Ešlimanas tylėjo.
— Nesąmonė,— pakartojo jis.— Markvartas jau veik pusmetis čia. O ko prireikė Šveicarijoje jo draugui?
— Atrodo, kad rytų vokiečiai ketina užmegzti dalykinius ryšius su susisiekimo ministerija. Vidaus reikalų departamentas gavo laišką iš jų susisiekimo atstovybės Vienoje. Laišką pasirašė ministerijos patarėjas Neringas.
Komisaras linktelėjo.
— Neringas prieš pusvalandį apsistojo Biutikofer pensione.
— Ir vėl namas, priklausantis Šnebeliui,— pasakė Gfe-leris.— Jūsų žmonės dirba operatyviai.
— Norėčiau, kad jis būtų mano žmogus,— tarė komisaras.— Teko pasikviesti kolegą iš Ciuricho, kurio čia niekas nepažįsta. Manau, kad reikia kuo skubiausiai veikti.
— Ir nesučiupti trečiojo?
— O kas trečiasis?— paklausė Ešlimanas.— Gal tasai Neringas? Bijau, kad gali atsitikti kas nors nenumatyta. Iš tokių tipų kaip Rokštrohas ir Herlingeris visko galima laukti. Šituo atžvilgiu mūsų anonimas teisus. Aš jau mintinai išmokau tą jo prakeiktą laišką.
Jis pacitavo:
— „Atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad šių metų kovo pradžioje į Berną atvyks buvęs SS hauptšturmfiureris Rokštrohas ir SS unteršturmfiureris Herlingeris, kurie Biutikofer pensione Mecgergasėje 46 nori susitikti su trečiuoju asmeniu. Jie ketina paimti dėžutę su brangenybėmis, priklausiusiomis koncentracijos stovyklos kaliniams. Ji deponuota seife 1283 Berno kantono banke. Rokštrohas ir Herlingeris — kariniai nusikaltėliai, jų ieško Lenkijos bei Prancūzijos teisingumo organai. Jie nepaprastai pavojingi."
— Be parašo,— pasakė Gfeleris,
— Be,— patvirtino Ešlimanas.— O bankų įstatymai draudžia mums patiems atidaryti seifą.
— Terminas greitai baigsis,— tarė Gfeleris.— Tačiau kas parašė šį laišką?
— Mūsų mėgstamas „klausimų-atsakymų" žaidimas,— pasakė Elišmanas.— Jis ir bus trečiasis.
— Tai jūs taip manote,— nesutiko Gfeleris.
Ešlimanas gūžtelėjo pečiais.
— O kas kitas galėtų būti?
— Betgi jis labai rizikuoja,— atsakė Gfeleris.— Kasdamas duobę kitiems ir pats gali įkristi.
— Jis paprasčiausiai neatvyks.
— Jūsų šefas kitokios nuomonės.
— Daktaras Bingas visados kitokios nuomonės,— atsakė komisaras.
— Net jeigu jis ir nepasirodys, tai vis tiek rizikuoja.
— Kodėl? Laiškas išsiųstas iš Vaduco. Siuntėjas viena tų tariamų firmų, kurios įsitaisė tenai dėl mokesčių. Laiškas atėjo iš kur nors kitur, o paskui buvo persiųstas. Ir nieko čia nesužinosi.
— Į anoniminius laiškus reikia žiūrėti atsargiai.
— Deja, čia viskas sutampa,— pasakė Ešlimanas.— Mes užklausėme Liudvigsburgą dėl Rokštroho su Her-lingeriu. Tasai centras turi visas žinias apie nacistų nusikaltimus, bet nelabai noriai mus informavo. Galbūt dėl senaties. Ir vis dėlto Rokštrohas kaltinamas nužudęs Liubline du šimtus trylika žmonių. Herlingeris talkininkavo Nacveileryje nužudant dvylika žmonių. Nusikaltimai, padaryti dabartinėje Vokietijos Federatyvinės Respublikos teritorijoje, centro kompetencijai nepriklauso.
Ant Ešlimano stalo suskambo telefonas.
— Ešlimanas,— pasakė jis į ragelį.— Taip, taip... Supratau. .. Taip, mūsų planai nesikeičia... Dėkoju jums už informaciją...
Ir padėjo ragelį.
— Šefas,— tarė jis Gfeleriui.— Šįkart mūsų nuomonės sutampa. Jis to irgi niekaip nesuvokia.
— Ko nesuvokia?— paklausė Gfeleris,
Ešlimanas atsilošė.
— VFR federalinei kriminalinei tarnybai Visbadene mes pranešėme apie anoniminį laišką. Reikėjo tikėtis, kad jie viską perduos teisingumo ministerijai Bonoje ir galų gale pareikalaus išduoti Rokštrohą ir Herlingerį, bet ne, tylu ramu. O neseniai teletaipu gavome štai ką...— Jis suirzęs papurtė galvą.— Ir Vakarų Vokietijos generalinei prokuratūrai Karlsruėje atsiųstas toks pat laiškas kaip mums. Tiesiog neįtikėtina.,..
— Kas čia keista?— pertarė Gfeleris.
— Laiškas gautas prieš dešimt dienų, suprantate? Karlsruėje jiems prireikė dešimties dienų, kol galop kreipėsi į mus. O dabar...
Jis atsistojo ir vėl priėjo prie lango. Lauke jau buvo visai sutemę. Šviesos ruoželis, krintantis pro kabineto langą, apšvietė dideles snaiges, kurios nepaliaujamai krito ant žemės.
— O dabar? ..— pakartojo Gfeleris.
— .. .dabar jie visai nekreipia jokio dėmesio į tą. anoniminį laišką. Nori mat sulaukti mūsų tyrimų rezultatų. Suprantate, Gfeleri, ką tai reiškia?
Inspektorius klausiamai pažvelgė į Ešlimaną.
— Jie visai nesidomi. Nenori išduoti karinius nusikaltėlius. Netgi nesuka galvos dėl to, kad žudikai iki šiol dar nenubausti.
— Bet lenkai ir prancūzai anaiptol neketina to užmiršti,— pasakė Gfeleris.
Ponas Šnebelis buvo neaukštas, sudžiūvęs vyriškis, nepaprastai panašus į ponią Biutikofer. Nedvejodamas galėjai palaikyti juodu broliu ir seserimi, ir nebūtum apsirikęs. Tačiau ponas Šnebelis turėjo daug turto, o tuo tarpu ponia. Biutikofer buvo plika kaip bažnyčios pelė. Ji Jjųvo įdėjusi anksti numirusių tėvų paliktą turto dalį į nedidelę spaustuvę? priklausiusią vyrui, kuris tuoj po karo bankrutavo ir nusižudė. Įrengdamas seseriai viename iš savo namų pensioną, Šnebelis vienu šūviu nušovė du zuikius: pirma, tokiu būdu įrodė savo giminiškus jausmus, antra, ponios Biutikofer darbas pensione duodavo jam nemažą naudą.
Jis kaip tik drauge su dukterėčia Helena skaičiavo praėjusios savaitės pelną. Helena ir šįkart nuleido negirdom jo dejones dėl per daug sunaudoto kondensuoto pieno, per brangiai pirktų daržovių, per dažnai keičiamos patalynės ir daugelio kitų dalykų. Mergina nemėgo savo dėdės, kuris atrodė jai esąs antrasis Gobsekas, visų pirma negalėjo pakęsti to, kad jis niekuomet nepraleisdavo progos dėtis jos geradėju, nors toli gražu toks nebuvo. Helena Biutikofer arba Lenė — kaip ją vadindavo namiškiai— mokykloje mokėsi geriausiai. Ji norėjo tapti aktore, tačiau dėdė leido jai baigti vidurinę mokyklą ir kantono namų ruošos kursus. Pagal jo planą Helena turėjo atėityje perimti Biutikofer pensioną. O kol kas ji dirbdavo pensione įvairiausius darbus. Šnebelis manė, kad dukterėčia susitaikys su likimu, jeigu jis nuolat kartos, jog ji esanti vienintelė jo turto paveldėtoja.
Jeigu Šnebelis būtų galėjęs perskaityti Lenės mintis, tai būtų buvęs tiesiog priblokštas. Simpatinga šviesiaplaukė švelnių veido bruožų mergina didelėmis pilkomis akimis bjaurėdamasi stebėjo, kaip jos dėdė atidžiai skaičiuoja banknotus ir monetas.
— Ne kažin kiek,— pasakė jis baigęs.— Reikia taupiau šeimininkauti. Tai juk ir tavo pinigai, Lene.
Helena Biutikofer šiurkščiai atkirto:
— Tų pinigų aš nesigviešiu, dėde. Pats žinai.
Šnebelio veidas įgavo orią išraišką.
— Turėtum jaustis dėkinga man ir savo motinai, kad mes taip rūpinamės tavo ateitimi. Kas tu būtum, jeigu elgtumeis taip, kaip šauna į galvą? Aktorė!—Jis pasibaisėjęs iškėlė rankas į dangų.
— Jūs kišatės ne į savo reikalus,— piktai sušuko Lenė.— Kai norėjau ištekėti už Knudo Kristenseno, jūs mudu išskyrėte. Reikėjo man imti ir pasprukti su juo į Daniją. Bet ne, motiną ištiko vienas iš įprastų širdies priepuolių, ir aš, kvailė, likau čia.
Lenė nemylėjo danų pirklio, kuris buvo už ją dvigubai vyresnis, tačiau nujautė, kad gyvendama su juo būtų turėjusi kur kas daugiau laisvės.
Šnebelis priekaištingai palingavo galva.
— Nėra ko tekėti už žmogaus, turinčio tokį menką turtą,— pasakė jis.— Aš pasidomėjau jo padėtimi. Mes surasime tau kitą vyrą.
Lenė ironiškai šyptelėjo.
— Ką gi, linkiu sėkmės,— tarė ji.
Nespėjus Šnebeliui atsakyti, prie durų kažkas paskambino.