— Aš galėčiau septintą valandą ateiti prie pasažo Marktgasėje,— tarė ji.
— Kaip norite,— netvirtai pasakė jis, norėdamas su ja susitikti ir tuo pat metu abejodamas.— Galima. O ką mes veiksime?
— Eisime pašokti,— pasiūlė ji.— Aš jau žinau kur. O gal jūs nemėgstate šokti?
— Žinoma, mėgstu,— pasiskubino atsakyti Taubertas. Jis nelabai džiaugėsi šiuo pasimatymu, tačiau šįvakar patarėjas buvo pakviestas į svečius be jo. Vadinasi, jis galėjo daryti ką tinkamas. O kodėl nepasinaudojus proga ir smulkiau nepaklausinėjus Lenę, kodėl reikia saugotis Neringo. Jis tarėsi, jog tai pateisina pasimatymą su ja.
Jų derybos tąryt buvo sunkios ir nelabai sėkmingos. Neringas pastebėjo, kad jo pašnekovai vengė tiesių atsakymų. „Matyt, Ešlimanas neištesėjo savo pažado,— galvojo jis su kartėliu.— O gal negalėjo ištesėti. Istorija su dėžute neigiamai atsiliepia mūsų veiklai."
Taubertas, slapčiomis stebėdamas jį, priėjo kitą išvadą. „Visa tai vaidyba,— galvojo jis.— Pradžia buvo sėkminga, o dabar viskas eina šuniui ant uodegos. Ko gero, šitaip ir reikia elgtis, jei nori ką nors sužlugdyti. Tuomet niekam nekyla įtarimo. Reikia daugiau apie jį sužinoti,, kad galėčiau užkirsti kelią tolesniam kenkimui."
„Įdomu, ar jis jau sugrįžęs pas savo draugus?"— svarstė Lenė, kopdama priešpiet į savo dėdės kambarį. Pata-
rėjas Neringas vėl buvo pensione. Ji ką tik jį matė. „O kaip tasa^ jaunuolis susijaudino šįryt,— pagalvojo Lenė su pašaipa.— Tiesiog mėtėsi, na kaip čia gražiau išsireiš-kus, tarp pareigos ir malonumo.— Ji tyliai susijuokė.— Kad žinotų, kodėl nusprendžiau šu juo susitikti! Matyt, įsivaizduoja, jog galų gale susižavėjau juo. O aš taip elgiuosi vien dėl to, tiesą pasakius, ir pati dorai nežinau kodėl, bet viena aišku, kad tokiu būdu vis artėju prie savo tikslo."
Vengras, kuris gyveno mansardoje, lipdamas laiptais žemyn niūriai dėbtelėjo į ją. Lenei net palengvėjo pamačius, kad šįkart jis negirtas ir nemėgina prie jos lįsti. Tačiau prisimindama jų paskutinį susitikimą vis dėlto prisispaudė prie sienos. Kai jisai praėjo pro šalį, Lenė tekina užlėkė laiptais į viršų ir atsirakino dėdės buto duris. Koridoriuje ji giliai atsikvėpė. Širdį gniaužiantis baimės jausmas, kuris buvo ją apėmęs, palengva atslūgo.
Šnebelis sėdėjo fotelyje, ir jo mintys, regis, klaidžiojo tolimais, anaiptol ne džiugiais keliais. Netgi pasirodžius dukterėčiai, kurią jis paprastai apipildavo priekaištais, negrįžo į tikrovę. Lenė sudėjo lėkštes ir maistą ant stalo ir atsistojo šalia fotelio. Pasilenkusi prie dėdės, ji pažvelgė jam į veidą, tačiau Šnebelis nė nekrustelėjo.
— Ar tu nenori valgyti?—paklausė ji piktai.
Jis užsimerkė, tarsi jos žodžiai būtų buvę jam nemalonūs.
— Aš neturiu laiko,— nekantravo ji.— Maistą čia paliksiu. O indus paimsiu rytoj.
Staiga Šnebelis atitoko. Jis atsimerkė ir čiupo Lenę už rankos. Apatinė jo lūpa virpėjo, matyt, jį buvo apėmusi paniška baimė.
— Nejau aš nepadariau dėl tavęs kas tik įmanoma, Lene?—maldaujamu balsu paklausė jis.— Juk tu žinai?
Ji ištraukė ranką.
— Žinau,— šaltai tarė ji.— Nėra reikalo priminti man tą neapsakomą laimę, už kurią esu tau dėkinga.
Jis gailiai pasižiūrėjo į ją.
— Nejaugi nė trupučio nemyli savo seno vargšo dėdės?
Jos ironija staiga peraugo į nuostabą.
Jam, regis, dvasinė krizė, jeigu apeliuoja į jausmus.
— Ko tau iš manęs reikia?— su panieka paklausė ji.
Šnebelis atrodė persimainęs.
— Jie man neduoda ramybės, Lene,— sumurmėjo jis.— Kažkas turi atsitikti. Man jau tikrai neilgai liko gyventi. ..
Ji gūžtelėjo pečiais.
— O kas čia atsitiks? Tu tikrai išgyvensi iki šimto metų ir liksi toks pat šykštus kaip dabar.
Lenės nė kiek nesujaudino dėdės žodžiai. Joje kažkas buvo nutrūkę, o kalti dėl to buvo motina ir dėdė, dėdė gal net labiau negu motina. Ji tik atsimokėjo jam tuo pačiu.
— Jie mane spaudžia, Lene! —Jis jau tiesiog šaukė.— Jie mane persekioja. Jeigu aš nesutiksiu...
— Kas tave persekioja?—abejingai paklausė ji.
— Negaliu to pasakyti,— sušnabždėjo jis.— Aš ir taip per daug pasakiau. Bet galbūt tu man padėtum...
— Aš — tau?—sušuko ji.
— Juk tu pažįsti tą komunistą iš viršaus, Taubertą,— kalbėjo jis toliau, nekreipdamas dėmesio į jos prieštaravimą.— Tau reikėtų su juo susitikti. Toks malonus vaikinas. ..
Ji sušnypštė lyg katė.
— Metų metus laikėte mane uždarę lyg vienuolyne. O dabar turiu pulti ant kaklo pirmam pasitaikiusiam? Tiesą sakant, kodėl? Gal jisai turtingas? Arba tu staiga pajutai meilę komunizmui?
Šnebelis sunkiai atsiduso.
— Negaliu tau šito paaiškinti, Lene.
— Tuomet nėra ko iš manęs reikalauti.
Lenė pajuto žiaurų pasitenkinimą, kad jau yra sutarusi pasimatyti su Ingu Taubertu. Jos dėdė apie tai ničnieko nenujautė, tačiau turės duoti sutikimą, nors nežinojo, ką sugalvojo dukterėčia. Tačiau ir ji pati, tiesą pasakius, šito tiksliai nežinojo.
— Jeigu tau ko nors reikia, Lene,— ėmė meilikauti Šnebelis.
— Man nieko nereikia,— šiurkščiai atšovė ji.
Jis nuleido galvą.
— Jeigu tu nepadėsi, tuomet man lieka tik pačiam nueiti į policiją...
Lenė šį tą žinojo apie savo dėdės praeitį.
— O ar tai bus teisinga? ..— nutęsė ji.
Tirtėdamas iš įniršio, Šnebelis išsitiesė fotelyje. Kaip visuomet, sunku buvo nuspėti, kada pasikeis jo nuotaika.
— Lene! Aš tau įsakau! ..
Nė nežvilgtelėjusi į dėdę, ji pasuko link durų.
Prakeiksmai, nuskambėję iš paskos, negalėjo jos sulaikyti.
— Aš čia ne tam, kad kiekvienas išlietų ant manęs savo apmaudą,— pasakė ji po dešimties minučių motinai pensiono virtuvėje.— Bent jau iš giminaičių norėtųsi padoresnio elgesio.
Ponia Biutikofer, kuri kaip tik davė nurodymus virėjai, skubiai išstūmė dukterį iš virtuvės.
— Kiek kartų prašiau tavęs girdint personalui niekados nešnekėti apie...— ėmė bartis koridoriuje ponia Biutikofer.
— Ak, nejau tu iš tikrųjų manai, kad čia niekas nieko nemato?— pašaipiai pertarė ją Lenė.
Motina sučiaupė lūpas.
— Kas atsitiko?— paklausė ji valdydamasi.
— Dėdė pasiteiravo, ar jis man patinkąs.
Ponia Biutikofer iš siaubo išplėtė akis.
— Na, tu mane klaidingai supratai,— su panieka tarė Lenė.— Jis tik buvo išsigandęs, atrodė vertas pasigailėjimo ir drebėjo iš baimės.
— Baimės? Ko gi jis bijo?
Lenė pagūžčiojo pečiais.
— Kad aš žinočiau! Man regis, jis kraustosi iš proto. Jis nesveikas.
— Lene!
— Tuomet kodėl sakė, jog kreipsis į policiją? Jis!
— Į policiją?—sutrikusi pakartojo ponia Biutikofer.
— Atsiprašau,— pasigirdo už jų kažkieno balsas.
Ponia Bjūtikofeb pasitraukė į šoną ir praleido poną
Brikstoną, (kuris kaip tik išėjo iš tualeto.
— Tikiuosi, jis nieko negirdėjo,— susirūpino ji.
— Ką tb^uri galvo j e?—nustebusi paklausė duktė.
— Na poną Brikstoną.
Lenė palingavo galva.— Susirūpinai. Ponas Brikstonas per daug padorus,
jog klausytųsi tokių kalbų. Jam reikia tik kambarį išvalyti, kai skrandyje nebetelpa alkoholis. Apskritai daugiau aš niekam neleisiu ant manęs rėkti.
— O kas tave aprėkė?
— Mano mielas dėdė, kai nekreipiau dėmesio į jo tauškalus. Man bus maloniau, jeigu nuo šiol Martis nešios jam valgį. Mano kantrybė baigėsi.
Ponia Biutikofer įsitempė kaip styga.
— Ne, Lenel Mes priklausome nuo jo. Bent pagalvok apie savo ateitį.
— Mano ateitį,— nusišaipė Lenė.— Vadinasi, reikia laukti, kol tasai senas šykštuolis pakratys kojas. O iki tol aš ir toliau būsiu kambarinė, padavėja, valytoja... Man spjaut į jo pinigus. Kai liksiu senmerge, viso šito man jau nebereikės...