— Ko pageidaujate?— paklausė komisaras.
— Nežinau, kaip čia jums paaiškinti,— dvejodamas pradėjo Neringas.— Mane nukreipė pas jus...
— Norite ką nors pranešti?—šaltai pasiteiravo komisaras.
— Ko gero, taip,— pasakė Neringas.
— Prašom sėstis,— pasiūlė Ešlimanas.
Jis įsitaisė priešais Neringą prie rašomojo stalo ir mostelėjo Brandegui. Vachmistras pristūmė artyn stovą su magnetofonu ir atsisėdo šalimais.
— Aš čia atvykau tarnybos reikalais,— prašneko Neringas, ėmus suktis magnetofono juostelei.— Vokietijos Demokratinės Respublikos pavedimu. Atvykau iš Vienos. Ponas Taubertas, mano padėjėjas, atvažiavo iš Berlyno. Ponas Taubertas vakar vakare Mecgergasėje buvo užpultas ir sumuštas.
Didžiam Neringo nustebimui komisaras tik linktelėjo ir paklausė:
— Ar žinote, kas tai padarė?
Patarėjas papurtė galvą.
— Galbūt nujaučiate, kodėl jį užpuolė. Ar jam ką nors pavogė?
Neringas pasižiūrėjo į besisukančią magnetofono ritę ir tarė:
— Manau, jog jį palaikė kuo kitu.
Komisaras atsilošė.
— O kuo, jūsų nuomone, palaikė Taubertą?
— Manimi,— atsakė Neringas.
Ešlimanas žvilgtelėjo į Brandegą.
— Iš ko jūs sprendžiate?
— Prieš tai man paskambino. Aš svečiavausi pas draugus. Man pranešė, jog Biutikofer pensione mano vardu gautas skubus laiškas, tačiau vietoj manęs nuėjo ponas Taubertas ir laiptinėje jį užpuolė. Skambutis buvo melagingas.
Ešlimanas ranka pasitrynė smakrą.
— Mane stebina vienas dalykas,— lėtai pratarė jis.— Kodėl jūs tik dabar pas mus atėjote? Kodėl nepasirodėte vakar vakare? Ir kodėl nėra su jumis pono Tauberto?
Neringas sėdėjo kaip mietą prarijęs.
— Aš čia be pono Tauberto žinios. Jis negalėtų atpažinti bandito. Tad ką jam veikti pas jus? Aš pats irgi ilgai dvejojau ir kad kiek apskritai nebūčiau atėjęs.
Neringas sakė ne gryną teisybę. Vakar vakare jie dar ilgai aptarinėjo tą įvykį. Niekas nemanė, jog reikia įsikišti policijai. Tik Neringas buvo nusprendęs ilgiau nedelsti. Tačiau apie tai jis su kitais nesišnekėjo.
— O kodėl jūs vis dėlto atėjote?
Patarėjas palinko į priekį.
— Todėl, kad užpuolimas toli gražu ne vienintelis dalykas, kurį man čia teko patirti. Be to, laiptinėje tuojau atsirado žmogus, kurį aš pažįstu. Jis man atrodo įtartinas. ..
— Šit kaip? Ir kas jis toks?
— Jo pavardė Čumis, sakosi kilęs iš Bazelio. Gyvena tame pačiame pensione kaip ir aš.
Ir apie Čumį jie buvo šnekėjęsi, bet juk galėjo būti visai nekaltų priežasčių, kodėl jis staiga atsidūrė nusikaltimo vietoje. Galbūt ėjo pro šalį ir išgirdo už durų dejuojant Taubertą.
Komisaras vėl pasitrynė smakrą. Gal Neringui pasirodė, o gal Ešlimano veidu išties slystelėjo šypsena?
7 — 1320
97
— O kokie įvykiai dar jus neramina?
— Tasai Čumis mane persekioja. Jis tykojo manęs Monbižu gatvėje, kai mudu su ponu Taubertu ėjome iš restorano.
— Jeigu tai viskas...
Neringas piktai pažvelgė į komisarą.
— Užvakar vakare savo kambaryje radau žmogų, kurio negalėjau atpažinti, nes jis iš anksto atjungė elektrą. Vakar po pietų, apžiūrinėjant katedrą, mane vėl kažkas užšnekino. Neįstengiau to asmens pamatyti, nes jis slėpėsi už pertvaros. Kaip jums tatai patinka?
— Abiem atvejais jūs įtariate šitą Čumį?
Neringas abejodamas gūžtelėjo pečiais.
— Nežinau... ne, antrą kartą žmogus buvo kitas... Tas, kur sėdėjo mano kambaryje, pasivadino Rokštrohu, o tas iš katedros Herlingeriu... Ir dar tasai Vanderslebas. Jis irgi domisi manimi...
— O kodėl jumis taip domimasi? Ar nenujaučiate?
— Pradžioje galvojau, kad tai susiję su neteisėta prekyba ginklais,— tarė Neringas.— Bet vėliau išaiškėjo, kad čia kalbama apie kažkokią dėžutę. Mane palaikė kažkokiu Anka. Matyt, dėžutėje slypi milžiniški lobiai...
— Trys ketvirtadaliai milijono reicho markių,— ramiai pasakė Ešlimanas,— o šiandien toji suma dar gerokai išaugusi.
— Kaip? Jūs žinote?— sušuko patarėjas.
— Būtų gerai, ponas Neringai,— jeigu atiduotumėte mums tą laišką, kurį gavote pačią pirmą dieną, atvykęs pas mus.
— Ir šitai jums žinoma?—Neringas spoksojo į komisarą išplėtęs akis.
Ešlimanas nelinksmai nusišypsojo.
— Sį tą mes žinome,— pasakė jis.— Būtų buvę geriausia, tik gavus laišką, nedelsiant ateiti pas mus.
Kaip tik tokio priekaišto Neringas ir bijojo.
— Aš turėjau svarbesnių reikalų,— pasakė jis.— Kas man rūpi tos gangsterių machinacijos? Jūs žinote, ko aš čionai atvykau. Todėl ir negaliu vėjais leisti laiko.
— Jums ir nereikėjo to daryti. Taigi duokite laišką.
— Aš jo nebeturiu.
— Kaip tai? Ką jūs su juo padarėte?
— Sudeginau.
Komisaras šyptelėjo. Toji šypsena nežadėjo nieko gera.
— Keista istorija,— ištarė jis.— Labai keista. Ar jums taip neatrodo?
— Tą popiergalį aš sudeginau, nes nenorėjau įsivelti į istoriją,— šaižiai tarė Neringas.— Kas čia keista? Galbūt aš padariau klaidą. O argi tai, ką aš patyriau jūsų šalyje, nėra keista? Stengiausi nekreipti į tai dėmesio, deja, nepavyko. Jūs mane taip pat stebinate. Sakėte, tarsi daug žinote. Nejau negalėjote užkirsti kelio vakar dienos užpuolimui?
Komisaro veidą išmušė raudonis. Šito priekaišto jis negalėjo atremti.
— Šičia kalbama apie visiškai skirtingus dalykus, ponas Neringai,— piktai atsakė jis.— Jie tiesiog atsitiktinai sutapo. Deja, daugiau aš jums nieko negaliu pasakyti. Tačiau mes viską padarysim, kad to daugiau nebūtų.
— Labai norėtųsi tikėti,— tarė Neringas.
— Ir todėl turiu du prašymus,— kalbėjo toliau komisaras.— Pirma: jeigu vėl kas nors kreiptųsi į jus dėl dėžutės, pasistenkite kuo ilgiau neduoti atsakymo. Nė neužsiminkite, jog buvote pas mus. Tegul mano, kad jūs Anka arba jo pasiuntinys.
— Bet aš...
— Ponas Neringai, padarykite mums šią paslaugą,— primygtinai pasakė Ešlimanas.— Tatai labai svarbu, o jums jau neilgai teks apsimetinėti.
— Gerai, sutinku, jeigu tik šitai nepakenks mūsų misijai, dėl kurios atvykome į Berną.
Komisaras atsistojo.
— Tikrai nepakenks,— pažadėjo jis.— Ir dar vienas prašymas. Ar jūsų draugai žino, kas jums nutiko?
Neringas irgi atsistojo.
— Iki šiol stengiausi juos laikyti nežinioje...
— Ir toliau taip elkitės. Nieko jiems nesakykite.
— O kodėl?
— Kadangi taip geriau jums ir jūsų draugams.
— Nesuprantu.
Ešlimanas šyptelėjo.
— Ir nėra reikalo. Jūs esate žmogus, apie kurį viskas sukasi. Kas per daug žino, tam gresia pavojus.
— Vadinasi, man gresia pavojus?
— Aš šito nesakiau,— nepatenkintas tarė komisaras.— Bet mes jus saugosim.
Neringas valandėlę patylėjo.
— Aš elgsiuosi taip, kaip jūs prašote, iki man tatai atrodys leistina,— lėtai pasakė jis.— Tačiau vieno dalyko jūs vis dėlto negalėsite uždrausti.