— Matyt, jam nelengva gauti leidimą dirbti,— įsiterpė Georgija.
— Ką ten,— paprieštaravo Lenė.— Jis juvelyras. Panorėtų, galėtų kur nors įsitaisyti.
Georgija atidarė duris ir išėjo į gatvę.
— Iki pasimatymo, ponia Markvart,— atsisveikino mergina.
— Iki pasimatymo, panele Biutikofer,— atsakė Georgija ir perėjo į kitą gatvės pusę.
Netoliese esančios Nidego bažnyčios laikrodis išmušė vienuolika. Sniegas liovėsi, ir tik per dieną susidaręs storas baltas apklotas leido šį tą įžiūrėti tokią tamsią naktį.
Žmogus, slėpęsis po tilto arka, skubiai suspaudė delne rusenančią cigaretę vos tik pasigirdo žingsniai nuo Malūnų aikštės. Prigludęs prie sienos, jis užgniaužė kvapą. Sniegas nustojo girgždėjęs. Neaiški figūra pamažu priėjo artyn, susiliedama su tamsa, kuri gaubė patiltę.
— Šešiolika,— tyliai prašneko ką tik atėjęs.
— Penkiasdešimt trys,— atsakė žmogus, stovėjęs po tiltu.
— Seniai lauki?—užklausė pirmasis.
— Kokias dešimt minučių.
— Atleisk, Herlingeri,— šnekėjo anas toliau,— tačiau aš negalėjau anksčiau ateiti. Senė seka mane kaip koks medžioklinis šuo. Laimė, yra viena galimybė, apie kurią sužinojusi, ji vargu ar apsidžiaugtų. Bet pradžioje tai, kas svarbiausia: jisai čia!
Herlingeris iš nuostabos net šūktelėjo.
— Ką? Nejau iš tikrųjų? Aš jau nė nesitikėjau, kad jis atvyks. Vadinasi, Rokštrohai, tavo laiškas vis dėlto privertė jį susiruošti į kelionę.
— Greičiau trys ketvirtadaliai milijono.
— Tu kalbėjai su juo?
— Akis į akį — ne.
— Tai iš kur žinai, kad tai jis?
Rokštrohas tyliai nusijuokė.
— Jį išdavė viena smulkmena, toks mažmožis, bet man tuojau pasidarė aišku, kas prieš mane. O paskui dar neabejotinas panašumas. Žinoma, jis pasenęs, tačiau ir mus ne iš karto atpažinsi. Šiaip ar taip, jis labai atsargus. Nenori išsiduoti. Aš brūkštelėjau jam pora žodžių...
— Tu jam parašei?
— Suprantama. Juk negalėjau šnekėtis prie kitų. Laišką jis gavo savo kambaryje ir dabar žino kokie reikalai. Visų pirma mums reikia rūpintis savo pačių saugumu.
— Geriausia būtų kuo greičiau atsidaryti seifą banke, pasidalyti kiek kam priklauso ir dingti.
Rokštrohas valandžiukę patylėjo.
— Tai duok jam žetoną,— pašaipiai tarė jis.— Aš atiduosiu raktą, o slaptažodį jis ir pats žino. Nejau tau taip aptemo protas, kad žadi leisti jį į banką vieną?
— Mes palauktume jo gatvėje.
— Su mumis tikrai dar kas nors lauks.
— Reikia rizikuoti, nieko nepadarysi.
— Kad jis su dėžute dingtų, kai mes užsižiopsosime?
— Gal ir nedings.
— Gal ir! Jis būtinai paspruks. Ir tu šitaip pasielgtum.
Herlingeris šoko prieštarauti.
— Et, neapsimetinėk,— abejingai pertarė jį Rokštrohas.— Aišku kaip dieną, jog šitaip pasielgtum. Vis dėlto trys ketvirtadaliai milijono!
— Antra vertus, tu pasielgtum lygiai taip pat,— atkirto Herlingeris.
— Na, nėra ko ginčytis,— nuramdė jį Rokštrohas.— Pirmiausia reikia atgauti dėžutę. Paskui dingsim iš šito krašto. Kuo mažiau liks pėdsakų, tuo geriau. O viskas eis sklandžiai tik tuomet, jei draugiškai sutarsim. Įsikalk tai į makaulę.
— Tikėsimės, kad ir Anka šitai įsikals,— atsakė Herlingeris.— Juk jis žino slaptažodį.
Rokštrohas suvaitojo.
— Kaip tasai šunsnukis mane tada apmovė! Šito aš jam niekuomet nedovanosiu. Reikia nenuleisti nuo jo akių. Raktas ir žetonas neturi pakliūti jam į rankas. Saugokis jo, Herlingeri.
3 - 1320 33
— Būk ramus, Rokštrohai, aš ir tavęs saugojuosi.
— O apskritai tu elgiesi lyg koks idiotas,— užsipuplė jį. Rokštrohas.— Turiu galvoje ne tavo elgesį prie žmonių. Šičia viskas gerai. Tačiau per dažnai lankaisi kurhauze. Kertu lažybų, jog gerokai prasilošei rulete.
— Vos kelis frankus pralošiau.
— Tuomet nesuprantu, kodėl esi toks šykštuolis. Kaip drįsai užsimokėti netikrais frankais, kuriuos čionai atsi-vežėme! Pasiėmėm juos tiktai ypatingam atvejui.
— Bet aš...
— Nesiteisink. Šnebelis gavo iš tavęs netikrą banknotą ir perdavė jį kitam. Aš viską žinau. Jeigu jisai prasitars. ..
— Maniau, kad jis tavęs išvis nepažįsta,— sutriko Herlingeris.
— Aš gaunu informaciją iš kitų šaltinių,— suirzo Rokštrohas.— Kur tavo protas švaistytis padirbtais pinigais ten, kur gyveni.
— Nesusipratimas...— pralemeno Herlingeris.
— Per kurį mes galvą prikišim...
Bet Herlingeris greitai susitvardė.
— Šnebelis niekam neprasižios. Būk ramus. Jis šoka pagal mano dūdą.
— Norėčiau tikėti. Ir kad tokių kiaulysčių daugiau nebūtų. Antraip su tavimi bus trumpa kalba.
— Nėra ko karščiuotis. Už tą menką dalį,, kurią gaunu tarsi kokią išmaldą, aš jiesiruošiu su niekuo taikstytis. Pagalvok, ar nereikėtų padalinti pinigus teisingiau.
Rokštrohas priėjo arčiau prie Herlingerio.
— Tai ką, šantažuoji?—grasinamai paklausė jis.— Manęs taip pigiai nepaimsi. Atsimink, aš dirbau Stresnerio policijoje.
Herlingeris krūptelėjo. Trečiojo Reicho laikai jau seniai buvo nuėję užmarštin, tačiau Stresnerio metodų Paragvajuje jis dar nebuvo spėjęs pamiršti. Herlingeris metus išsėdėjo ,,Koronel Ovjedo" kalėjime vien įtartas antivalstybine veikla. Jam pačiam teko paragauti viso to, kuo senais jam gerais laikais prievarta vaišindavo kitus.
— Aš tik pasiūliau,— tarė jis.— Kada susitiksim su Anka?
— Palauksim,— atsakė Rokštrohas.— Tiesa, jis dabar pasivadinęs Neringu ir įsitaisęs pas komunistus Rytų zonoje geležinkelio tarnybos patarėju. Galbūt negyvena lyg inkstas taukuose, kaip kai kurie mūsiškiai, tačiau saugiai jaučiasi. Ar šiandien pastebėjai, kad bankas saugomas?
— Ne. Rasi, mes paprasčiausiai nueitumėm tenai ir atsidarytumėm seifą. Juk išsinuomojom jį visai teisėtai...
— Esi tikras kvailys,— piktai atšovė Rokštrohas.— Nauji skaičiai: dvidešimt šeši ir keturiasdešimt keturi. Na, sėkmės!
Herlingeris matė, kaip Rokštrohas pasuko į Gerberga-sę ir dingo. Užsidegė cigaretę. Įdomu, kokiu būdu Rokštrohas tikisi atgauti dėžutę? Jis pajuto skrandyje spazmas. Argentinoje gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, bet dabar daug ką būtų atidavęs, kad vėl galėtų dirbti buhalteriu Lavalio gatvės skalbykloje Buenos Airėse. Rokštrohas jį veik jėga privertė vykti drauge į Europą. Antra vertus, jis niekados ir nebūtų patikėjęs jam žetono. „Geruoju šitai nesibaigs,— toptelėjo jam,— tikrai nesibaigs."
Nusviedęs nuorūką į šalį, jis nužingsniavo link Žemutinių vartų tilto.
Jam nutolus, iš po tamsoje stūksančios tilto arkos išdygo trečioji figūra ir skubiai ėmė kopti laiptais, vedančiais į Junkerngasę.
TREČIADIENIS, 1965.03.10
Matyt dėl to, kad kambaryje buvo tamsu, Neringas pabudo vėlai. Atitraukęs užuolaidas, jis išvydo žydro dangaus lopinėlį, kuris atsimušęs nuo fligelio fasado silpnai apšvietė jo kambarį.
„Gaila, kad ne visuomet gali taip ilgai pamiegoti,— galvojo jis skusdamasis.— Protingai pasielgiau anksti nuėjęs gulti. Kokia prasmė dar tą patį vakarą eiti pas Markvartą? Jeigu Taubertas ir atvykęs, mes vis tiek nieko nebūtumėm nuveikę. O šiandien esu gerai pasilsėjęs ir jaučiuosi galįs visa galva pasinerti į darbą."
Užbaigęs rytinį tualetą, jis išėjo iš kambario. Šviesiaplaukė mergina, kuri vakar jį įleido, praėjo pro šalį nešina padėklu su kavos puodeliais ir maloniai pasisveikino. Neringas paslaugiai atidarė jai duris į valgomąjį, kuriame buvo pristatytas pensiono gyventojams.
Prie stalo Neringas išvydo pažįstamus veidus: Bengt-šoną, Čumį Hofmeisterį, Vanderslebą ir panelę Anders. Be jų, čia dar buvo dvi pagyvenusios damos, kurios labai stengėsi niekam nekristi į akis. Abi vienodai susikūprinusios ir prakaulios, matyt, seserys. Šalia jų sėdėjo kresnas juodbruvas vyras sugniužusiu veidu ir stambia nosimi. Jis, rodės, buvo prastai nusiteikęs ir nervingai trupino į lėkštę bandelės gabalėlį.