Kol mergina dengė stalą ir nuiminėjo tuščias lėkštes, Neringas prisistatė abiem damom. Tos išsigandusios sužiuro į jį ir atsakė taip tyliai, kad jis apskritai nieko nesuprato. Vyriškis stambia nosimi išvis nė neprasižiojo.
Susierzinęs Neringas atsisėdo tarp Hofmeisterio ir Čumio. \
Bengtsonas, kuris šnekučiavosi su panele Anders, atsuko savo trumpai kirptą galvą į Neringą.
— Vakar virš Stokholmo buvo pastebėtos dvi,— tarė jis švytinčiomis akimis.— Tik pagalvokite, net dvi.
— Nesuprantu, apie ką jūs kalbate,—šaltai tarė Neringas.
— Tik neįrodinėkite, kad nieko negirdėjote apie mūsų kongresą Belvju,— piktai šūktelėjo Bengtsonas.
— Į Berną aš atvykau ne dėl šito kongreso,— atsakė Neringas.
— Ir jums teks kada nors pripažinti ufologinių tyrinėjimų reikšmę,— šiurkščiai atkirto švedas ir pakilo nuo stalo.
Neringas pasižiūrėjo jam įkandin ir gūžtelėjo pečiais.
Čumis draugiškai prisitraukė arčiau prie jo.
— Bengtsonas tiki skraidančiomis lėkštėmis,— paaiškino jis.
— Ak šit kaip,— tarė Neringas.— Manęs šičia laukia kur kas svarbesni reikalai. #
— Suum cuique1,— įsiterpė Vanderslebas išsišiepdamas ir parodydamas savo auksinius dantis.— Ir šitie svarbesni reikalai atvedė jus į Berną?
Beringas ramiai užsitepė ant bandelės sviesto.
— Suum cuique,— pakartojo jis, šaipydamasis iš klasikinio Vanderslebo išprusimo.— Reikalas iš tiesų svarbus.
Vanderslebas įsižeidęs nutilo.
Neringui kilo mintis, ar kartais ne jis parašęs tą laišką. Bet tuomet nebūtų davęs tokio klausimo. Vadinasi, kažkas kitas gyvenantis pensione. O gal tai moteris? Jis pašnairavo į panelę Anders.
Vyras stambia nosimi dygiai nusikvatojo.
— Ir teisingai. Nėra ko kišti nosį. Būčiau laikęs liežuvį už dantų, tai joks Makfilipas nebūtų man sutrukdęs.
Uždūkęs jis nusviedė servetėlę ant stalo ir išlėkė iš kambario. Abi damos persigandusios palenkė galvas.
— Ponui Vioreliui nepavyko įsigyti antikvarinių daiktų aukcione kilimo, kurio jis vaikėsi,— paaiškino Hofmeisteris.— Jam nereikėjo anksčiau laiko pasakyti savo kliento pavardės.
— Jisai tikras plepys,— niekinamai pasakė pąjįelė Anders.— Apskritai'pasaulyje per daug plepių.— Ir ji žvilgtelėjo į Vanderslebą.
Neringas išgėrė kavą, pakilo nuo stalo ir palinkėjo visiems gero apetito. Koridoriuje kaip tik pro šalį ėjo toji šviesiaplaukė mergina.
— Kur galėčiau rasti ponią Biutikofer, panele...?
— Aš esu Helena Biutikofer,— atsakė mergina.— Mane vadina Lene.
Neringas susidomėjęs pasižiūrėjo į ją.
— Vadinasi jūs...
— Aš duktė,-—karčiai tarė mergina.— Kambarinė, patarnautoja, padavėja, valytoja... visur, kur tik prireikia. Mano motina štai tame kambaryje.
Mostelėjusi į duris, ji nuėjo toliau. Neringas pasibeldė ir išgirdęs „prašom" įžengė į nedidelį kambarėlį nublukusiais žaliais apmušalais. Sprendžiant iš apstatymo, čia buvo pensiono kanceliarija.
— Ak, ponas Neringas,— prašneko ponia Biutikofer, kuri sėdėjo prie seno rašomojo stalo ir kažką žymėjosi sąraše.— Tuojau baigsiu.
Ji atidėjo j šalį sąrašą, šūsnyje aplankų surado Meringo pasą ir padavė jam drauge su stora rudais viršeliais knyga.
— Malonėkite čia užsiregistruoti... Jums pas mus tikrai patiks. Aplinkui tokie malonūs žmonės...
Kol jisai rašė, ponia Biutikofer smulkiai supažindino su visais pensiono gyventojais. Nepaleido jo netgi tada, kai jau buvo viską baigęs. Pusiau šaipydamasis, pusiau pykdamas turėjo klausytis jos tauškalų. Paskui susitaikė su savo likimu, vildamasis, kad tokiu būdu ką nors sužinos apie paslaptingą laiško siuntėją. Nors jis ir nusprendė neįsipainioti į tą istoriją, vis dėlto buvo pravartu šį tą išsiaiškinti.
Pasirodo, Viorelis — antikvaras iš Milano. Abidvi senos baigščios damos buvo seserys Vegmiuler iš Tuno. Berne jos buvo paveldėjusios namą ir dabar pensione laukė, kol galės tenai įsikelti. Ko Bengtsonas atkako į Berną, Neringas jau žinojo. Sutuoktiniai Delkai patys turėję Lijone nedidelį viešbutį. Dabar jie keturias savaites atostogavo, poilsiaudami kituose viešbučiuose bei pensionuose. Ponia Delkas esanti tikra šlykštynė, pridūrė ponia Biutikofer. („Vadinasi, ne visi tokie jau ir malonūs žmonės",— linksmai pagalvojo Neringas.) Kada nors, kai turėsianti daugiau laiko, ji apsistosianti Lijone pas ponią Delkas, na, tuomet ją kaip reikiant pašokdinsianti. Hofmeisteris supirkinėja Bile laikrodžius vienai olandų parduotuvei. Panelė Anders priimta ekonome pas vieną milijonierių iš Elfenau, tačiau tik tada pradės dirbti, kai jos naujasis darbdavys sugrįš iš kelionės po Ameriką. Čumis jau mėnuo dirba Toblerio šokolado fabriko direkcijoje, bet kol kas neturi buto. Šiuo metu kažkas atsitiko jo skydliaukei ir gydytojas liepė jam gulėti. Vandersle-bas atstovauja vienai Vakarų Vokietijos automobilių firmai ir lankydamasis Berne apvažinėja visas automobilių remonto dirbtuves, įsikūrusias Šveicarijoje. Brikstonas — advokatas, vienos škotų firmos įpareigotas išspręsti kažkokius patento ginčus. O kuo užsiiminėjąs ponas Neringas?
Į šį klausimą norom nenorom reikėjo atsakyti.
— Esu geležinkelio transporto specialistas,— paaiškino
jis gana miglotai ir teisindamasis laiko stoka paliko smalsumu degančiai pensiono šeimininkei pačiai padaryti išvadas.
Grįžtant į kambarį, jo laukė nedidelė staigmena. Valgomojo durys buvo praviros. Žvilgtelėjęs vidun, jis pamatė Vanderslebą, kuris laikė rankoje banknotą, tiesa, patį mažiausią, bet šiaip ar taip dešimties frankų vertės. Iš Vanderslebo gesto buvo aišku, kad pinigas čia buvo vietoj jauko.
Neringas atsargiai apsidairė ir priėjo arčiau.
Kambaryje buvo tik Vanderslebas ir Lenė. Vanders-lebas šnekėjo tyliai, bet ne tiek tyliai, kad Neringas nieko negalėtų suprasti.
— ..smulkmena,— kaip tik ištarė jis.— Juk jūs padarysite man šią paslaugą. Na ir kas čia tokio?
— O kodėl jus tatai domina?—paklausė mergina.— Aš niekados neužsiiminėjau panašiais dalykais...
— Konkurencija,— liūdnai atsakė Vanderslebas.— Ar nutuokiate, kokia arši šiais laikais konkurencija? Reikia turėti informaciją apie viską, kas aplink vyksta...
— Betgi jums nėra ko baimintis konkurencijos,— nustebo mergina.— Juk žinote, kad jisai iš Rytų...
Neringas, kuris kaip tik ketino eiti savo keliu, krūptelėjo ir sukluso. Iš Rytų? Kas čia turima galvoje? Ar tik ne? Greitai viskas paaiškėjo.
— Šitas ponas Neringas,— nė nemirktelėjęs pasakė Vanderslebas,— gali būti prisidengęs svetimu pasu. Jūs, mielas vaike, ir neįsivaizduojate, kiek visko būna. Pavyzdžiui, jis visokiomis gudrybėmis mėgins įpiršti čionykštėms firmoms automobilius, kuriuos tenai gamina. Iš jo galima laukti ko nori.
Neringą apėmė pyktis. „Tautietis iš Vakarų", pasirodo, labai malonus žmogus. Va iš jo tai tikrai galima laukti ko nori. Jis pastebėjo, kaip Vanderslebas išsiėmė iš piniginės dar vieną banknotą.
— Mielai šiek tiek pakeičiau atlyginimą už triūsą,— tarė jis.— Jeigu jūs man...
Tą akimirką Neringas išgirdo už nugaros krebždesį. Apsisukęs jis greitai nužingsniavo į savo kambarį.
Susimąstęs atsidarė lagaminą ir išsiėmė voką su dokumentais, kurie buvo reikalingi norint įvykdyti jam pavestą užduotį. Atsisėdęs prie senovinio stalo įmantriomis kojomis, jis peržiūrėjo popierius. Reikėtų juos laikyti užrakintus arba geriausia nešiotis su savimi. Ponios Biutikofer smalsumas dar suprantamas, tačiau kodėl juo domisi Vanderslebas? Jis net pakėlė Lenei honorarą. Mažiausiai dvidešimčia frankų. O gal net penkiasdešimčia? Žinia, ne paslaptis, kas jį — Neringą — atvedė į Berną, tačiau su tokio tipo žmonėmis kaip Vanderslebas geriau neprasidėti. Gal jis parašė tą laišką? Dabar matyt ėmė abejoti, ar Neringas tas, kurio jis laukė? Geriausia būtų pasišnekėti apie tai su Markvartu ir, aišku, su Taubertu. Bet jis iškart atsižadėjo šios minties. ,,Visi tie dalykai mūsų neliečia,— galvojo jis.— Čia mes turime daug svarbesnių reikalų. Suum cuique, pasakytų Vanderslebas. Nieko netrukdysiu ir niekam nekvaršinsiu galvos dėl to paslaptingo laiško."