— Bet Lene,— sušnabždėjo ponia Biutikofer bekraujė-mis lūpomis,— jeigu kas išgirs...
— Iš anksto pranešu,— šaltai pasakė mergina,— šįvakar manęs namuose nebus, aš išeinu, tačiau ne į kiną ir
ne pas Hildą Nusbaum, kaip paprastai, o į pasimatymą
su vaikinu.
Ponia Biutikofer dar labiau išblyško. Lenė eis ne į kiną, ne pas draugę, o į pasimatymą su vaikinu. Ji prisiminė daną, už kurio Lenė norėjo ištekėti, ir ją šiek tiek ėmė graužti sąžinė, kam išardė vedybas. Tačiau brolio įtaka buvo kur kas stipresnė.
— O jeigu dėdė Arturas sužinos?— pasakė ji, nervingai sukiodama tarp pirštų savo juodų perlų vėrinį.
— Jis pats liepė man eiti į pasimatymą,— įžūliai tarė Lėnė.
— Su vaikinu?
Lenė linktelėjo.
— Netgi nurodė su kuo,— lyg tarp kitko pasakė ji.
Ponia Biutikofer prisiminė savo yakarykštį pokalbį su Snebeliu. >
— Su ponu Taubertu?—paklausė ji. t
Duktė nustebusi pažvelgė į ją.
— Iš kur tu žinai? ..
— Jis ir man tą patį sakė,— pavargusiu balsu atsakė ponia Biutikofer.
— Na matai.
— Ar su juo susitiksi?
Lenė gudriai šyptelėjo.
— Tai tiesiog kvota. Aš nebe vaikas. Jeigu nebesakau tau, ką darau, tai tu žinai kodėl. Šiaip ar taip, aš gavau leidimą. Neužmiršk šito.
Palikusi motiną koridoriuje, Lenė grįžo į virtuvę.
Ponia Biutikofer stovėjo kramtydama lūpas. Ji suprato savo kaltę prieš Lenę ir žinojo, kad niekados negalės susigrąžinti dukters pasitikėjimo. Viskas beviltiškai sugadinta. Jokia atgaila nepadės. Nejau brolis išties neteko proto, o gal čia kokia nors panaši istorija kaip ir prieš dvidešimt metų?
Apimta būgštavimų ponia Biutikofer jau norėjo užsidaryti mažyčiame kabinete, tik staiga iš savo kambario išpuolė ponas Delkas. Neaukštas juodaplaukis vyriškis buvo visiškai sutrikęs. Jis mojavo kažkokiu laišku ir, rodės, tuoj gaus širdies smūgį.
— Ji pabėgo, madam! — sušuko jis prancūziškai.— Ji pabėgo!
Ponia Biutikofer atsisuko į jį.
— Kas pabėgo, mesje?—paklausė ji kiek įmanoma mandagiau. Šiuo momentu nebuvo nusiteikusi sukti galvą dėl svetimų problemų.
— Mano... mano žmona,— vargais negalais pralemeno Delkas, didele balta nosine šluostydamasis nuo kaktos prakaitą.
— Aš mačiau, kaip jūsų žmona maždaug prieš dvi vą-landas išėjo iš pensiono,— pranešė ponia Biutikofer.—Ji man pasakė, kad eina su jumis susitikti...
— Aš buvau Pašto ir telegrafo muziejuje pasižiūrėti pašto ženklų parodos,— vėl susijaudinęs išpoškino Delkas.— Mano žmona nesidomi pašto ženklais. Ji apskritai nesidomi tuo, kas man įdomu...
Lenė drauge su virėja stovėjo prie pravirų virtuvės durų. Brikstonas iškišo galvą iš savo kambario. Prie pensiono šeimininkės ir nelaimingojo prancūzo, kaip visuomet kvailai šypsodamasis, priėjo Čumis ir pasiteiravo:
— Gąl reikia pagalbos?
i Ir Hofmeisteris jau buvo čia, Vanderslebas su Viore-liu, žinoma, irgi būtų atskubėję į įvykio vietą, jeigu būtų buvę namuose. Tiesa, abi Vegmiuler irgi buvo pensione, tačiau iš baikštumo jos tūnojo už durų, o Neringas, kuris kaip tik ruošėsi eiti pietauti, nutarė palaukti savo kambaryje, kol viskas išaiškės, nes toli gražu nebuvo toks smalsus. Norom nenorom jam teko klausytis, apie ką buvo šnekama koridoriuje.
— .. .ji ir manimi jau nebesidomi! — šaukė Delkas.— Štai! Ji paliko man šį laišką. Ji paspruko su Bengtsonu, tuo bepročiu, tuo apgaviku, kuris visus mulkino su savo marsiečiais!
„Bet dingo ne su skraidančia lėkšte,^ ironiškai pagalvojo patarėjas Neringas. Paskui palingavo galva.— Tai moteriai visai pasimaišė protas."
— Ji sugrįš,— guodė Čumis mažąjį prancūzą.— Nesi-sielokit šitaip.
— O mano pinigai, kuriuos ji susigriebė?—paklausė Delkas įsiutęs ir tuo pat metu dalykiškai.— Tenai buvo daugiau kaip keturi tūkstančiai frankų.
Kai dėl pinigų, tai Čumis nedrįso būtį toks tikras.
Ingas Taubertas ištiesė kojas ir pajuto, kad į kažką atsitrenkė. Sutrikęs jis sumurmėjo:
— Atsiprašau.
Bet Lenė buvo be galo kantri ir švelni. Šypsodamasi ji linktelėjo jam ir ėmė niūniuoti bliuzo melodiją, kurią netikėtai užgrojo keturių muzikantų grupė. Šokti ji nenorėjo; jai labiau paliko trankesnė muzika, o Ingas Taubertas, fiziškai ir psichiškai išsekintas bigbito, apsidžiaugė galėdamas valaūdėlę pailsėti.
„Pamažu senstu,— pasišaipė jis iš savęs.— Su šita mergina ne taip paprasta. Visus kaulus maudžia, šitaip pasiutiškai dar niekados nesu šokęs, netgi tąsyk, prieš dvejus metus, kai simpatinga vengrė Segede mokė mane šokti čardašą. Kas tvirtina, jog šveicarai nerangi, lėta liaudis, tam reikėtų kada nors apsilankyti Berne Šiucen-gasės ruselyje, pavadintame gražiu „Penelopės" vardu.
— Neblogai čia, ar ne?—paklausė Lenė, kai ilgaplaukiai vaikinai baigė groti ir padėjo savo instrumentus.
Ingas Taubertas nužvelgė išbaltintas kalkėmis sienas, pakėlė akis į skliautuotas lubas, nuo kurių karojo šviečiančios lempos, metė žvilgsnį į gausiai susirinkusią šokių ištroškusią publiką, paskui įsistebeilijo į taurę, stovinčią priešais jį ant lentinio stalo, kurioje buvo pieno spalvos šlykštaus skonio skystis.
— Labai,— trumpai atsakė jis.
— Dauguma jų — studentai,— paaiškino Lenė.
Ji pamojavo vienam jaunuoliui su įspūdinga vešlia barzda. Jaunuolis atsakė į jos pasveikinimą. Lenė tyliai susijuokė. Ingas Taubertas nustebęs pažiūrėjo į ją.
— Kas jums?
— Nieko, nieko,— pasakė ji.
Lenė pagalvojo apie savo motiną ir dėdę. Kai sakydavo esanti pas Hildą Nusbaum, tai dažniausiai atsidurdavo šičia. O draugė paliudydavo ką reikia.
— Ar jau sakiau jums, kad ponas Delkas išvažiavo?— paklausė ji.
— Aš nepažįstu pono Delko.
Lenė palingavo galvą.
— Mūsų pensionui nuostolis. Mano motina susirūpinusi. Šiuo metu svečių nedaug.
— Juk vienas žmogus dar nieko nereiškia,— tarė Ingas Taubertas.
— Žinoma, ne, tačiau trys...— atsakė Lenė ir papasakojo, kaip Bengtsonas dingo su ponia Delkas.— Iš anų mano motinai jau tikrai nėra ko tikėtis pinigų, o ponas Delkas iš pradžių norėjo vien už save užsimokėti ir tai tik tuomet, kai sugrįš į Lijoną, tačiau mano motina pasiekė savo. Kitaip mūsų viešbučių sąjunga būtų visaip kliudžiusi jam.
Ilgaplaukiai vaikinai vėl susirinko ant pakylos, ir gitaros jų rankose Ingui Taubertui pasirodė kaip viduramžių kankinimo instrumentai. Gniauždamas pyktį, jis ėmė šokti su Lene šeiką, tačiau paskui jam vis dėlto gražiai pavyko išsisukti.
— Gal pereinam kur nors kitur, į ramesnę vietelę, kur galima kalbėtis,— pasiūlė jis.— Tuomet jūs priklausysite man vienam.
Lenė šypsodamasi pasuko galvą, ir Ingo Tauberto žvilgsnis paniro į jos dideles pilkas akis. Tą akimirką jisai suprato, kad tik save apgaudinėjo, dėdamasis sekliu. Jam rūpėjo vien ši mergina, daugiau niekas, ir jį jaudino tiktai vienas klausimas: ar jaučia jinai jam tą patį, ką jis jai. Bet galbūt jai smagiau likti čia.
Jis be reikalo nerimavo. Lenė švelniai spustelėjo jo ranką ir tarė:
— Mielai.
Jis padėjo jai apsivilkti kailinukus ir praskynė kelią per šokančiųjų minią. Po penkiolikos minučių jiedu sėdėjo „Undinėje", nedideliame bare už Olandų bokšto.
* — Ar pastebėjote tuodu prie įėjimo?— paklausė Lenė, kai jie įsitaisė prie baro.
— Neatkreipiau dėmesio,— pasakė Ingas Taubertas, užsakęs dvi taures punšo.