— Man jis tvirtino,— nutraukė Rušinskis,— kad 1923 metais, ir todėl jo jauna išvaizda man sukėlė abejonių.
— Pasakodamas versiją apie Jareckio gyvybės išgelbėjimą,— pridūrė majoras,— jis buvo priverstas prisidėti dešimt metų. Prasidėjus sukilimui jam iš tiesų buvo vienuolika metų. Niekas nepatikėtų, kad toks vaikas suge-betų ką nors ištraukti iš po griuvėsių. Pagaliau nustatėme, kad tuo metu Kovalskio iš viso nebuvo Varšuvoje. Jis su tėvais gyveno kaime prie Radzimino.
— Vadinasi, jis iš tiesų apgavikas,— spyriojosi Kvas-nevskis.
— Dabar prisimenu šį Kovalskį. Keletą kartų buvo mūsų dirbtuvėje. Pirko medalikėlius. Pačius pigiausius. Paskutinį kartą pamelavo, kad neturi pinigų, nes jam vagone kažkas ištraukė. Vlodekas, būdamas geros širdies, davė jam kreditan prekių už du šimtus zlotų. Suprantama, kad tų pinigų jis neatgavo.
— Du šimtai zlotų? — susidomėjo advokatas Rušinskis.— Tai įdomu...
— Iki šiol mūsų knygose ši suma įrašyta į grafą „negrąžinami". Paprasčiausiai mus apgavo dviejų šimtų zlotų suma. '
— Toks jo įprotis,— pritarė advokatas su patyrusio žmogaus įsitikinimu.
— Vlodekas tikriausiai būtų jam davęs daugiau, bet aš pasipriešinau.
— Iš majoro paaiškinimų matyti,— kalbėjo Resevičius,— kad testatorius, užrašydamas palikimą, suklydo dėl paveldėjimo asmens. Esant tokiai situacijai, laikau teisėtu iškelti ieškinį dėl testamento panaikinimo. Esu tvirtai įsitikinęs, kad teismas bus tos pačios nuomonės.
— Esu tikras, kad tasai Kovalskis yra prikišęs nagus prie mano dėdės nužudymo.— Jaunuolis ir toliau buvo kovingai nusiteikęs.— Gerai būtų patikrinti, ar jis turi alibi. Spėju, kad dėdė buvo šio apgaviko terorizuojamas ir todėl parašė tokį testamentą. O kadangi norėjo kaip nors gintis, tad įrašė žodžius apie dėkingumo skolą už gyvybės išgelbėjimą.
Girdėdamas šias naivias išvadas, majoras nusijuokęs pasakė:
— iTai galėtų būti prastas scenarijus amerikoniškam kriminaliniam filmui. Bet čia mes turime kalbėti išmintingai.
Zigmuntas Kvasnevskis išraudo ir nutilo. Tik nedraugiškai nužvelgė milicijos karininką.
— Nesąmonė,— užprotestavo ir advokatas Rušinskis.— Ponas Jareckis į mūsų kolegiją atėjo vienas. Nieko nebuvo su juo. Tiesą sakant, testamentą jau turėjo surašytą, bet mes svarstėme jį. Aš tvirtinu, kad šis žmogus nebuvo panašus nei j terorizuojamą, nei į nenormalų. Buvo toks, kaip ir mes visi.
— Bet jis negalėjo užmiršti, kad „Vanagas", vyresnysis leitenantas Stanislovas Kovalskis, mūsų vadas iš Varšuvos sukilimo, miręs. Tasai, kuris iš tiesų išgelbėjo jam gyvybę. Vėliau tapęs papulkininkiu Kovalskis niekad negyveno Volomine. Vlodekas ne sykį yra buvęs pulkininko bute Varšuvoje, Filtrovos gatvėje,— tvirtino Lesnia-kas.— Aš čia nesuprantu.
— Kaip atsitiko, kad ponas Jareckis parašė tokį, o ne kitokį testamentą, abejoju, ar kada nors sužinosime. Dabar nematau kitos išeities, kaip iškelti ieškinį dėl testamento panaikinimo,— savo pasiūlymą parėmė Resevičius.
— Norėčiau išvengti proceso teismo bylos,— pačioje pabaigoje kaip labiausiai suinteresuota savo nuomonę pareiškė Barbara.— Turiu rimtų priežasčių.
— Nori tam žmogui atiduoti dirbtuvę? — sunkiai tvardėsi brolvaikis.— Galbūt dar malonėsi jam pridėti ir tai, ką teikėsi dėdė tau palikti?
— Zigmuntai, kaip tu drįsti!.
— Jeigu Kovalskis,— pasakė advokatas Rušinskis,— notariškai pareikštų, kad Vlodzimežas Jareckis rašydamas testamentą aiškiai suklydo ir ryšium su tuo jis, Stanislavas Kovalskis, atsižada paveldėjimo, tada tikriausiai galima būtų išvengti paskalų. Puikiai suprantu ponios Ja-reckos padėtį.
— Būtų beprotis, jeigu su tuo sutiktų,— sumurmėjo Kvasnevskis.
— Kodėl? — Resevičiui patiko kolegos spėliojimai.— Jei tam piliečiui pavyktų išaiškinti, kad jis vis vien negaus paveldėjimo, gal jis ir sutiktų duoti tokio pobūdžio pareiškimą. Žinoma, ne veltui.
— Dar ir mokėti apgavikui? — jaunuolis buvo nepalenkiamas.
— Manau, kad tokiu atveju jis nekeltų labai aukštų reikalavimų,— kalbėjo majoras, su atsidėjimu stebėdamas jaunos našlės gražų veiduką.— Sis projektas ir man patinka.
— Gal jūs, pone advokate Rušinski ir pone majore, galėtumėt su tuo žmogumi pasišnekėti,— paprašė Jarecka.— Sutikčiau verčiau truputį prarasti, negu dalyvauti triukšmingame procese.
— Aš negaliu,— perspėjo majoras.— Esu milicijos karininkas. Mano dalyvavimas būtų panašus į spaudimą, o tai yra neleistina.
— O aš esu testamento depozitatorius. Man nevalia būti kieno nors šalininku,— gynėsi Mečislovas Rušinskis.
— Ne apie tai kalba, Mečiau,— įtikinėjo jį advokatas Resevičius.— Paprasčiausiai visiškai bešališkai painformuosi Kovalskį, kad mes pasiryžę iškelti ieškinį dėl testamento panaikinimo. Paaiškinsi jam, kokių jis turi šansų tokiame procese, ir praneši, kad dėl šventos ramybės ir nenorėdami proceso, dsame jam pasiruošę išmokėti atitinkamą, žinoma, nedidelę sumą už laisvanorišką paveldėjimo atsisakymą. Netgi mes suinteresuoti, kad elgtumeis kuo bešališkiausiai. Advokatų kolegijos vedėjas tikriausiai pritars mano nuomonei, kad gali imtis tokio vaidmens.
V skyrius
PASLAPTINGAS LAIŠKAS
— Prašom sėstis,— šiais tradiciniais žodžiais advokatas Mečislovas Rušinskis pasveikino savo klientą Stanislovą Kovalskį. Šį kartą atvykėlis iš Volomino buvo apsirengęs žymiai tvarkingiau ir rūpestingiau. Jis vilkėjo kažkokiais tamsiais marškiniais ir languotu apytrumpiu švarku. Šia iškilminga proga netgi nusiskuto.
— Na tai kaip ten, pone advokate, ar suradote pirkėją tam visam mano balaganui?
— Ne. Bet užtat turiu jums nepalankių naujienų.
— Kokių? —Kovalskio balse buvo jaučiamas susirūpinimas.
— Advokatas Resevičius man pranešė, kad ruošiasi iškelti ieškinį dėl testamento panaikinimo.
— Vadinasi, nori atimti iš manęs, ką man yra užrašęs Vlodzius Jareckis. Kas mano, to aš niekam neatiduosiu. Tai šlykšti boba! Visada sakiau Vlodekui, kad nevestų tos raganos.
— Aš čia niekuo nesuinteresuotas,— apsidraudė Rušinskis.— Tačiau turiu pripažinti, kad Jareckos ieškinys turi nemažų šansų. Ji gali procesą laimėti.
— Kodėl?
— Nes jie žino, kad jūs niekada negelbėjote Vlodzi-mežui Jareckiui gyvybės. Taip pat žino, kad jūs esate gimęs 1933 metais, o sukilimo metu su tėvais gyvenote kaime prie Radzimino. Kas iš to, kad man pateikėte ankstesnę gimimo datą? Pagal registracijos knygas nesunku nustatyti, kad skirtumą sudaro dešimt metų. Jie taip pat žino, kad tikrasis Stanislovas Kovalskis, kuris iš tikrųjų išgelbėjo Jareckiui gyvybę, prieš trejus metus numirė.
— Sukta boba,— su nuostabos gaidele balse pasakė Kovalskis.— Su tokia geriau pamesti, negu su kitu rasti. Viską iššniukštinėjo.
— Advokatas Resevičius įrodinės, kad Vlodzimežas Jareckis rašydamas testamentą padarė error in persona. Norėjo užrašyti turtą vienam Kovalskiui, o užrašė kitam. Jūs iš tiesų man kalbėjote, kad savo rankomis ištraukėte Jareckį iš po griuvėsių, bet teisme Resevičius tučtuojau paneigs šį melą.
— Liudininkų parodymais?
— Turbūt liudininkų. Pagaliau jūs pasitarkite su kokiu nors advokatu. Geriausia iš kitos advokatų kolegijos.
— O kam man tos išlaidos? Savo protu matau, kad įkliuvau. Todėl ir norėčiau kuo greičiau atsikratyti šio paveldėjimo. Už pusę kainos, bet tik greičiau. Aš turėčiau pinigų, o pirkėjas tegu sau rūpinasi.— Pagalvojęs apie tokią šviesią perspektyvą, Kovalskis net nusikvatojo.
— Jūs pagalvokite ir apsispręskite. Jums praverstų geras advokatas,