— Žvilgtelėk, kas ten,— paliepė jis, kišdamas pinigus į senovinio rašomojo stalo stalčių.
Lenė išėjo ir netrukus grįžo su dailia jauna moterimi, apsivilkusią kailiniais ir užsidėjusią ant galvos kailinę kepurę. Ji buvo pailgo blyškaus veido, tamsių plaukų ir akių, rankoje turėjo krepšelį pirkiniams. Iš pirmo žvilgsnio Georgija Markvart visai nekrito į akis, bet geriau įsižiūrėjęs negalėjai likti abejingas jos moteriškam žavesiui.
Šnebelis sunkiai pakilo nuo savo sukamosios kėdės.
— Kuo nusipelniau tokią garbę, gražioji ponia?— paklausė jis, pasiėmė lazdą — mat jį kamavo reumatas — ir nušlubčiojo prie Georgijos.
Georgija Markvart mandagiai prašneko:
— Labas vakaras, ponas Šnebeli. Turiu vieną prašymą.
— Laikykite, kad aš jį jau išpildžiau,— kilfliadvasiš-kai pažadėjo Šnebelis.
Lenė susiraukė. Kai tik jos dėdė susidurdavo su gražiosios lyties atstovėmis, tuoj lyg povas išskleisdavo uodegą.
Georgija nejautė Šnebeliui jokios ypatingos simpatijos. Juolab kad ji jau pakankamai žinojo jį iš blogosios pusės. Pradžioje Šnebelis įžūliai vadindavo ją „mažąja komuniste" ir nekreipė dėmesio į Georgijos protestus, kol kartą Klausas neištvėrė ir uždūko. Tik visa bėda, kad jie gyveno name, priklausančiame Šnebeliui. Įsirengti nedidelį ADN biurą buvo sunkoka, tačiau Šnebelis, senas vilkas, visuomet rasdavo išeitį. Kartais jis nelauktai atsirasdavo pas juos viršuje ir smalsaudamas palinkdavo prie teletaipo. Bet sprendžiant iš jo veido, jam taip ir nepavykdavo išvysti to, ko tikėjosi.
Pokalbiai su Šnebeliu dažniausiai būdavo nuobodūs. Jis žinojo, kad Georgija dirba Berlyne vieno daugiatira-žinio savaitraščio kultūros skyriuje. Studijų metais atlikdama praktiką vienoje apygardos ADN redakcijoje, ji susipažino su Klausu Markvartu. „Ar jūs jau tuomet buvote komunistė? Ar jis paskui jus užverbavo?" Tokie, pavyzdžiui, būdavo Šnebelio klausimai. Arba jis domėdavosi, kaip Georgijai patinkąs Bernas. Kai ji atsakydavo, jog Bernas gražus miestas, jis tuoj paklausdavo, kodėl jai čia nepasilikus. Juk Rytų zonoje niekados neturės to, ką galėtų gauti čia. Pradžioje Georgija griežtai atkirsdavo, tačiau netrukus jai ėmė atrodyti, kad Šnebelis visai nenusituokia apie politiką, ir ji apskritai nustojo atsakinėti į jo kvailus provokuojančius klausimus.
Prieš kreipdamasi į Šnebelį su prašymu, ji turėjo susiimti.
— Mano vyras žadėjo sugrįžti antrą valandą. Neįsivaizduoju, kur jis taip ilgai galėjo užtrukti. O man reikia apsipirkti. Jeigu jis netrukus parsirastų, perduokite jam, kad aš būsiu namuose apie aštuntą.
— Kaip galima ilgam palikti tokią gražią moterį vieną! — sušuko Šnebelis.
Georgija, nekreipdama dėmesio į jo dirbtinį patosą, susirūpinusi tarė:
— Bent žinočiau, kas nutiko. Jis išvažiavo automobiliu į Kloteną pasitikti draugo. Tikėsimės, kad kelyje neįvyko nelaimė!
— Nereikia iškart taip blogai galvoti,— paguodė Lenė.
— Jeigu iki aštuonių nesugrįš, skambinsiu į Hodler-štrasę,— pasakė Georgija.
Hodlerštrasėje buvo įsikūręs punktas, informuojantis apie nelaimingus atsitikimus.
— Tokiam nieko neatsitiks,— suniurnėjo Šnebelis.
Koridoriuje suskambo telefonas. Lenė išėjo.
— Ponia Markvart, skambina jūsų vyras,— pasakė sugrįžusi Lenė.— Jūsų bute niekas neatsakė, tad jis nutarė pamėginti čia paskambinti. Jis dabar Arburge.
— Na matot,—tarė Šnebelis.— Be reikalo jaudinotės.
Georgija išbėgo į koridorių šnekėtis su Klausu. O Lenė tuo tarpu nuolankiai išklausė paskutinius savo dėdės nurodymus. Tylėjo netgi tada, kai jis vėl prisiminė jos santykius su danų prekybininku. „Jei žinotumėte, ką aš dabar sumaniau,— galvojo ji,— bent išsižiotumėte. Tačiau šįkart nė žodeliu neprasitarsiu."
Šnebelio pamokslavimą nutraukė grįžusi Georgija.
— Klausas tik rytoj sugrįš,— pasakė ji sutrikusi.— Jį su draugu sulaikė Arburge, nes jiedu norėjo užsimokėti netikru penkiasdešimties frankų banknotu.
— Ojojoj,— nusišaipė Šnebelis.— Iš kur jis gavo tokių popieriukų?
Georgijų suėmė pyktis. Ji staiga aiškiai prisiminė, iš kur tie netikri banknotai.
— Juk tuos pinigus jūs man davėte! — sušuko ji.
— Aš?—šoko priešais Šnebelis.— Iš kur jūs ištraukėte? Nedaviau jums jokio penkiasdešimties frankų banknoto.
Jis išblyško ir abiem rankomis mėšlungiškai įsitvėrė lazdos. Helena Biutikofer įdėmiai stebėjo dėdę.
— Kaipgi,— nenusileido Georgija.— Jūs paprašėte parnešti kai ko iš vaistinės, tačiau smulkių neturėjote. To banknoto aš neiškeičiau, nupirkau už savo pinigus, grąžą jums atidaviau irgi iš savo pinigų. O tą banknotą daviau vyrui. Jis neturėjo jokio kito penkiasdešimties frankų banknoto.
— Aš jums daviau dvidešimt frankų,— atkakliai tvirtino Šnebelis.
Georgija papurtė galvą.
— Na jau ne, aš gerai atsimenu. Vaistinėje reikėjo sumokėti septyniolika frankų, o jūs tada mane dar per-spėjote: „Tik nepasprukite su grąža. Jos turi užtekti, cigarams visam mėnesiui." Su trimis frankais būtumėt ne-išsivertęs. '
— Dabar aš stengiuosi kuo mažiau rūkyti,— pasakė Šnebelis.— Be to, perku pigesnius. Pragyvenimas šitaip brangsta.
Lenė susidomėjusi sekė jų kivirčą.
— Nesuprantu,— neiškentusi įsiterpė ji,— kodėl tu taip užsispyręs ginčijiesi, jog nedavei poniai Markvart penkiasdešimties frankų banknoto. Tu juk nekaltas, jeigu tau kas nors įkišo netikrą pinigą. Tai ko čia nerimauti?
Ponas Šnebelis įsiutęs dėbtelėjo į savo dukterėčią.
— Bet aš nedaviau jai to banknoto! — riktelėjo jis ir treptelėjo koja.— Tikrai nedaviau.
— Aš geriau žinau, kaip ten buvo,— griežtai pertarė Georgija Markvart.— Viso gero!
Apsisukusi ji išėjo iš kambario. Lenė akimirką žiūrėjo į dėdę linguodama galvą, paskui nusivijo Georgiją.
— Prašom atleisti dėl šitokio mano dėdės elgesio,— kreipėsi ji į Georgiją laiptinėje.
Georgija šyptelėjo.
— Aš su juo išsiaiškinsiu,— pasakė ji.— Va jums, Lene, kur kas sunkiau. Šitokia aplinka. Jūsų vietoje aš mėginčiau iš čia pasprukti.
Lenės veidas kaipmat pasikeitė.
— Ak, manimi nesirūpinkite. Aš niekuo nesiskundžiu,— pasakė ji nerūpestingai.
Staiga pirmame aukšte pasigirdo bildesys. Netrukus laiptų apačioje pasirodė vidutinio amžiaus vyriškis, kuris laikydamasis už turėklų vargais negalais vilkosi aukštyn. Skrybėlė nusmaukta ant pakaušio, paltas atsilapojęs, ant kaklo netvarkingai užmestas šalikas, po juo bjauriai gelsvos spalvos atsirišusio kaklaraiščio mazgas. Eidamas pro moteris, jis paleido turėklus, susvirduliavo ir prispaudė prie sienos Heleną Biutikofer. Mergina suspigo.
— At.. .atleiskite,— suvapėjo vyriškis, kilstelėjo skrybėlę, parodydamas vešlius juodus plaukus, ir užgulęs turėklus ėmė kopti toliau.
— Koks bjaurus tipas! — ištarė Lenė šaižiu balsu.— Amžinai girtas. Negaliu pakęsti to žmogystos varlės akimis.
— Ar jis išties vengras?—pasiteiravo Georgija.
— Jeigu teisybė, kad vengrai nuolatos girti, tai jis be abejonės vengras,— atsakė Lenė.
— Jeigu teisybė, kad šveicarai laiko save geresniais už kitus, tuomet aš džiaugiuosi, kad nesu šveicarė,— pa-sąkė Georgija.
Lenė sutrikusi pažvelgė į ją.
— Žinoma, aš kvailai čia pašnekėjau,— prisipažino ji.— Tačiau tasai Šandoras Kalašas mane veikia taip, kaip bulių raudonas audeklas. Jis pasakojo mano dėdei, kad 1956 metais pabėgo iš Vengrijos. Nukeliavęs j Meksiką, tačiau tenai jam nepatikę ir užsimanęs vėl sugrįžti į Europą. Neįsivaizduoju, kaip dėdė išnuomojo jam mansardos kambarėlį. Jis niekur nedirba. Kai išleis visus pinigus, dėdei bus sunku jį iš čia iškrapštyti.