Gražus miestas, tasai Bernas. Neringui jis buvo kiek panašus į senąjį Gerlicą, kuriame jis po karo praleido dvejus metus. Sunkus tada buvo laikas, ne todėl, kad kai ko trūko, o kad jis buvo vienas, vienut vienas. Tačiau teko prie to priprasti, pagaliau ir anksčiau neturėjo jokio artimo žmogaus, išskyrus žmoną. Tiesa, tiek vienas, tiek kitas negalėjo skųstis giminių stoka, bet visi ryšiai su jais buvo nutraukti. Prieš tėvų valią jis vedė žydę, o jos tėvai vėlgi buvo tokie fanatikai, jog atstūmė. Visa tai jie būtų ištvėrę, jei ne Hitlerio atėjimas į valdžią. Nuo tol jų gyvenimas virto tikra pažeminimų grandine. Daug kartų Gitą maldavo jį skirtis, tačiau jis ir girdėti nenorėjo, nors teko atsisveikinti su geležinkelio tarnybos inspektoriaus vieta. Galop tapo draudimo agentu, ėmėsi darbo, kuris jam buvo visiškai ne prie širdies. Žmona matė, kaip jis kenčia ir, nelaukdama, kol jam atsitiks pats baisiausias dalykas, apsisprendė pati. Išgėrusi didelę migdomųjų tablečių dozę, ji daugiau nepabudo. Šiandien jis kartais pagalvoja, kad tai buvo bene pati geriausia išeitis, ne, ne jam, o jai, nes kas daugiau jos laukė, jei ne Aušvicas ar Terezienštatas? Vėliau jam teko kariauti tų pusėje, kurie pražudė Gitą. Buvo toks laikas, kai. ne^ suvokė, gyvena ar tik vegetuoja. Grįžęs iš nelaisvės ir apsigyvenęs visai nepažįstamame Gerlice, jis mielai būtų pasielgęs taip kaip Gitą. Tačiau įveikė save ir vėl ėmėsi darbo, pajuto norą mokytis ir aukštojoje transporto mokykloje gavo inžinieriaus ekonomisto diplomą. Po daugelio metų darbo geležinkelių transporto valdyboje Berlyne jam buvo patikėta vadovauti susisiekimo atstovybei Vienoje. Nors jis ir nesukūrė šeimos, tačiau vis dėlto rado žmonių, prie kurių labai prisirišo. Heineris, dvylikametis šeimininkės sūnus, pas kurią jis Berlyne nuomojo kambarį ir kurios vyras buvo pasitraukęs į Vakarus, buvo mitrus berniukas. Jis norėjo tapti geležinkeliečiu kaip dėdė Neringas. O kol kas uoliai kaupė alaus padėkliukų kolekciją. Paskutiniame laiške jis dėkojo už austriškus padėkliukus, kuriuos Neringas buvo perdavęs per vieną pažįstamą. Jie esą „aukščiausios klasės". Antruosius egzempliorius jis sėkmingai iškeitęs į vengriškus ir prancūziškus padėkliukus. Ar jis kartais negalįs atvežti jam kokių nors ir iš Šveicarijos?
„Kad tik neužmirščiau padėkliukų,— pagalvojo Neringas, eidamas gatve.— Reikės užsirašyti. O ką aš rinkau, būdamas tokio amžiaus kaip Heineris? Pašto ženklus? Paveikslėlius nuo cigarečių pakelių? O apskritai kokia nauda iš tų padėkliukų? Tačiau šito nederėtų klausti aistringą kolekcionierių."
Jis žvilgtelėjo į lentelę su užrašu „Mecgergasė". Ir vėl atsidūrė po skliautuotomis namų arkadomis. Keturiasdešimt šeštas numeris turėtų būti kitoje gatvės pusėje, greičiausiai netoli bažnyčios. Jis perėjo skersai gatvę. Pirmame namo, kurio ieškojo, aukšte buvo įsikūrusi kirpykla ir galanterijos parduotuvė. Fasadas jau gerokai apttltairpgy lačlair Šiaip jįriaukštis pastatas atrodė visai padoriai. Emaliuotoje lentelėje su nudaužtu kampu buvo parašyta: „Biutikofer pensionas". Vadinasi, eita teisingai.
Paskambinus duris jam atidarė šviesiaplaukė mergina baltu kyku ir balta prijuoste.
— Laba diena,— pasisveikino jis.— Aš Neringas. Esu čia užsisakęs kambarį.
Mergina tūptelėjo ir įleido į tamsų koridorių. Kol jis tenai neryžtingai mindžikavo, atsidarė durys ir prie jo ėmė artintis neaukšta sudžiūvusi neaiškaus amžiaus dama. Ji vilkėjo tamsiai raudona brokato suknele, ant kaklo kabėjo ilgas juodų perlų vėrinys, o ant smailos, nosies puikavosi akiniai su įmantriai užraitytais apsodais.
Neringas dar kartą pasisveikino ir prisistatė.
— Sveiki atvykę, sveiki atvykę,— kimiu balsu taisyklingai vokiškai prašneko dama.— Aš gavau jūsų. laišką. Ir ponas Markvartas mums minėjo, kad jūs norite čia apsistoti. O kur jūsų bagažas?
Ji paėmė iš Neringo saugojimo kameros raktą, kad pensiono tarnautojas galėtų atnešti jo lagaminą. Paskui užsispyrė pristatyti Neringą kitiems pensiono gyventojams, nes kaip tik visi buvo susirinkę. Л nusivedė Neringą į tą kambarį, iš kurio pati ką tik buvo išėjusi. Tai buvo senamadiškai apstatytas valgomasis su milžinišku bufetu. Prie stalo kambario viduryje sėdėjo aštuoni žmonės ir gėrė popiečio kavą. ’ ”
— Mes turim naują svečią,— pasakė ji kimiu balsu ir tą patį pakartojo angliškai bei prancūziškai.— Ponas Neringas atvyko iš Vienos, tačiau jis. vokietis. Tikiuos neprieštarausite, jei aš jus iš eilės su juo supažindinsiu.
Neringas nesmagiai jautėsi, kad jį šitaip „patiekia" pensiono svečiams, tačiau jam nieko kita neliko, kaip tik eiti drauge su ponia Biutikofer nuo vieno žmogaus prie kito ir klausytis pavardžių.
— Ponas Bengtsonas iš Stokholmo.
Atsistojo dviejų metrų milžinas ir staigiai linktelėjo kampuota, trumpai apkirpta galva.
— Mesje Delkas iš Lijono.
Vos neapvertęs kėdės, į viršų stryktelėjo juodaplaukis ponas.
— Madam Delkas.
„Dieve mano,— pagalvojo Neringas, kai ponia šaltai šypsodamasi linktelėjo jam,— jai ant veido koks svaras grimo užkrauta."
— Misteris Brikstonas iš Glazgo.
Vyriškis atrodė tarsi koks Anglijos karalienės favoritas.
— Ponas Hofmeisteris iš Liuksemburgo.
„Geraširdis,— pamanė Neringas,— ko gero, mielai išmeta stiklelį ir gerai užkanda, sprendžiant iš jo pilvuko."
— Panelė Anders iš Hamburgo.
„Šita tikrai nesusiras jaunikio. Matyt, ir pati nebeturi vilties, tačiau vis tiek labai pasipūtusi."
— Ponas Čumis iš Bazelio.
„Kokia paika veido išraiška, kokia paika šypsena! Įdomu, kas jis toks."
— Ponas Vandęrslebas iš Braunšveigo. *
Plikagalvis kresnas, vyriškis bičiuliškai šypsodamasis
apnuogino savo auksinius dantis. ^
— Bent vienas žemietis,— pasakė jis. Regis, jis paleido strėlę panelės Atfders adresu.
— Tačiau ne iš Federatyvinės Vokietijos,— atsakė Neringas, paskui kreipėsi į pensiono gyventojus:—Ponios ir ponai, prašom nesitrūkdyti!
Plikagalvis sutrikęs ^spoksojo į jį. O ponia Biutikofer kalbėjo toliau:
— Trijų ponų dar trūksta. Nepaisant blogo oro, jie išėję pasivaikščioti, tačiau jūs vėliau su jais susipažinsite. O dabar gal neatsisakysite drauge su mumis išgerti puodelį kavos? Per tą laiką ir jūsų bagažas jau bus atneštas.
Ji pasiūlė Neringui atsisėsti ir išskubėjo iš valgomojo. Būtų buvę nemandagu atsisakyti kavos.
— Įprastas ritualas,— prabilo šalia jo sėdintis liuksemburgietis.— Kiekvienas naujai atvykęs svečias mums šitaip „patiekiamas".
— Tarsi kokia brangenybė iš dėžutės,— pridūrė Neringas kiek susierzinęs.
Ponas Hofmeisteris įdėmiai jį nužvelgė. Paskui nusisuko į ponią Delkas, kuri ginčijosi su savo vyru.
— Santūrumas niekuomet nekenkia,— pasakė jis Ne-ringui.— Nėra reikalo atkreipti į save kitų dėmesį.
Grįžo ponia Biutikofer su puodeliu ir įpylė kavos.
— Štai kava. O čia biskvitai. Prašom, vaišinkitės.
Neringas išgėrė kavą ir, vos tik šviesiaplaukė jį įleidusi mergina pranešė, kad bagažas jau atneštas, tučtuojau pakilo nuo stalo.
/