— Tai ne moteris, o pasakų fėja,— tarė Markvartas.— Ačiū dievui, Georgija nėra tokia dorybinga. Ką ji darytų su tokiu vyru kaip tu? Todėl protingiausia jai buvo pasitenkinti manimi.
— Kokia poza! — sušuko Taubertas.
Bet tuo metu jie kaip tik privažiavo Arburgo „Karūnos" viešbutį. Tauberto dėmesį patraukė sena pilis, iškilusi viršum miestelio ant apsnigtos stačios uolos. Vakarinis siauro, vaizdingo Arės slėnio krantas buvo apaugęs tankiu mišku.
— Gražios vietos,— pasigėrėjo Taubertas.— O koks romantiškas plėšikų lizdas ten viršuje!
— Romantiškas plėšikų lizdas — tai perauklėjimo kolonija,— paaiškino Markvartas, jiems žengiant pro viešbučio duris.— Žinojo kur įkurti. Ne taip lengva iš ten pasprukti.
— Iškart tu išsklaidai visas iliuzijas,— papriekaištavo Taubertas.—„Tačiau tu visuomet šitoks buvai. Iš ko gaudavai mokykloje geriausius pažymius? Iš matematikos.— Jis paniekinamai prunkštelėjo.
— Istorija ir valstybės teisė man taip pat neblogai sekėsi,— pridūrė Markvartas.— Antraip, ko gero, nebūčiau tapęs žurnalistu. Gal mes štai ten atsisėsime?
Jis mostelėjo ranka į vietą prie lango gražiais senoviniais valstiečių baldais apstatytoje salėje. Žmonių buvo nedaug: niurzgi pora pagyvenusių sutuoktinių, matyt, įgrisusių vienas kitam iki gyvo kaulo; praplikęs vidutinio amžiaus vyriškis, greičiausiai turistas, ir žilaplaukė griežto žvilgsnio dama jaunutės, baikščios merginos draugijoje.
Jie atsisėdo.
— Beje, tau šiek tiek pravertė mano matematikos žinios, kurias taip niekini,— pasakė Markvartas.— Jeigu nebūčiau taVęs spaudęs prieš abitūros egzaminus, ko gero, būtum susikirtęs. Penketas iš meno pažinimo tai dar ne viskas, romantike.
— Technikume galėjau išsiversti ir be to,— subambėjo Taubertas.
— .. .tačiau būtų buvę kur kas sunkiau,— nenusileido Markvartas.— Regis, tu apgailestauji išmokęs truputį daugiau, negu reikia tavo specialybei.
— Tu teisingai mane vertini,— pasakė Taubertas.— Mokykloje aš gal ir buvau tinginių pantis, tačiau užsienio prekybos skyriuje visi buvo patenkinti mano darbu, ir susisiekimo ministerijoje dar niekas nepasakė nė vieno blogo žodžio.
Markvartas susimąstęs pažvelgė į draugą. Dėl darbo Ingui be abejonės nieko negalėjai prikišti. Tiesa, dažnai lakiodavo padebesiais, tad kartais tekdavo grąžinti žemėn. Kai dėl moterų, tai mielai dėdavosi esąs donžuanas, tačiau, draugų nuomone, buvo visiškai nepavojingas. Labiausiai Markvartas vertino jį už tai, kad juo galima buvo pasikliauti, už jo nuoširdumą ir atvirumą. Abu jie gimė tame pačiame mieste, net ir užaugo viename name. Ingas nepatyrė tiek sunkumų kiek jis. Ingb tėvas sugrįžo iš karo, tuo tarpu jo žuvo. Todėl Markvartui iš jaunų dienų reikėjo rūpintis motina ir dviem jaunesnėm sesutėm. Ingas su tokiomis problemomis nesusidurdavo. Tatai turėjo įtakos jo charakterio formavimuisi, bet anaiptol nepakenkė, nes Ingo tėvas, užimantis atsakingą postą miesto savivaldybėje, auklėjo sūnų griežtai ir teisingai. Vis dėlto jis augo visai kitose sąlygose negu Markvartas. Ingas nematė tamsiųjų gyvenimo pusių, nepatyrė vargo.
Georgija niekados nebūtų jo pasirinkusi, tuo Markvartas neabejojo, todėl ir neėmė į galvą jo tauškalų.
Atėjęs kelneris pasiteiravo, ko jie pageidautų. Mark vartas kreipėsi į Taubertą.
— Tu nieko prieš, jei paragausim firminių šios vietovės patiekalų? Sriubos su sūriu, dešrelių ,,su šlafroku" ir meringės?
— O kas ta „meringė"?
— Mūsiškai šnekant, tatai būtų kažkas panašu į grietinėlės beze,— juokaudamas atsakė Markvartas.
— Sutinku,— linktelėjo Taubertas.
Markvartas dar užsisakė sau butelį mineralinio vandens, o Taubertui taurę „Šincnacherio".
Kai atnešė sriubą, Taubertas įtariai ją pauostė ir paragavo.
— Visai nieko,— nusprendė jis. Jo entuziazmas padidėjo, kai jiems patiekė tešloje keptas dešreles.— Tai beveik užglosto slogų įspūdį, kurį patyriau atsidūręs Kloteno aerouoste.
Jie suvalgė meringę. Paskui išgėrė po puodelį kavos ir surūkė po cigaretę.
— Neužsisėdėkime šičia,— pasakė Markvartas.— Aš pažadėjau Georgijai antrą valandą būti namuose. Leisk dabar man apmokėti sąskaitą. O mudu kada nors vėliau ątsiskaitysim.
Jis pasišaukė kelnerį ir padavė jam penkiasdešimties frankų banknotą. Tasai paėmė pinigus ir atsidaręs piniginę ėmė ieškoti grąžos, tik staiga sudvejojo.
— Kas atsitiko?—nekantriai paklausė Markvartas.— Mes skubame.
— Valandėlę, ponai,— sulemeno kelneris.— Aš neturiu tiek grąžos.
Jis nuskubėjo prie baro, persimetė keliais žodžiais su tenai stovinčiu vyru ir išėjo iš salės.
— Dar nesu matęs viešbučio, kuriame negalėtų iškeisti penkiasdešimties frankų,— nepatikliai tarė Markvartas.
— Kai šitiek svečių, tai visai įmanomas daiktas,— atsakė 'Taubertas.— Gal dar parūkom?
Jis atkišo Markvartui cigarečių pakelį, tačiau tasai papurtė galvą.
— Tas kelneris primena man Kirvį, mūsų fizikos mokytoją,— pasakė Taubertas ir nugrimzdo į senus prisiminimus. Markvartas klausėsi jo viena ausimi. Mokykliniai atsiminimai jam visuomet keldavo nuobodulį. Be to, jis nenorėjo versti žmoną ilgai laukti. Jeigu jis ko neapkentė, tai visų pirma nepareigingumo.
Salės durys vėl atsidarė. Vidun įžengė apkūnus vyriškis tautiniais drabužiais, kelneris ir policininkas. Vyriškis tautiniais drabužiais susijaudinęs kažką įrodinėjo police ninkui, tačiau tas neišklausęs iki galo atsisuko į kelnerį, kuris parodė į staliuką, kur sėdėjo abu draugai. Mark-vartą persmelkė nemaloni nuojauta. Sėdintys salėje ėmė į juos gręžiotis. Policininkas prisiartino prie jų ir kilstelėjo ranką prie kepurės.
— Kapralas Zustekas iš kantono policijos skyriaus,— prisistatė jis, įdėmiai žvelgdamas į Markvartą.— Jūs užsimokėjote šituo penkiasdešimties frankų banknotu ar tik ketinote užsimokėti?
Jis padėjo pinigą ant stalo.
— Na, tarkim kad taip,— atsakė Markvartas.— Bet gal jūs paaiškintumėte, ką visa tai reiškia?
Policininko ranka slystelėjo banknotu.
!— Jis netikras,— tarė policininkas.— Prašau eiti paskui mane.
— Atleiskitel — sušuko Ingas Taubertas.— Jūs negalite. ..
— .. .ir jūs taip pat,— šaltai pridūrė policininkas.
Ministerijos patarėjas Neringas nusprendė taksi neimti. Tiesa, jis iki šiol niekados nebuvo lankęsis Berne, tačiau apytikriai įsivaizdavo, kaip eiti, norint patekti į Mecgergasę. Atidavęs lagaminą į saugojimo kamerą, jis išėjo iš stoties į gatvę.
Šaltas oras jį atgaivino, ir kaipmat dingo nuovargis, kuris vis dėlto pamažu buvo suėmęs. Apie trečią valandą nakties jis išvyko iš Vienos Paryžiaus traukiniu, papietavo Ciuriche „Šveicerhofe" ir iškart iškeliavo į Berną. Dvi savaites susisiekimo atstovybei Vienoje vadovaus jo padėjėjas Štarkė. Viena savaitė numatyta darbui Berne, kita — reikalams tvarkyti Berlyne. Jo laukė nelengva užduotis, nes Vakarų Vokietijos vyriausybė griebsis bet kokių priemonių, kad sužlugdytų šį planą. Tačiau Halš-teino doktrina buvo ganėtinai apšiurusi, ir Erhardo vyriausybė jau negalėjo tiek sau leisti kaip Adenauerio.
Ėmė snigti. Jis pasikėlė palto apykaklę ir, praėjęs pro Šventosios dvasios bažnyčios portalą, pasuko į Špi-talgasę. Skliautuotos arkados saugojo jį nuo sniego sūkurio. Dūdmaišio pūtėjo figūra, puošianti fontaną, buvo su balta kepure, o akmeninė žąsis prie kojų tarsi kedeno' savo apsnigtas plunksnas. Už bokšto, senos miesto tvirtovės liekanos, atsidūrė Marktgasėje. Pro šalį skamba-liuodamas pravažiavo tramvajus. Jis veik nekreipė dėmesio į parduotuves, įsikūrusias po skliautuotomis arkadomis. Kur kas labiau jį traukė gražūs fontanai, du jau spėjo pamatyti gatvėje, ir Šveicarijos sostinės simbolis — varpinė su senu astronominiu laikrodžiu ir garsiomis figūromis. Jis nelauktai stabtelėjo, ir tuo metu į jį kažkas atsitrenkė. Neringas atsiprašė, tačiau moteris, su kuria buvo susidūręs, sprendžiant iš jos drabužių valstietė, susijaudinusi tuoj prapliupo kažką aiškinti šveicarišku vokiečių kalbos dialektu, kurio jis nesuprato nė žodžio. Jis papurtė galvą ir perėjo į kitą gatvės pusę, norėdamas iš ten geriau apžiūrėti varpinę.