— Ponas Brikstonas, mūsų svečias, toli gražu ne toks kilnus kaip atrodo, ir ponas Viorelis, tikras šlykštynė, su kuriuo jums irgi teko susidurti. Įdomu, kas juos čionai atvedė.
— Matyt, nori sustiprinti pažintį, užmegztą pensione,— pasakė jis ir pagalvojo, kokios taktikos jam laikytis šnekant su Lene.
— Keista pažintis,— tarė ji, kai punšas buvo atneštas.— Ponas Brikstonas — advokatas, o tasai Viorelis prekiauja antikvariniais daiktaisl
Ingas Taubertas nusijuokė ir pasislinko taip arti Le-nės, kad jų keliai susilietė.
— Kas čia nepaprasta? Nejau advokatas negali fte-bendrauti su antikvaru?
— Tik ne su šituo,— griežtai atšovė Lenė.— Jisai sukčius, iškart matyti.
Ir padarė, kad jų artumas nebūtų toks glaudus.
— Vadinasi, jūsų pensionui gresia pavojus prarasti dar vieną svečią,— pajuokavo Taubertas paimdamas Lenę už rankos.— Kas tuomet pasiliks?
Lenė ištraukė ranką ir gurkštelėjo punšo.
— Galbūt ponas Neringas?—atsakė ji.
Jos atsakymas Taubertą prablaivino. Staiga jis vėl suvokė, kodėl sutiko pasimatyti su ja.
— Rytą jūs šį tą užsiminėte apie poną Neringą,— pradėjo jis iš lėto.— Norėtųsi sužinoti kai ką smulkiau.
— Šit kaip?—nekaltai paklausė ji.— Leiskite pagalvoti. Jeigu pasiūlytumėt man cigaretę, viskas eitų kur kas greičiau.
Ji paėmė iš jo pakelio vieną „Mary Long", jis tylėdamas pridegė.
— Mūsų pensione gyvena toksai ponas Vanderslebas,— pradėjo ji.— Jis atstovauja automobilių firmai iš VFR, tačiau, regis, užsiiminėja ir kitokiais dalykais.
— Kokiais gi?
— Jis man davė dvidešimt frankų. Už tai turėjau po pono Neringo durimis tik jam atvykus pakišti laišką ir niekam to nesakyti. Tačiau jums aš pasakau.
— Laišką?
— Taip. Man pasirodė truputį keista, jog už šią paslaugą gavau tiek daug pinigų. Tai buvo anaiptol ne dalykinis laiškas.
Ingas Taubertas nenuleido nuo jos akių. Jeigu taip buvo iš tikrųjų, tuomet labai įtartina. O kas per vienas tasai Vanderslebas? Sprendžiant iš aplinkybių ir iš patarėjo elgesio, kuris Taubertui atrodė toks keistas, Vanderslebas — slaptas agentas. Bet nejau slaptas agentas patikės laišką, galbūt galintį jį sukompromituoti? Kodėl jis pats nepakišo jo po durimis?
Matyt, jo veide atsispindėjo abejonės, nes Lenė skubiai pridūrė:
— Vėlai vakare ponas Neringas nuėjo pas tą Van-derslebą — aš pati mačiau — ir išsėdėjo tenai beveik valandą.
„Šito negali būti,— galvojo Ingas Taubertas,— tai netiesa. Metų metus žmogus gyvena nekeldamas nė menkiausio įtarimo, o paskui ima ir užmiršta bet kokį atsargumą, ir kambarinė užklumpa jį su ryšininku. Žinoma, visa tai įvyksta šalyje, kur jis jaučiasi saugus, tačiau kai sugrįš, turės sumokėti už išdavystę.
8— 1320
113
Kai sugrįš! Galbūt jis apie tai nė negalvoja. Galbūt ši kelionė — paskutinė, kai apsimeta esąs VDR pasiuntinys. Keista, kad jis ne iškart perbėga. Kam dar vedžioja už nosies mane ir Markvartus? Ne, nesąmonė. Kažkas šioje istorijoje nesueina. Gal Lenė mane apgaudinėja. Kokia jai iš to nauda, bet kad ir neatrodo išprotėjusi."
Mergina šnekėjo ir šnekėjo, ir sulig kiekvienu jos žodžiu Tauberto abejonės vis augo. „Su Neringu kažkas negerai, tačiau gali išaiškėti, jog viskas labai paprasta. O Lenė? Sunku patikėti, kad Neringas turėtų ką bendra su užpuolimu. Kas galėjo jį paskatinti šitaip pasielgti? Norėjo nubausti mane už tai, kad jį įtarinėju? Nutarė kažkokiu tikslu pavogti mano dokumentus? Gal ponas Čumis pasirodė kaip tik laiku ir mane išgelbėjo? Gal norėjo dar blogiau man padaryti? Bet kodėl? Kodėl?" Staiga jį ėmė krėsti drebulys, nors bare buvo šilta. Visa tai prieštaravo bet kokiai logikai.
— Gerai,— automatiškai ištarė jis, kai Lenė nutilo.
Dabar ji su užuojauta palietė jo ranką.
— Man gaila, kad jus taip nuliūdinau,— pasakė ji.— Šito aš nenorėjau.
— Tiek to,— tarė jis, neketindamas daugiau apie tai šnekėtis.— Man rodos, jau metas eiti. Vėlu.
Taubertas užsimokėjo, ir jie išėjo iš baro. Nakties šaltis nurausvino jų veidus, žnybčiodamas skruostus. Dangus buvo žvaigždėtas, ką tik iškritęs sniegas maloniai girgždėjo po kojomis, žiema tarytum nė nesiruošė trauktis. Po daugiau ar mažiau apšviestomis arkadomis jie sutikdavo vos vieną kitą žmogų. Lenė neprieštaravo, kai Ingas Taubertas apkabino ją per liemenį. Tačiau jis jautėsi esąs toks bejėgis, kad veikiau jam reikėjo pagalbos. „Kam kvaršinti sau galvą tokiais dalykais, kurių neįmanoma pakeisti?— galvojo jis nepatenkintas.— Šalia tavęs daili mergina, tai ir naudokis akimirka!"
Mecgergasėje priešais pensioną jie sustojo. Čia po arkadomis buvo tamsu. Malonus Lenės veidas po balta kailine kepure švytėjo, ir Taubertas neišlaikęs prisitraukė ją artyn.
— Lene,— kimiai pratarė jis.— Lene, jeigu aš... Kaip man...
Jis ėmė kažką nerišliai lementi. Lenė atlošė galvą ir laukė, pabučiuos jis ją ar ne. Taubertas jau buvo veik įsidrąsinęs, tik staiga jos akyse pasirodė nerimas. Ji išsivadavo iš jo glėbio ir ranka mostelėjo į kitą gatvės pusę.
— Štai! Pažvelkite!—sušuko ji.— Jo kambaryje dar dega šviesa!
Jis suirzęs atsisuko. Lenė turėjo galvoje Šnebelio butą, tačiau ne jis vienintelis iki šiol dar nemiegojo.
— Kas čia keista?—nepatenkintas pasakė jis.
— Jūs nepažįstate mano ėdės,— taTė ji, neatitraukdama akių nuo langų.— Tokiu metu jis paprastai seniai miega. Eime! Čia kažkas negerai.
Jie perbėgo per gatvę. Lenė išsiėmė iš rankinuko raktą, skubiai atrakino duris. Paskui nuskubėjo į viršų. Kambario durys buvo neužrakintos.
Šnebelis gulėjo svetainėje šalia apversto stalo. Veidas ištinęs, vienos mėlynės, kakta praskelta.
— Jis negyvas?— paklausė Lenė veikiau smalsaudama, negu susijaudinusi.
Ingas Taubertas priklaupė prie Šnebelio ir atsegė marškinių apykaklę. Ant liesų šonkaulių pamatė mėlynes. Kai suėmė Šnebelį už riešo, norėdamas užčiuopti pulsą, tasai atsidusęs atmerkė akis.
— Jus kažkas sumušė,— pasakė Ingas Taubertas.—* Reikia pranešti policijai.
Taubertas pagalvojo, kad šiame name tokie užpuolimai gana dažni. Senio veidas persikreipė iš siaubo. Jis vargais negalais atsistojo.
— Manęs niekas nesumušė,— išsiveržė jam iš krūtinės.— Aš... pats pargriuvau.
— Tačiau jūs negalėjote šitaip susižeisti,— nepatikėjo Taubertas, purtydamas galvą.— Tiesiog neatsimenate...
— Aš pargriuvau! — suspigo Šnebelis.— Ar suprantate? Ir nedrįskite skambinti į policiją!
Tik dabar jis pastebėjo Lenę.
— Kaip gerai, kad buvai su juo prasiblaškyti,— pasakė jis lengviau atsidusęs.
Paskui vėl neteko sąmonės.
Maždaug tuo pačiu laiku, kai Lenė su Ingu Taubertu įžengė į „Penelopę", kad- su džiaugsmu (Lenė) ir kančiomis (Taubertas) atsiduotų bigbitui, patarėjas Neringas sustojo priešais didelį pilką pastatą Viletės rajone. Pro apšviestas duris švilpiniuodamas išėjo jaunuolis ir ėmė lipti laiptais žemyn. Dešinėje rankoje jis tinklelyje nešėsi rankšluostį. Pastebėjęs neryžtingai mindžikuojantį Neringą, jaunuolis sustojo ir paslaugiai paklausė:
— Jūs ko nors ieškote?
— Man reikalingas Maulberštarsės penktas numeris,— atsakė Neringas.
— Ten, anoje pusėje,— pasakė jaunuolis.— O čia žiemos baseinas.
Ir švilpaudamas nuėjo tamsia gatve link Hiršengrabe-no. Jis, kaip ir patarėjas, nekreipė jokio dėmesio į priešais ateinantį praeivį. Žmogus buvo užsismaukęs skrybėlę ant akių ir, kai Neringas ruošėsi eiti per gatvę, sulėtino žingsnį. Vos tik Neringas atsuko jam nugarą, nepažįstamasis sustojo, žvelgdamas jam įkandin. Regis, jis turėjo daug laiko, nes įėjo į tarpuvartę ir užsirūkė cigaretę.