Ponia Biutikofer parodė jam kambarį aukštomis lubomis, apstatytą senamadiškais baldais, su vieninteliu langu į kiemą. Buvo jau sutemę, tad reikėjo įjungti šviesą, tačiau ir dieną čia buvo ne per daug šviesos.
Jis padėkojo poniai Biutikofer už paslaugas, atidavė savo pasą ir pažadėjo tuojau užsiregistruoti svečių knygoje.
Jai išėjus, Neringas išsimaudė, persirengė. Jis džiaugėsi atsisakęs maitintis visą dieną pensione. Užteks ir to, kad susitikinės su gyventojais prie pusryčių stalo. Matyti juos per pietus ir vakarienę būtų tikra bausmė, kurios jis, tiesą pasakius, nenusipelnė. Apskritai būtų buvę ir neįmanoma, žinant koks darbas jo laukia. Gal kartais aplankius Markvartą iš ADN? Jis gyvena gretimaftie name, ir Ingas Taubertas, Markvarto draugas, taip pat ruošėsi tenai apsistoti. Įdomu, ar Taubertas jau atvykęs? Ko gero, tik rytoj pasirodys. Jiedu tiksliai nesusitarė kokią valandą kuris atvyks į Berną.
Svarstydamas, ką daryti, jis išgirdo kažkokį krebždesį. Pastebėjo, kaip pro durų apačią vidun įlindo baltas vokas. Patraukęs pečiais, jis priėjo prie durų ir atidarė, tačiau tamsus koridorius, dabar apšviestas silpnos elektros lemputės, buvo tuščias. Sugrįžęs į kambarį, jis atplėšė voką. Tenai rado lapelį su keliais sakiniais:
„Brangus A.!
Galų gale jūsų sulaukėme, ir pačiu laiku. Mums reikia veikti, 'iki baigsis terminas. Jūsų atsargumas pateisinamas. Geriausiai elkimės taip, tarytum nepažinotume vienas kito, nors aplinkui nieko daugiau ir nebūtų. Mums drims tatai labai rizikinga, ypač dabar, kai vėl rausiamasi praeityje. H. taip pat sveikas ir gyvas. Reikia surasti būdą taip sutvarkyti tą reikalą, kad nesukeltume niekieno su-šidomėjimo. Tačiau man jau kilo idėja, kaip mums elgtis. Lapelį sudeginkite. Atsarga gėdos nedaro.
Apačioje parašo nebuvo.
Neringas susimąstęs žiūrėjo į lapelį. Kas galėjo tai parašyti? Ir kam jis skirtas? Greičiausiai jį su kuo nors supainiojo. Šiaip ar taip, kažkoks nešvarus reikalas. Kvepia nelegalia prekyba ginklais. Artimuosiuose Rytuose politinis klimatas vėl įkaitęs, kad Federatyvinė Vokietija tiekia ginklus Izraeliui. Tuomet suprantama, kad smulkūs sukčiai — o gal juos palaikė tos pačios jėgos?—mėgina aprūpinti ginklais teroristines grupes arabų šalyse. Viu-leryje, Berno priemiestyje, veikė ginklų fabrikas, ir nors ginklų išvežimas iš Šveicarijos buvo griežtai kontroliuojamas, visuomet atsirasdavo kokia nors galimybė apeiti šį potvarkį.
„Reikėtų sučiupti tuos .smarkuolius už pakarpos,— pagalvojo Neringas.— Gaila, neturiu tiek laiko. O apskritai ir negalėčiau tuo užsiimti. Vos tik kreipčiausi į policiją, mūsų sumanymas išsyk nueitų perniek. Mums nedera veltis į tokias istorijas, jeigu norime ką nors pasiekti. Antraip bus vieni nemalonumai."
Jis paėmė žiebtuvėlį ir sudegino lapelį.
„Kaip ir norėjo",— piktai pagalvojo jis, nė nenutuokdamas, kokią užsitraukė bėdą.
— Išveskite jį! — pasakė komisaras Ešlimanas šaižiu balsu.
Jis atsistojo ir priėjo prie lango. Už nugaros trinktelėjo durys. Žemę jau gaubė sutemos, ir vakarėjančio dangaus fone vos ryškėjo Loreno tilto kontūrai. Jo žvilgsnis nukrypo į medžius, už kurių vingiavo Arė, paskui nuslydo Kornhauzo tiltu ir sustojo ties namais prie Špitlake-rio. Jau vienuolika metų dirba čia, Vaizenhauzo aikštėje Berne, savo Berne. Kaip ir dauguma šveicarų, buvo prisirišęs prie gimtinės ir sunkiai pakėlė tai, kad trejiems metams teko išvykti mokytis į Stokholmo policijos techninį institutą, vadovaujamą Hario Zedermano, kur išėjo gerą mokyklą. Sugrįžus į Berną, palengva ėmė sklaidytis iliuzijos apie žemiečių garbingumą. Jis ieškojo atramos socialdemokratų partijoje, tačiau nusivylė. Tuo metu, kai neturėdavo atstovų valstybės taryboje, partija kovodavo prieš vyriausybės politiką, tačiau kai ją vėl išrinkdavo — kartodavo savo pirmtakų klaidas. Jos opozicija buvo vien regimybė, o programa — skambios frazės. Priėjęs tokią išvadą, jis atsidėjo šeimai. Žmona ir du vaikai — štai jo pasaulis, tačiau jis gerai suprato, jog pats save apgaudinėja. Kaip tik profesija dažnai atsistodavo tarp šeimos, ir atrodydavo, jog šitas pasaulis pramanytas. Bet, nežiūrint to, jis vis dėlto tikėjo ar bent jau vylėsi, kad Bernas bus apsaugotas nuo kai kurių nusikaltimų.
— Aš jau matau antraštes užsienio laikraščiuose,— karčiai tarė jis.—„Biumplicas — Berno Vaitčepelis". „Šveicarijos sostinė — ydų židinys". „Prostitucija šveicariškai". Fu, velnias!
— Toksai mūsų dienų pasaulis,— pasakė vachmistras Brandegas. Jis anaiptol neturėjo galvoje nieko nepadoraus.
— Aš visai kitaip įsivaizduoju žmonijos pažangą,— tarė Ešlimanas, ranka braukdamas per žilstančius plaukus.—Tai, kad yra kekšių, neprieštarauja žmogaus prigimčiai. Tai, kad egzistuoja jas išnaudojantys suteneriai, priklauso nuo visuomeninės santvarkos. O kad yra sutenerių, kurie kekšėms plikina rūgštimi veidą, kankina degančiomis cigaretėmis bei pjausto skutimosi peiliukais, kai jos atsisako paklusti — tai jau gyvuliškas žiaurumas, to aš net neįsivaizdavau. Bent jau čia, Berne!
Paskutinius žodžius jis veik išrėkė. Vachmistras bejėgiškai patraukė pečiais.
— „Tagblatas", „Tagvachtas" ir kiti bulvariniai laikraštėliai viską gražiai užmaskuos, kad labai neišgąsdintų mūsų brangių piliečių. O reikėtų bent kartą tiems nutukusiems miesčionims kyštelėti tai į panosę, tegul pamato, kokie pas mus nusikaltimai. Tas pats kaip Niujorke, Paryžiuje ar Londone!—Susinervinęs jis pabarbeno pirštais į palangę.
— Laba diena, komisare.
Ešlimanas atsisuko. Jis nė neišgirdo, kaip į kabinetą kažkas įėjo.
— Ak tai jūs, Gfeleri,— tarė jis, stengdamasis susitvardyti.— Sėskitės. Galite eiti, Brandegai.
Vachmistrui išėjus, Ešlimanas atsisėdo.
Federalinės policijos inspektorius Gfeleris, dar palyginti jaunas vyrukas įdegusiu veidu ir baltais lygiais dantimis — per paskutinę jachtų regatą jis užėmė ketvirtą vietą,— prieš atsisėsdamas kruopščiai pasitraukė kelnes.
— Turite nemalonumų, komisare?—paklausė jis.
— Vis neduoda ramybės tas Šlateris,— suniurzgė Ešlimanas.— Džiaugiuosi, kad ši byla tik trumpam atsidūrė pas mane ir rytoj galėsiu ja atsikratyti. Na, o kuo mes galime būti naudingi federalinei policijai?
— Mūsų palaimintos šalies gyventojų mano vizitas neliečia,— atsakė Gfeleris, žinodamas, kaip komisaras jautriai reaguoja į kylantį šveicarų nusikalstamumą.— Tik viena pastabėlė. Iš policijos posto Arburge mums pranešė, jog vienas užsienietis norėjo užsimokėti netikru penkiasdešimties frankų banknotu.
— Galimas daiktas,— gūžtelėjo pečiais Ešlimanas.— Tačiau netikrų pinigų padirbėjai ne mano kompetencija, o jūsų, Gfeleri.
Inspektorius maloniai nusišypsojo.
— Žinau ir puikiai įsivaizduoju, kaip jūs nustebote, sužinojęs, dėl kokių niekų aš jus trukdau. Tačiau mums pavyko nustatyti to žmogaus asmenybę. Netrukus jūs labiau juo susidomėsite.
— Sakykit greičiau, nekankinkit.
— Jo pavardė Klausas Markvartas, gyvena Mecger-gasėje keturiasdešimt du. O tasai namas priklauso Šne-beliui.
Ešlimanas įsispitrijo į Gfelerį.
— Ar tik jūs nenorite pasakyti, kad tas rytų vokietis? ..
— Aš nieko nenoriu pasakyti, komisare.
— Ką Markvartas veikė Arburge?
— Klotene pasitiko savo draugą ir kartu pietavo.
— Tai jis ir bus tas trečiasis žmogus?
Gfeleris papurtė galvą.
— Neįmanoma. Per jaunas.
— Markvartas atstovauja Rytų Vokietijos informacijų agentūrai ADN,— lėtai pratarė Ešlimanas.— Negaliu patikėti, kad jis... Ne, nesąmonė. Jis irgi per jaunas, be to, jie gerai patikrina žmones, kuriuos čionai siunčia.
— O kodėl jis negali būti ryšininkas?—paklausė Gfe-leris.— Nejau jums neteko susidurti su panašiais dalykais?