— Leiskite man,— pasisiūlė Taubertas, pakildamas iš fotelio.— Esu jaunesnis už jus.
— Prašau, jei pageidaujate,— nesipriešino Neringas.
„Nori užvilkinti mūsų pokalbį,— pagalvojo jis.— Tačiau aš niekur neskubu. Ligi vakaro dar toli."
Taubertas apsivilko paltą ir užsidėjo kailinę kepurę. Greitai nubildėjo laiptais žemyn, džiaugdamasis, kad dingo Neringui iš akių. Jis, tiesa, suprato, kad elgiasi lyg vaikėzas, tačiau nieko neįstengė sau padaryti.
Tuo metu, kai čiupo už rankenos, ketindamas atidaryti duris, jam pasirodė, kad už nugaros kažkas stovi. Išsigandęs norėjo atsigręžti, tačiau staiga pajuto stiprų smūgį į galvą. Jis atsitrenkė į sieną ir susmuko ant žemės. Tačiau prieš prarasdamas sąmonę blausioje laiptinės šviesoje kaip per sapną išvydo prakaulaus veido vyrą, kuris atsegė jam paltą ir ėmė naršyti po švarko kišenes.
Atgavęs sąmonę, Taubertas pamatė prie jo palinkusį jau kitą apvalaus naivoko veido vyriškį.
— Kas jums?—susirūpinęs paklausė žmogus.
Taubertas apsičiupinėjo galvą. Virš kairės ausies jis
aptiko gumbą, kuris vis labiau tino.
— Mane užpuolė,— sumurmėjo jis.
— Aš padėsiu jums užlipti į viršų,— pasisiūlė vyras naivoku veidu. Taubertas buvo dar per daug apsvaigęs, jog imtų stebėtis, iš kur čia atsirado ponas Čumis.
Atsirėmęs į jį, Taubertas užsvirduliavo laiptais aukštyn. Čumis paskambino į duris. Georgija atidarė ir persigandusi riktelėjo.
— Nesijaudinkite, miela ponia,— kreipėsi į ją Čumis.— Viso labo tik nedidelis gumbas. Po poros šaltų kompresų iškart palengvės.
Iš svetainės atskubėjo Neringas su Markvartu.
— Ko jums čia reikia, ponas»Čumi?— šaltai paklausė Neringas.— O kas nutiko ponui Taubertui?
— Kažkas užpuolė jūsų draugą,— paaiškino Čumis.—
Bet prašau manęs neįtarinėti. Aš jį tik suradau. Ar jums kas nors dingo?— kreipėsi jis į Taubertą.
Taubertas iš skausmo perkreiptu veidu apsižiūrėjo kišenes ir papurtė galvą. Markvartas padėjo jam nusivilkti paltą ir drauge su Georgija nuvedė į kambarį.
— Taikus miestas šitas Bernas, išties labai taikus,— dygiai konstatavo patarėjas.
— Tatai priklauso nuo aplinkybių,— paslaugiai atsakė Čumis.— Kodėl jūs nesikreipiate į policiją?
Patarėjas įdėmiai nužvelgė Čumį. Paskui, palikęs jį koridoriuje, nuėjo į kambarį.
— Nėra jokios prasmės,— pasakė jis sugrįžęs.— Ponui Taubertui nieko nepavogė. Užpuolėjo jis nepažįsta ir nesugebėtų nupasakoti, kaip jis atrodė.
— Nebent tai būčiau padaręs aš,— kvailai sukikeno Čumis.— Leiskite atsisveikinti. Iki pasimatymo.— Apsisukęs jis nulipo laiptais žemyn. Pasigirdo, kaip trinktelėjo laukujės durys.
— Kur tave užpuolė?— paklausė Markvartas draugo, kuris gulėjo ant kušetės.
— Vos spėjau prieiti prie durų,— dejuodamas atsakė Taubertas, kuriam Georgija uždėjo šaltą kompresą,— ir nelauktai gavau per galvą.
Patarėjas žvilgtelėjo į Markvartą.
— O paskui grįžo tasai Čumis ir pamatė draugą Taubertą,— lėtai pratarė jis.— Keista. Ko jam čia prireikė?
— Galbūt ruošėsi ką nors aplankyti,— tarė Markvartas.
— Tai kodėl, atvedęs pas mus draugą Tąubertą, išėjo?— paklausė Neringas.— Kodėl jam praėjo noras svečiuotis?
Markvarto veidas sutriko. Iš kabineto Neringas paskambino į Biutikofer pensioną. Atsiliepė ponia Biutikofer.
— Jūs šiandien gavote man adresuotą skubų laišką, ponia Biutikofer,— pasakė jis.— Bent jau taip man ką tik buvo pranešta. Kas, tiesą sakant, man skambino?
— Skambino?—ponia Biutikofer labai nusistebėjo.— Nieko negirdėjau. Ir jums, ponas Neringai, nėra jokio laiško.
Patarėjas padėjo ragelį. „Dabar pats laikas,— pagalvojo jis.— Ilgiau negalima slapukauti, kai šitokia atsakomybė. Reikia pranešti į Berlyną ir su Berno policija teks pabendrauti." Kai Georgija žvilgtelėjo į kabinetą, jisai buvo tvirtai apsisprendęs.
PENKTADIENIS, 1965.03.12
Vachmistras Brandegas visa širdimi buvo atsidavęs savo šefui, komisarui Ešlimanui. Prieš dvejus metus, nagrinėjant vieną išeikvojimo bylą, jam dingo daiktinis įrodymas (matyt, nusikaltėlio žmona jį pavogė ir sunaikino), o Ešlimanas tatai nuslėpė ir neleido, kad jį nugrūstų į rajoninį policijos skyrių. Dabar Brandegas susirūpinęs stebėjo komisarą, kuris blaškėsi po kambarį.
— O kaip ten ta Slaterio byla, ar bent kiek pasistūmėjo į priekį, Brandegai?— paklausė Ešlimanas, sustojęs prie lango. Į šiaurę nuo Arės kilpos viršum namų kybojo pilkas ryto dangus, iš kurio į žemę krito smulkios snaigės.
— Leitenantas Zibleris nelabai noriai šneka apie tai, ponas komisare,— atsakė vachmistras.— Tikriausiai mažai turi malonumo.
— Malonumo? Jūs sakote malonumo?— pakartojo komisaras ir atsiduso.— Keistas išsireiškimas. Nejau kam nors bendravimas su nusikaltėliais gali teikti malonumo? Mums tatai —- būtinybė, karti būtinybė, na o malonumas. .. Kad bent jau tenai, kur įkišam nosį pavyktų užkirsti kelią nusikaltimams, tačiau netgi šito mes nesugebame.
Brandegas suglumęs patraukė pečiais.
— Blogai išsireiškiau, ponas komisare,— tarė jis.— Leitenantas Zibleris džiaugtųsi, galėdamas atsikratyti šia byla, ir daktaras Bingas panašiai jaučiasi.
— Bjauri istorija, žinau,— pasakė Ešlimanas daugiau sau.— Tačiau aš mieliau vėl grįžčiau prie anos bylos, negu turėčiau reikalų su nešvaria politika. O ji išties nešvari. ..
— Neilgai liko laukti, ponas komisare,— pasakė Bran-degas.— Dar kelios dienos, ir jau bus viskas.
— Kad iš jūsų lūpų tiesiai dievui į ausį,— karčiai tarė Ešlimanas.— Man jau greitai baigsis kantrybė. Sėdime čia ir nė nepajudame iš vietos. Ramių ramiausiai leidžiame daryti nusikaltimus. Netgi žmonių apginti nepajėgiame. ..
— Gal truputį perdedame, ponas komisare?—atsargiai tarė vachmistras.— Nejau iš tikro taip yra?
— O ką jūs man neseniai papasakojote?— sušuko komisaras.— Ką jums pranešė Hufenus? Juk jam pasisekė, velniškai pasisekė, ar ne? ..
— Uncikeris nebūtų ryžęsis žudyti,— tarė Brandegas.
— Jūs esate geraširdis,— atsakė Ešlimanas, palingavęs galva.— Tarytum visados šitaip baigiasi. Tasai niekšas laisvėje, o mums duotas nurodymas...
Jo šneką pertraukė beldimas į duris. Pagyvenusi sekretorė kyštelėjo vidun galvą ir pranešė:
— Komisare, su jumis nori pasikalbėti ponas Neringas.
Ešlimanas su Brandegu susižvalgė.
— Kvieskite,— pasakė komisaras, kiek patylėjęs.
Kai Ešlimanas pirmą kartą išvydo patarėją, jis toli
gražu nebuvo palankiai nusiteikęs jo atžvilgiu. Neringas — nors ir ne savo noru — buvo atsidūręs pačiame įvykių centre, kur komisaras negalėjo veikti kaip įprasta. Be to, Neringo užduotis Berne turėjo savyje tiek daug politinės sprogstamosios medžiagos, jog susidarė papildomų sunkumų, su kuriais paprastai nebūdavo susiduriama. Nors tuo užsiiminėjo kitos instancijos, tačiau ir Ešli-mano skyriui teks už kai ką atsakyti. Įdomu, ar tas žmogus bent žino, kokie dalykai per jį dedasi? Tiesa, Neringas jam anaiptol nesukėlė antipatijos, tačiau jis buvo komunistas, o Ešlimano supratimas apie demokratiją buvo patriarchališkas. Jo poziciją dar labiau rėmė nesėkmingas bandymas prisišlieti prie socialdemokratų. Komunizmas— kaip tik priešingybė to, kas vyksta jo šalyje, o su šia šalimi, nepaisant visų pastebimų negerovių, jis jautėsi tvirtai suaugęs. Todėl negalėjo palankiai žiūrėti į komunizmą, o tuo pačiu ir į Neringą.
Patarėjas savo ruožtu nelabai pasitikėjo policija čia, kur jį ištiko tiek daug, nemalonumų, nors reikia pripažinti, jog nė viena policija nesugebėtų įsimaišyti, jeigu jai iš anksto nebūtų pranešta. Tačiau tai buvo kapitalistinės valstybės policija, ir jis apsilankė čionai vien tam, kad užkirstų kelią pavojui, kurio grėsmė vis didėjo. Su savo draugais jis ir vėliau galės pasišnekėti, o dabar norėjo kuo ilgiau laikyti juos nežinioje. Galimas daiktas — šitaip jis tikėjosi širdies gilumoje,— Ingas Taubertas užbaigs jų pradėtą darbą, jeigu jis pats kartais atsidurtų keblioje padėtyje, nors vilties buvo maža. Mat jeigu jis negalės toliau dirbti, tai ir Taubertui nebus leista. Tačiau Taubertas galės ramia sąžine prisiekti — lygiai kaip ir Markvartai,— kad nieko nežinojo. Policijos jis neišvengė, tatai buvo aišku kaip dieną. Policija jam rodėsi nelaimės nešėja, ir jis galvojo apie Ešlimaną lygiai taip, kaip komisaras apie jį patį.