Komisaras klausiamai sužiuro į jį.
— Aš pranešiu savo aukščiau stovinčioms instancijoms Berlyne,— užbaigė Neringas.
Jis šaltai atsisveikino. Iš jo veido buvo aiškiai ma* tyti, kad vizitas į policiją jį ne kažin kiek pradžiugino. Neringui išėjus, Ešlimanas nelinksmai tarė:
— Kad tik nieko neatsitiktų...
— Deja, aš vėl stoviu priešais jus.
Ingas Taubertas atsiprašydamas išpoškino šiuos žodžius, kai Lenė Biutikofer atidarė jam duris. Jis buvo veik pasiryžęs daugiau nebandyti jos kalbinti. Ir labai sutriko, kai Lenė maloniai nusišypsojo.
— Kažkas juk turi jus įleisti, ar ne?—pasakė ji tokiu tonu, prie kurio jis anaiptol nebuvo pripratęs.
— Žinoma,— nepatikliai tarė jis.— Kažkas mane turi įleisti.
Jis traukė link patarėjo kambario.
— Jūs, matyt, pas poną Neringą?—toliau kalbėjo Lenė.
Taubertūs stabtelėjo.
— O pas ką gi daugiau?— pašaipiai tarė jis.
Jie tarsi pasikeitė vaidmenimis.
— Ponas Neringas išėjęs,— švelniai pasakė Lenė.
— Gal žinote kur?
Šalia Tauberto atsivėrė durys. Linksmai švilpaudamas pasirodė Čumis.
— Na kaip, viskas gerai?— pasiteiravo jis, išvydęs Taubertą.
— Nesiskundžiu,— santūriai atsakė tasai. Tačiau prisiminęs, jog Cumis vis dėlto jam padėjo, pridūrė:—Dar sykį ačiū už pagalbą.
— Nėra už ką,— atsakė Čumis globėjiškai šypsodamasis ir išties kvailai atrodydamas.— Jeigu jums vėl kada prireiktų mano pagalbos, aš visuomet jūsų paslaugoms.
Jis kilstelėjo skrybėlę ir dingo laiptinėje. Taubertui pasirodė gryniausia nesąmonė, kad Čumis nueidamas švilpauja triumfo maršą iš Verdžio operos „Aida".
— O kas vakar nutiko?— pasidomėjo Lenė.
Taubertas neturėjo jokio noro pasakoti, tačiau jam
pasirodė, kad už jos smalsumo slypi nuoširdus rūpinimasis, ir pasakė:
— Vakar vakare mane užpuolė.
— Dieve šventas! — sušuko Lenė.— Tikiuosi viskas gerai baigėsi?
— Taip, taip,— pasakė Taubertas sujaudintas. Jis buvo jai labai dėkingas už užuojautą.
— Ar tą niekšą sučiupo? O gal jų buvo ir daugiau?— klausinėjo Lenė toliau. Ji stovėjo visai arti Tauberto. Jis žvelgė į švelnų madonos veidą, apgaubtą šviesių plaukų, ant kurių koketiškai pūpsojo baltas kykas, ir ūmai jam pasidarė neramu.
— Aš... aš nežinau,— pralemeno jis.— Aš nieko nemačiau, nuo smūgio netekau sąmonės...
— Vargšelis,— pasigailėjo Lenė.— Ar jums ką nors pavogė?
Jos veidas buvo visai čia pat. Lyg pakerėtas Taubertas spoksojo į jos dideles pilkas akis ir jautė, kaip jam ima virpėti keliai. Jis lėtai papurtė galvą.
Koridoriaus gale pasigirdo žingsniai. Lenė pasitraukė į šoną, praleisdama Viorelį. Jo tamsus tarytum sumąigy-tas veidas su įžeistos puikybės išraiška staiga piktdžiugiškai persikreipė, kai jis šnairomis žvilgtelėjo į Tauber-tą, paskui į Lenę.
Lenė žiūrėjo į jį lyg į tuščią vietą. Ji negalėjo jam atleisti.
— Jums reikėtų būti atsargesniam,— sušnabždėjo ji, kai Viorelis dingo laiptinėje.
— Ką jūs turite galvoje?—sutrikęs paklausė Taubertas.— Jūs manote, kad šitas ponas...
— Jūs manęs nesupratote,— ramiai tarė ji.— Pas ką jūs ėjote? Na, dabar suvokiate?
Ingas vėl ėmė blaiviai samprotauti.
— Jūs manote, kad ponas Neringas? Nesąmonė! — šiurkščiai tarė jis.— Mane užpuolė jūsų dėdės namuose, laiptinėje, tuo metu ponas Neringas sėdėjo viršuje pas Markvartus. Prieš tai mes...
Taubertas nesustodamas pasakojo toliau, tačiau kuo ilgiau kalbėjo, tuo labiau abejojo. Kaip iš tikrųjų viskas buvo vakar vakare? Georgija pakėlė ragelį ir pakvietė prie telefono Neringą. Po to Neringas pasakė, kad jam reikia atsiimti svarbų laišką. Ir pasakė tai tokiu momentu, kuomet jam, Taubertui, atrodė geriau — be to, šito reikalavo mandagumas — nueiti vietoj Neringo. Ar Neringas tikėjosi, kad jis pasisiūlys? Patarėjas buvo geras psichologas. Šituo Taubertas įsitikino derybų metu, ir vakaras pas Markvartus buvo geriausias šito įrodymas. Georgija tiesiog liaupsina jį. Nejau visa tai vien akių dūmimas? „Tačiau kam Neringui prireikė, kad mane sumuštų? O gal yra priežasčių, kurių aš nė nenujaučiu? Jeigu šitaip, tuomet jis užklupo mane iš netyčių. Aš išsisukau nuo atviro pokalbio su juo, neužteko drąsos iškloti savo nuomonę, viską išsiaiškinti. Kas per žmogus tasai Neringas?" Iš ministerijos darbuotojų jis buvo apie Neringą nemažai girdėjęs, tačiau ar to pakanka žmogui pažinti?
Jis ėmė kalbėti vis garsiau, su didesniu įkarščiu. Lenė tarytum skaitė jo mintis. Staiga ji perspėdama pridėjo pirštą prie lūpų. Ji stovėjo priešais koridoriaus duris ir pastebėjo tai, ko Taubertas negalėjo matyti,— jog sugrįžo Neringas.
— A, jūs jau čia,— suniurnėjo patarėjas, vis dar negalėdamas atsitokėti nuo vizito pas Ešlimaną.— Kaip jūs šiandien jaučiatės?
Lenė akimis davė ženklą būti atsargiam.
— Ačiū,— trumpai atsakė jis.— Aš vėl geros formos.
Neringas kilstelėjo antakius. Panašaus pobūdžio išsireiškimų jis nemėgo.
— Jūs vakar atrodėte šiek tiek suvargęs,— tarė jis, ir Taubertui pasirodė, jog jis kalba tyčiodamasis, nors to anaiptol nebuvo.— Jeigu prastai jaučiatės, aš galiu šiandien ir vienas susitvarkyti.
— Aš eisiu drauge,— pasakė Taubertas.
„Matyt, norėtum atsikratyti,— pagalvojo jis.— Bet nepavyks, aš visur būsiu greta."
Lenė atrakinusi Neringo kambarį tūptelėjo. Patarėjas padėkojo jai ir įleido Taubertą pirma savęs.
Įėjęs į vidų, jis nusiėmė skrybėlę, nusivilko paltą, nusiplovė rankas ir ėmė be jokio tikslo kuistis savo lagamine. Pakliuvus į rankas portsigarui, jis išsiėmė jį. Neringas nebuvo užkietėjęs rūkorius, tačiau dabar pajuto norą surūkyti cigarą. Taubertas, pamatęs, kad jis nupjovė cigaro galiuką, pasiskubino pridegti. „Jo sąžinė netyra.— galvojo jis.— Aiškiai matyti. Ir kodėl jis Lenei pasirodė įtartinas?"
Patarėjas rūkė, pasidėjęs peleninę ant palangės, nukreipęs žvilgsnį į priešais stovintį namą. Jis, rodės, visai pamiršo Taubertą.
— Prašau?—jis krūptelėjo, nes neišgirdo Tauberto klausimo.
— Aš klausiau, ar jūs šiandien jau ką nors nuveikėte mūsų bendru reikalu?—šiurkštokai pakartojo Taubertas.
„O ką reiškia pasakymas „mūsų bendru reikalu"?— galvojo jis.— Galbūt jo reikalas visai kitoks negu mano!"
— Buvau išėjęs šiek tiek pasivaikščioti,— ramiai pasakė Neringas. Jis buvo tvirtai nusprendęs — bent jau kol kas — laikytis Ešlimano nurodymų.— Tuomet man į galvą ateina pačios geriausios mintys.
— Gal kartais reikėtų pranešti į Berlyną, kas čia atsitiko?— užklausė Taubertas.
— Aš pasirūpinsiu šituo,— atsakė patarėjas.
„Rodos, mano spėliojimai pasitvirtina,— galvojo Taubertas.— Jisai išsigandęs ir norėtų viską mesti. Galbūt tikisi gauti atitinkamus nurodymus iš Berlyno."
Jis žvilgtelėjo į laikrodį.
— Manau, kad jau metas kilti,— tarė Neringas.— Tiesa, iki Zulgenekštrasės netoli, tačiau neaišku, kiek mums teks tenai išbūti.
Zulgenekštrasėje buvo įsikūrusi tarptautinės geležinkelio tarnybos centrinė valdyba. Jeigu pavyktų užsitikrinti šios valdybos paramą, būtų jau truputį pasistūmėta į priekį.
Taubertas padėjo patarėjui apsivilkti paltą ir išėjo iš kambario, tuo tarpu Neringas tenai dar kiek užtruko. Koridoriuje stoviniavo Lenė. Greičiausia ji laukė Tauberto.
— Šįvakar aš laisva,— sušnibždėjo ji.
Ingas Taubertas nepatikėjo savo ausimis. Toji mergina jam buvo tikra mįslė.