplakėte į krūvą,— nusivylęs pratarė Vanderslebas.— Na tiek to. Dvidešimt tūkstančių, jeigu nedelsiant dingsit iš čia. Grįžkite atgal į Pietų Ameriką. Su tokiais pinigais galėsite imtis biznio. Ir jūsų bičiulis Herlingeris neliks nuskriaustas...
— Matyt, laikote mane visišku idiotu,— pašaipiai atsakė Rokštrohas.— Vadinasi, aš turiu atiduoti jums raktą už arbatpinigius? O gal esate paruošęs kokią kitą gudrybę?