— Rokštrohai! — piktai šūktelėjo Vanderslebas.— Jūs žaidžiate su ugnimi. Jeigu tučtuojau neišnyksite, aš už nieką neatsakau. Jūs gavote sąžiningą pasiūlymą. Gerai apgalvokite jį. Antraip lengvai galite ir kojas ištiesti.
— Aš visuomet žaidžiau su ugnimi,— nesutriko Rokštrohas,— ir galbūt jums pačiam pirmiau teks kojas ištiesti. Kalbama apie tris ketvirtadalius milijono. Taigi manęs neišgąsdinsite. O jeigu norite sužlugdyti man visą reikalą— aš irgi galiu kreiptis į policiją. Kaip jums atrodo, kas tuomet atsitiks?
— Atsisėsite iki gyvos galvos abu su Herlingeriu,— atsakė Vanderslebas. 4
— O Anka?— paklausė Rokštrohas.— O kiti, kaip inkstai taukuose besi vartantys Federatyvinėje Vokietijoje?
Vanderslebas patylėjo.
— Vadinasi, jūs nesutinkate?—pasiteiravo jis po valandėlės.
— Ne, nesutinku,— tarė Rokštrohas.— Aš lieku čia ir pats atgausiu dėžutę. Perduokite šitai savo tariamam Neringui.
Jis apsisuko ir nužingsniavo prie išėjimo.
Vanderslebas padėjo dirbtinių gėlių vainiką ant кар© ir kurį laiką pagarbiai pastovėjo. Jeigu tuo metu kas nore būtų ėjęs pro šalį, tai būtų išgirdęs jį tyliai keiksnojant.
Apie dvidešimtą valandą Biutikofer pensiono koridoriuje suskambo telefonas. Iš virtuvės atskubėjo Lenė ir pakėlė ragelį.
— Taip, klausau. Poną Neringą? Pažiūrėsiu, ar jis yra.
Priėjusi prie Neringo kambario ji pasibeldė. Pasigirdo
balsas, kviečiantis užeiti į vidų.
Neringo, matyt, sėdėta prie nedidelio apvalaus stalo ir rašyta. Dabar jis stovėjo prie lango ir truputį praskleidęs portjerą žiūrėjo į tamsų kiemą. Vienintelis fligelio langas skleidė blausią šviesą, o kadangi užuolaidoe buvo užtrauktos, tai Neringas nieko -negalėjo pamatyti.
Akimirką Lenei dingtelėjo, kad Neringas toks pat vienišas, kaip ir ji, ir pajuto jam simpatiją. Bet paskui suvokė, kad jis, priešingai jai, žmogus galintis elgtis kaip tinkamas, turintis savo tikslus ir uždavinius, kartais tai ir svarbiausia. Ji tuo tarpu neturėjo nieko.
— Jus kviečia prie telefono, ponas Neringai,— kreipėsi Lenė veik priešiškai.— Ponia Markvart.
Patarėjas atsisuko ir pasakė:
— Einu. ^
Jis pamilo Georgiją visa širdimi, todėl labai apsidžiaugė jos skambučiu.
— Neringas,— prisistatė jis, paėmęs ragelį.— Jūs norite su manimi pasišnekėti, Georgija?
— Noriu su jumis ne vien pasišnekėti, bet ir pamatyti, ponas Neringai,— pasakė Georgija.— Užsukite pas mus. Aš paruošiau fondiu. O vieni mes neturime apetito. Tikiuosi, žinote, kas tai per patiekalas?
— 2inau, tik man dar neteko ragauti,— atsakė Neringas.
— Na, tuomet pasiskubinkite. Netrukus jis jau stovės ant stalo.
Neringas padėjo ragelį ir grįžo į savo kambarį. Jis mielai sutiko pasisvečiuoti. Georgija ir Klausas Markvar-tai — puikūs žmonės, deja, jį vis labiau neramino santykiai su Ingu Taubertu. Žinoma, jaunuolis atlieka tai, kas jam privalu. Neringas šiuo metu buvo lyg ir jo viršininkas. Jis galėjo auklėjimo tikslais liepti jam padaryti tą ar kitą nebūtiną darbą, bet jis bodėjosi tokiomis užduotimis, be jokios naudos vien atimančiomis laiką. Pas Markvartus Taubertas buvo patikimose rankose, tačiau jis pats būtų smagiau jautęsis turėdamas su Ingu glaudesnius kontaktus. Kodėl jų nebuvo, ilgai sukti galvą nereikėjo.
Susidėjęs prirašytus lapus į lagaminą, Neringas pasitikrino, ar turi su savimi jo misijai reikalingus popierius. Paskui užsidėjo kepurę, apsivilko paltą ir išėjo į koridorių. Koridoriaus gale, už posūkio į kairę, kur nesiekė jo žvilgsnis, Neringas išgirdo Lenės balsą. Kažkieno vyriškas balsas jai atsakė, tačiau patarėjui neberūpėjo, nei kas tenai stovi, nei ką šneka.
Praėjęs pro kelis namus, jis kaipmat atsidūrė prie Markvartų buto. Georgija jau laukė jo prie koridoriaus durų.
— Malonu jus matyti! — pasakė Georgija ir nusivedė Neringą į svetainę.
Taubertas, sėdėjęs viename iš fotelių, mandagiai atsistojo. Tačiau jo elgesyje buvo aiškiai jaučiamas šaltumas. Georgija arba nieko nepastebėjo, arba tiesiog nekreipė į tai dėmesio.
— Valandėlę luktelsim,— tarė ji dalykiškai.— Klausas perdavinėja pranešimą.
Ji pravėrė duris, kad girdėtųsi teletaipo tarškesys.
— Tu jau baigi?—šūktelėjo ji.— Eikš, užiminėk svečius.
— Skubu lekiu,— atsiliepė Klausas Markvartas.— Jau viena koja pas jus.
Jis pasirodė duryse, Georgija tuo tarpu dingo už užuolaidos virtuvėlėje, iš kur sklido maloniai nosį kutenantis lydyto sūrio ir karšto vyno kvapas.
Markvartas paspaudė Neringui ranką ir pakvietė prie padengto stalo. Šalia servetėlės kiekvienam buvo padėta ilga šakutė, stovėjo dvi lėkštės su paskrudinta duona ir keturios taurelės.
— Man reikia vyšnių antpilo,— šūktelėjo Georgija iš už užuolaidos.— Atnešk antpilą.
Markvartas išėmė iš sieninės spintelės butelį vyšnių antpilo, įpylė taurelę ir nunešė Georgijai. Naujas aromatas įsimaišė į kvapus, tvyrančius Georgijos valdose. Namų šeimininkas grįžo su apvaliu metaliniu pastovu, ant kurio dugno blykčiojo spiritinės viry kielės melsvos liepsnelės. Paskui pasirodė Georgija ir uždėjo ant jo emaliuotą puodą, kuriame kažkas garavo.
— Gero apetito,— palinkėjo ji, ir kiekvienas nardino ilgą šakutę su persmeigtu duonos gabaliuku į fondiu ir skanavo. Markvartas pripylė į taureles degtinės, ir visi išgėrė į šeimininkės sveikatą.
— Galų gale šis tas apčiuopiama po tokių nuobodžių plepalų šįryt,— mėgaudaipasis pasakė Klausas Markvartas.— Tie šveicarai sugeba ištampyti nervus. Jeigu jų virtuvė nebūtų tokia...
Ir jis papasakojo apie spaudos konferenciją, kuri tęsėsi keletą valandų. Georgija paaiškino, kaip ruošti fon-diu. Taisyti šį valgį ją išmokiusi ponia Ledrach, žmona žurnalisto, su kuriuo jie draugavo. Neringas pagyrė patiekalą, nes jis išties labai patiko ir išgėrė dar vieną taurelę. Neringui nuojauta sakė, kad Georgija ir jos vyras pastebėjo įtampą tarp jo ir Tauberto, kuris sėdėjo bemaž nepraverdamas lūpų, ir Georgija veltui stengėsi įtraukti jį į pokalbį. Tuomet Neringas nusprendė čiupti jautį už ragų.
— Ar smagiai praleidote popietę, draugas Taubertai?— pasiteiravo jis.
— Aš... aš rašiau laiškus, kaip jums ir minėjau,— sutrikęs atsakė Taubertas,— o paskui padėjau poniai Markvart apsipirkti.
— Be abejonės malonus užsiėmimas,— tarė Neringas, nusišypsojęs Georgijai.— Manau, jog tuo pačiu šiek tiek susipažinote su Bernu.
Tai buvo užuomina, jog siūlė drauge pasivaikščioti po senamiestį.
Taubertas nieko neatsakė.
— Patarčiau progai pasitaikius nueiti į prancūzų filmą,— ramiai toliau dėstė Neringas.— Čia filmai nedubliuoti. O atgaivinti kalbos žinias niekados ne pro šalį.
Čia jau aiškiai davė suprasti, kad į Berną jie atvyko ne poilsiauti.
Ingas Taubertas nuleido galvą, tačiau ir toliau tylėjo. Georgijos veide pasirodė susirūpinimas. Jautėsi, kad tvenkiasi audra. Ji maldaujamai pažvelgė į vyrą, bet Klausas nepastebimai pakratė galvą. Jo nuomone, geriausia jiems išsikalbėti, negu dar ilgiau giežti apmaudą ant kits kito.
Patarėjas ilgai nedvejodamas dalykiškai pradėjo:
— Klausykite, draugas Taubertai, mums reikia pagaliau. ..
Bet jis nespėjo baigti sakinio. Kabinete suskambėjo telefonas. Georgija išėjo, ir Neringas nusprendė palaukti, kol ji sugrįš. Jis panardino duonos gabalėlį į fondiu ir susimąstęs ėmė jį kramtyti.
— Jums skambina iš pensiono, ponas Neringai,— pasakė grįžusi Georgija.— Matyt, svarbu.
Neringas padėjo servetėlę ir atsistojo. Po kelių minučių jis vėl pasirodė. ^
— Mano vardu atėjo laiškas, nepaprastai skubus,— ištarė jis susimąstęs.— Einu pasiimsiu.